„Man darosi tik tiek aišku, kad į smulkų ūkį lietuvis išeivis jau nebegrįš. Tad pastovioji lietuvių atžala, jeigu ji kuomet kursis, bus gana skirtinga“, – rašė prof. Kazys Pakštas, matyt, suvokdamas savo svajonę įkurdinti lietuvių tautą Belize kaip sunkiai įmanomą dalyką.
Menolitams svarbiausia kuo didesnė šeima, kad išliktų bendruomenė.
Šiai vizijai įgyvendinti jis numatė Menonitų bendruomenės modelį.
Vokiečių religinė bendruomenė menonitai 1959 m. įsikūrė Belize sutarusi su vietos valdžia, jog dirbs Belizo žemę, aprūpins vietos gyventojus maisto produktais mainais į galimybę kurti savo mokyklas, savo bažnyčias, kad išsaugotų savo bendruomenės tradicijas.
Menonitų bendruomenė darbininkų iš išorės nesamdo. Patys dirba žemę, aprūpina savo bendruomenę ir aplinkinius maisto produktais, jiems mažai rūpi aukštasis mokslas. Jiems svarbiausia kuo didesnė šeima, kad išliktų bendruomenė.
Ekspedicija „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ dalyviai lapkričio 6 d. susitikę su menonitais Shipyard vietovėje, kur prieš daugiau nei 50 metų lankėsi ir pats prof. K.Pakštas, pirmiausia ir pastebėjo didelių šeimų bendruomenę.
Čia kiekvieni tėvai turi vidutiniškai nuo 12 iki 18 vaikų. Kiemuose plevena tuzinai vienodų kelnių ar suknelių.
Čia kiekvieni tėvai turi vidutiniškai nuo 12 iki 18 vaikų. Kiemuose plevena tuzinai vienodų kelnių ar suknelių.
Kiemai tvarkingi, švarūs. Žmonės tylūs ir santūrūs. Į lengvus pasikalbėjimus su svetimšaliais bendruomenės nariai nėra linkę leistis.
Moterys apskritai, jei ir bendrauja, tai tik su savo vyrais.
Vis dėlto ekspedicijos dalyviams pavyko surasti bendruomenės vyriausiąjį, kuris prisimena girdėjęs pasakojimus apie Peterį J. Duecką, menonitų „žodžio sakytoją“, kurį prieš 50 metų kalbino ir prof. K.Pakštas.
Apsidairome ir menonitų vaikų mokykloje. Įdomu, kad mergaitės ir berniukai visada bėga į skirtingas puses ir niekada nesusimaišo.
Menonitų bendruomenės atstovai rengiasi vieno kirpimo XIX amžiaus drabužiais: vyrai juodomis kelnėmis, baltais marškiniais, baltomis skrybėlėmis; moterys – tamsiai žaliomis ar mėlynomis ilgomis suknelėmis, kartais su juodomis prijuostėmis ir baltomis skrybėlėmis.
Menonitai ir šiandien yra labai gerbiama bendruomenė Belize. Pirmiausia – už savo darbštumą, už daromus nepaprastai skanius sūrius ir kitus pieno produktus.
Visus ekspedicijos dalyvius stebina vežimaičiai, pakinkyti arkliais, kartais judriose gatvėse prasilenkiantys su automobiliais.
Jais važiuoja menonitai – ištvermingi žemdirbiai, kurie, anot prof. K.Pakšto tenkinasi kukliu pragyvenimu, turėdami prieš akis didesnį dvasinį idealą.
Istorinis viešbutis – nebe tas
Atkartodami paskutiniąją prof. K.Pakšto ekspediciją, toliau keliaujame į Belizo miestą – buvusią šalies sostinę, kur ypatingai norisi surasti „Bellevue Hotel“ viešbutį kuriame buvo apsistojęs lietuvių geografijos profesorius prieš 57 metus, žvalgydamas šią šalį galimam lietuvių persikėlimui, apsisaugant nuo išorės priešų.
Ekspedicijos dalyviai geografo mėgto viešbučio vietoje jau teberanda tik griuvėsius.
Viešbutis miesto centre, ant Belizės upės kranto, kainavęs tik 8 JAV dolerius už kambarį ir sočius pusryčius, šiandien jau neegzistuoja.
Tačiau tai tik dar labiau sustiprina norą įamžinti profesoriaus atminimą, pagerbti jo toli siekusias idėjas apie lietuvybės nemarumą net ir sunkiausiuose tautos bandymuose.
Profesorius K.Pakštas net tris kartus buvo susitikęs su tuometiniu Belizo gubernatoriumi T.D.Vickersu, siekdamas įtikinti jį leisti steigtis čia lietuvių žemdirbių bendruomenėms.
Po kelių dienų su šiandieniniu Belizo gubernatoriumi susitiks ir dabartinė ekspedicijos prof. K. Pakšto keliais grupė.
Ekspedicijai vadovauja žurnalistas, keliautojas Gerimantas Statinis. Sekti ekspedicijos dalyvių aplankytus taškus galite interaktyviame žemėlapyje.
