Naglių gatvėje jau įkurdinta stiklinė net 16 metrų ilgio ir trijų metrų pločio ekspozicija, o joje – dešimtys lėlių, gyvūnų, supiltos kopos, dingę kaimai. Šis kūrinys pasakos lankytojams Kuršių nerijos istoriją. Suprasti istorinius vingius padės ir paruošta informacija.
„Pati ekspozicija yra su kopom, užpustyto kaimo epizodu, ledų nuneštu namo epizodu, klampsmėliu, pašto stotim Alksnynėje. Visas pasakojimas sukasi apie tą laikmetį, o tai ir apželdinimas, krikštai, net ir tai, kaip plukdomas šienas iš Rusnės, o ir nuotaką žvejas parsiplukdo iš žemyno“, – pasakoja menininkė, nulipdžiusi dešimtis figūrų. Sako nuo molio minkymo jau nebeklauso nuvargę nykščiai.
„Kodėl arklį varė į marias su šiaudų kalnu?“, – tokių klausimų sulaukia moteris, trečiadienį baigusi įrengti ekspoziciją Nidoje.
„Sunku smėlynuose išlaikyti gyvulius. Tekdavo pirkti pievą anoje marių pusėje. Vasaros pradžioje plaukdavo visa šeima su manta šienauti. Užtekdavo laiko ir vėtrungėm drožinėti, ir dainos gimdavo. Grįžus namo, arklys su vežimu įvažiuodavo į marias, iš burvaltės į jį perkraudavo šieną ir parveždavo į stoginę. Tai buvo vos ne pagrindinis arklių panaudojimo būdas. Rudenį arklius paleisdavo laisvai ganytis, o tie nuklysdavo vos ne iki Karaliaučiaus, bandydami susirasti pašaro. Pavasarį jauni bernai eidavo jų parginti. Ilgai ieškodavo, gaudydavo, kilpas statydavo pusmetį laisvėje gyvenusiems gyvuliams. Didžiuodavosi parginę“, – liudija istorija.
Keletą mėnesių skaitymui, domėjimuisi Kuršių nerijos istorija paskyrusi A.R.Pečeliūnienė pati pagilino žinias, tad į šį klausimą netrunka smalsuoliams atsakyti.
„Pasirodo, tuomet Kuršių nerija neturėjo žolės. Parsiplukdydavo šieno iš Rusnės su kurėnais, kraudavo jį į arklių tempiamą vežimą ir tempdavo į pašiūrę“, – pasakoja menininkė.
Parsiplukdydavo anuomet iš kito kranto vyrai ne tik šieno, bet ir būsimas žmonas.
„Stiprūs, stotingi, vėjų nugairinti kopininkai merginų dairėsi taip pat kitam krante. Parsiplukdydavo jas savo burvaltėmis su pilnomis kraičio skryniomis, didžiuliu pastatomu laikrodžiu, naujais rakandais, pasirūpinusias sėklų maišeliais. Tik reta kuri tokios dalios norėdavo“, – tokią informaciją lankytojai ras ant ekspozicijos.
Gyvenimo būta nelengvo. Pustomas smėlis, prarijęs kai kuriuos kaimus, vis grasino gyventojams.
„Apie čia gyvenančius nenuolankius bei savigarbos nepraradusius sumažlietuvėjusius kuršius – kopininkais vadinamus. Naivūs, darbštūs, prietaringi. Prie smėlio pratę. O jis skverbdavosi į jų namus, apnešdavo maistą, daiktus. Pustomos kopos užaugdavo iki 40 metrų aukščio ir slinkdavo marių link 6 metrų per metus greičiu. Neretai prarydamos visus kaimus. Žvejų namai būdavo tam pritaikyti – su dvejomis durimis. Jei smėlis per naktį užversdavo išėjimo apačią, išlįsdavo pro viršutinę dalį ir nusikasdavo užpustytąją apatinę“, – tęsiama istorija.
A.R.Pečeliūnienė sako iki šiol gilinanti žinias apie šį kraštą. Ruošdama ekspoziciją informacijos ieškojusi knygose, internete, Klaipėdos universiteto bibliotekose. Daug medžiagos pateikė ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas, taip pat istorijos mylėtojai iš Priekulės.
