Kelionės viduryje Vakarų Škotijos terjerų veislės šunelis apako, veterinarų pagalbos augintinei prireikė ir dėl kitų sveikatos problemų. Tačiau kelionė dėl to nenutrūko, tik tapo dar ypatingesnė, mat surinkti gyvūno operacijoms ir gydymui reikalingų lėšų keliautojams padėjo skirtingų šalių žmonės.
Jiems pora parduoda savo nukeliautus kilometrus – įspūdžius ir nuotraukas iš pasirinktų kelionės vietų. Tai – vienas iš pasaulyje populiarėjančio minios finansavimo variantų.
Apie žmonių gerumą, ryžtą įveikti sunkumus ir įspūdingą kelionę, kuri tęsiasi nuo Argentinos iki Aliaskos ir truks iki 2016-ųjų, kalbėjomės su V.K.Purlyte. Šiuo metu jauna moteris yra Kolumbijos mieste Kali.
– Vilgaile, apie ypatingą jūsų trijulės kelionę girdėjo ne tik lietuviai. Daugiausia dėmesio sulaukia Tulku. Gal galėtumėte papasakoti, kas esate judu su Svenu ir ką veikėte iki kelionės? Kaip jūsų keliai susikirto?
– Svenas prieš kelionę studijavo inžineriją Berlyne, aš dirbau traukinių palydove Vienoje. Susipažinome kelionėje dviračiais Norvegijoje: Svenas savo kelionę pabaigė Šiaurės iškyšulyje, o aš ten pradėjau. Pirmąją mano kelionės dieną jį vėjo gūsis nusviedė nuo kalno, aš suteikiau jam pirmąją pagalbą ir padėjau pasiekti ligoninę. Taip susipažinome artimiau ir po metų iškeliavome į didžiąją kelionę.
Pirmąją mano kelionės dieną jį vėjo gūsis nusviedė nuo kalno, aš suteikiau jam pirmąją pagalbą ir padėjau pasiekti ligoninę.
– Į ją leidotės trise – mergina, vaikinas ir šuo. Kaip kilo mintis pasiimti augintinį, juk važiuojate dviračiais?
– Kalytė Tulku keliauti pradėjo po pirmojo savo gimtadienio. Su ja aplankėme beveik visą Europą bei Indiją.
Dabar Tulku jau 7 metai. Man niekada nekilo minties jos neimti kartu. Tulku užaugo kelyje ir nė nežino, kad gyvenimas gali būti kitoks.
– Kelionę pradėjote Argentinoje. Kodėl ten?
– Norėjome įveikti ilgiausią pasaulio gatvę – Panamerikanos greitkelį. Todėl galėjome pradėti arba Ugnies žemėje Argentinoje, arba Aliaskoje, JAV. Pasirinkome Argentiną dėl vyraujančių vėjų krypties – jie palankesni keliaujant iš pietų į šiaurę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvė su savo šuniuku ir dviračiu labdaros tikslais pasiryžusi perskrosti Norvegiją
– Šiuo metu, nuo kelionės pradžios praėjus daugiau nei dvejiems metams, vis dar esate kelyje. Ar iš anksto turėjote tikslą, kiek šalių apkeliausite, kiek laiko tai darysite?
– Pradinis kelionės tikslas buvo nuvažiuoti dviračiu Panamerikanos greitkeliu, nuo Ushuaia miesto Ugnies Žemėje iki Prudhoe Bay miesto Aliaskoje. Kelionės eigoje planą truputį teko keisti, priklausomai nuo lietaus bei vėjų sezonų. Dėl to neplanuotai aplankėme Čilę.
Pradžioje planavome keliauti 2 metus. Iš karto žinojome, kad finišuoti reikia vasaros metu, nes žiemą sąlygos Aliaskoje yra labai pavojingos. Dėl šuniuko ligos užtrukome 3 neplanuotus mėnesius Kolumbijoje, todėl kelionę pratęsėme dar metams.
– Papasakokite apie tai: ar aišku, dėl ko šunelis apako? Savo „Facebook“ paskyroje minėjote, kad tai pastebėjote netikėtai – vieną rytą atsibudote ir pamatėte, kad augintinis nemato.
– Šunelio apakimo priežastis iki šiol neaiški. Tai gali būti genai, senatvė (Tulku šiuo metu 7 metai) bei kitos priežastys. Tą pačią dieną Tulku nustojo ir vaikščioti. Po daugybės tyrimų išgirdome dvi diagnozes: katarakta abiejose akyse bei kelio girnelės dislokacija abiejose galinėse kojose.
Priežastys nėra žinomos. Tiesa, kelio girnelių dislokacija yra dažna mažų šunų veislių liga.
– Ką darėte supratę, kad viduryje kelio turėsite pasirūpinti augintinio gydymu?
