Todėl vos keliolikos kilometrų ilgio upelis bent pietų Vokietijoje esančioje Badeno-Viurtembergo žemėje žinomas labiau nei jo vandeniu maitinama viena ilgiausių Europos upių. Gali būti, kad ir smalsuolių pritraukia daugiau.
Jei nepatikėjote ta istorija apie rašalą, nesuklydote – tai tėra vietos žmonių pusiau juokais pasakojama legenda. Bet Blau (vok. Mėlynojo) – būtent taip vadinamas šis upelis – vanduo iš tiesų mėlynas. Ypač gerai tai matyti prie ištakų, beveik 15 km iki Dunojaus.
Blau prasideda Blauboireno miestelyje, maždaug 16 km į vakarus nuo Ulmo, kur iš žemės išsiveržęs šaltinio maitina upelį. Dėl didžiulio vandens spaudimo šaltinis žemėje išgraužė piltuvo formos duobę, kurios gylis siekia 21 m.
Šis vandens telkinys turbūt mėlyniausia, o kartu ir gražiausia Blau dalis, vadinama Blautopf (Mėlynuoju puodu). Kad kitoks pavadinimas vargiai tiktų, galima suprasti vos išvydus tarp medžių tyvuliuojantį vandenį. Priklausomai nuo apšvietimo, jo spalva būna nuo turkio žalumo iki tamsiai mėlynos.
Tokia gamtos išdaiga suteikė nemažai peno žmonių fantazijai – ne tik paprasti žmonės, bet ir rašytojai prikūrė įvairių legendų bei pasakų. Pagal vieną, kažkas kasdien į Blautopf suverčia visą statinaitę mėlyno rašalo.
Kita byloja, esą kaskart, vos tik koks drąsuolis užsimanydavo išmatuoti Blautopf gylį su iš metalo gijų nuvytu trosu, vandeny gyvenanti undinė Gražioji Lau šį pavogdavo, todėl visos pastangos nueidavo perniek. Nors gal tai ir ne legenda – prie Blautopf išties rymo akmeninė undinė.
Mėlynumą lemia vandenyje ištirpusios gausybė klinčių. Kas sekundę iš šaltinio išgurga vidutiniškai 2,16 tūkst. litrų vandens (mažiausias užfiksuotas kiekis – 310 litrų, didžiausias – 32 tūkst. litrų).
Kad ir kaip romantiškai skambėtų tokie pasakojimai, vandens spalvą galima paaiškinti moksliškai. Blau prasideda Švabijos Alpėse, Pietų Vokietijoje besidriekiančio kalnų masyvo pietiniame pakraštyje, kur gausu karstinių uolienų.
Mėlynumą lemia vandenyje ištirpusios gausybė klinčių. Kas sekundę iš šaltinio išgurga vidutiniškai 2,16 tūkst. litrų vandens (mažiausias užfiksuotas kiekis – 310 litrų, didžiausias – 32 tūkst. litrų).
Blautopf pagal dydį Vokietijoje nusileidžia tik vienam šaltiniui – Aachtopf, kuris alma tose pačiose Švabijos Alpėse.
XVIII amžiaus viduryje prie pat Blautopf iškilusi lentpjūvė po pusės šimtmečio buvo perstatyta į kalvę. Abiejų įrenginius varė vandens srovė, sukanti didžiulį ratą lyg malūne.
Vėliau čia įrengtas siurblys iki šiol veikia. Tik kalvė nebe – prieš keletą dešimtmečių ji buvo paversta muziejumi. Čia, be kita ko, rodomas 45 min. trukmės dokumentinis filmas „Tauchfahrt in das Reich der schönen Lau“ (vok. „Nyris į Gražiosios Lau karaliją“) apie iš Blautopf atsiveriančios olos tyrinėjimą.
Per tūkstantmečius iš gilumos besiveržiantis vanduo čia suformavo požeminių olų grandinę, kuri driekiasi apie 10 km. Didžiausia – Blauhöhle (Mėlynoji ola), kurią 1985 m. atrado Jochenas Hasenmayeris.
Patekti į šią olą galima pro angą 18 m gylyje. Maždaug 1,2 km ilgio aukštyn ir žemyn vinguriuojanti ola pilna vandens, tad nerti į ją leidžiama tik patyrusiems nardytojams.
Po kelių nelaimingų atsitikimų, iš kurių keli baigėsi žūtimis, Blauboireno valdžia prieš tris dešimtmečius buvo priversta uždrausti nardyti šiame vandens telkinyje.
Teisė nardyti suteikta tik kelių organizacijų, pavyzdžiui, J.Hasenmayerio vadovaujamos olas tyrinėjančių profesionalių speleologų draugijos „Arbeitsgemeinschaft Blautopf“ nariams ir gelbėtojams.
Per pastarąją skaudžią nelaimę 2003-aisiais žuvo Berndas Aspacheris, kuris yra vienas iš J.Hasenmayerio komandos narių.