Įspūdingas legendas ir pasakojimus nuostabiai kadaise surašė vokiečių rašytojas, vertėjas Liudvikas Pasargė, čia lankęsis XIX amžiuje. 1862 metais jis aplankė šį kraštą ir Kuršių neriją apibūdino kaip kraštą, kokio nėra visoje Europoje.
Idėją pasiūlė pati
Įamžinti istoriją ekspozicijoje Kuršių nerijos nacionaliniam parkui pasisiūlė pati menininkė, jau nustebinusi savo ekspozicijomis Klaipėdą, prieš Kalėdas dovanojusi lėlių istoriją apie Jeruzalę, pražuvusią Klaipėdą, taip pat įrengusi prakartėles bažnyčiose. Jos lėlės neseniai papuošė Klaipėdos universiteto Botanikos sodą.
„Kodėl arklį varė į marias su šiaudų kalnu?“, – tokių klausimų sulaukia moteris, trečiadienį baigusi įrengti ekspoziciją Nidoje.
„Kai padariau „Jeruzalės istoriją“, man norėjosi dar kažką parengti apie savo šalį, kraštą. Susisiekiau su parko vadove Aušra Feser, paklausiau, ar Nidai reikėtų tokios istorijos. Ji labai apsidžiaugė. Vystėm pašnekesį, tai buvo 2018 metų pradžia. Domėjausi, kalbėjom, net ir anekdotus ano laikmečio Aušra papasakojo. Taip iš kalbų ir išėjo įvairios istorijos, epizodai, kad ir tai, kada pradėtas apželdinti šis kraštas, ogi XIX amžiaus viduryje. Jau 2018 metų kovą buvau susodinusi pas save 30 kuršininkų, kopininkų, bet viską padariau iki rugpjūčio 15 dienos. Ilgai užtruko paties paviljono statyba, Kuršių nerijoje kiekvienam pajudėjimui reikia leidimo“, – pasakojo menininkė, ekspozicijai nulipdžiusi ir šiam kraštui būdingų gyvūnų – briedžių, stirnų, šernų, arklių, gulbių ir žąsų, erelių. Istorija neatsiejama ir nuo senųjų medinių laivų – kurėnų.
Trečiadienį paskutiniuosius darbus atlikusi menininkė ekspozicijoje patalpino ir gintarų gaudytoją. Idėją pametėjo vietiniai, pasigedę tokio personažo.
„Sako gi nėra gintarų gaudytojo! Vakar patupdžiau, įmerkiau jo kojas į marias“, – šypteli moteris.
Dešimtys figūrėlių
Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser menininkė darbą vadina nuostabiu, labai detaliu kūriniu.
„Jau suskaičiavom, kad jame yra 13 laivų, 56 figūrėlės. Tikrai nuostabu, žmonių daugybė, tik dar niekas nesupranta, kas ten yra. Šiandien bus suklijuota istorija, bus aiškiau. Iš tikrųjų, darbas fantastiškai gražus, labai detalus, smulkus, įdomus, per lėlių gyvenimą atskleista visa istorija, manau, turės didžiulę trauką. Paviljonas bus apšviestas, žiemą dar gražiau atrodys“, – sakė A.Feser.
Anot vadovės, bendraujant su menininke nuspręsta paviljone atskleisti Kuršių nerijos istoriją, kurioje atsispindėtų ikikurortinis laikotarpis, kai dar nebūta viešbučių, ištaigingų laivų.
„Rinkome literatūrą, istorijas, ką galime parodyti, senas nuotraukas, aprašymus. Iš jų gimė vaizdas, kurį matome. Tai bendras projektas su savivaldybe, jų sklype pastatytas paviljonas. Savivaldybė prisidėjo ir jį įrengiant“, – džiaugėsi vadovė.
Klaipėdietės menininkės A.R.Pečeliūnienės sukurtos ekspozicijos „Gyvenimas Kuršių nerijoje XIX a. viduryje“ pristatymas vyks penktadienį, 16 val. Naglių g. 4, Nida.