– Buvo minčių užbaigti kelionę ir grįžti namo. Tačiau, kadangi kursime gyvenimą Berlyne, supratome, kad pigiau bus jį operuoti Pietų Amerikoje. Tuomet dar nežinojome, kad pirmoji operacija nepavyks ir kelionę teks pratęsti metams.
Laimė, po antrosios operacijos ir gydymo šuo vėl vaikšto. Jis liks aklas, tačiau neregintys šunys gali gyventi visavertį gyvenimą. Akių operacijos brangios ir specialistų, galinčių operuoti, yra labai mažai. Visų pirma Tulku reikia atsigauti po kojų operacijų.
– Kiek kainavo operacijos, kiek jų buvo?
– Gydymas užtruko 5 mėnesius ir apėmė 3 šalis. Diagnozę išgirdome Peru, bet ten operuoti nespėjome, nes mūsų vizų galiojmas baigėsi. Todėl tuo metu Tulku veterinarai tik paskyrė vaistus – juos vartojome keliaudami per Andus Ekvadore iki Kolumbijos. Čia ir buvo atlikta operacija.
Deja, ji nepavyko – po 10 dienų teko ją kartoti, nes plyšo vidinės siūlės abiejuose sąnariuose. Antrosios operacijos metu į vieną koją buvo įdėtas metalinis strypas, jis liko sąnaryje 2 mėnesiams.
Trečiosios operacijos metu strypą išėmė. Šiuo metu kaulas gyja ir Tulku pamažu pratinasi prie krūvių. Tiesa, ji serga artritu ir ateityje operaciją tikriausiai teks kartoti.
– Klausantis, ką jums ir augintiniui teko patirti, galvoje kirba mintis: kai kurie sergantį gyvūną greičiausiai būtų užmigdę...
– Pradžioje buvo sunkiausia susigyventi su mintimi, kad šuo apako. Tačiau netrukus pastebėjome, kad tai jai visiškai netrukdo. Mums patiems buvo sunkiau: svarstėme, ar galima keliauti su aklu šunimi? Informacijos buvo mažai, bet pasidomėję radome, jog akli šunys sėkmingai keliauja ir daro viską, ką darė iki tol. Pabandėme ir mes, ir supratome, kad galime ir toliau visi kartu keliauti.
Sunkiausia buvo tą dieną, kai viduryje dykumos atsibudome ir Tulku nebematė ir nebepaėjo – niekas negalėjo pasakyti, kas pernakt nutiko.
Kelio operacijos, nors ir skamba grėsmingai, šunims nėra tokios sudėtingos ir jie gana lengvai po jų atsigauna.
Sunkiausia buvo tą dieną, kai viduryje dykumos atsibudome ir Tulku nebematė ir nebepaėjo – niekas negalėjo pasakyti, kas pernakt nutiko, nebuvo net ko paklausti.
Vėliau, padarius tyrimus ir nustačius diagnozes, pasidarė aiškiau ir ramiau. Niekas niekada nesiūlė šuns užmigdyti – jos situacija niekada nebuvo kritinė ar labai pavojinga. Tiesiog sutapimas, jog viskas nutiko vienu metu.
– Surinkti lėšų Tulku operacijoms ir tolesnei kelionei padėjo geradarių suaukotos lėšos. Kaip kilo mintis pradėti minios finansavimo kampaniją ir pasirinkti Lietuvoje dar neįprastą formą – pardavinėti kilometrus?
– Kai tapo aišku, kad kelionę teks pratęsti dar metams, supratome, kad mūsų santaupų neužteks pasiekti Aliaską. Pradėję galvoti, ką daryti, prisiminėme užsienyje populiarų minios finansavimą. Nusprendėme parduoti kilometrus iš mūsų kelionės, nes daug žmonių tyliai svajoja keliauti, tačiau to negali dėl įvairių įsipareigojimų.
Pasiūlėme jiems bent simboliškai būti mūsų nuotykio dalimi: už 2€ nusipirkti asmeninį kilometrą egzotiškoje šalyje, kurį nukeliausime mes, liedami prakaitą ir vaikydami uodus, o jiems beliks namie patogiai sulaukti nuotraukos – diplomo iš tik jiems dedikuoto kilometro bei išgirsti ten įvykusius nuotykius.
– Kas apskritai yra minios finansavimas?
– Minios finansavimas – tai pasaulyje populiarėjantis būdas pradėti naują verslą ar pagaminti naują daiktą (pvz. naują elektrinį dviratį ar laikrodį), kuomet vienas žmogus pristato savo idėją, o paremti jos įgyvendinimą gali visi norintys.
Pasiūlėme už 2€ nusipirkti asmeninį kilometrą egzotiškoje šalyje, kurį nukeliausime mes, liedami prakaitą, o jiems beliks namie patogiai sulaukti nuotraukos.
Kai minia žmonių prisideda kartu bent simboliškai, tampa įmanoma įgyvendinti tai, ką pasiekti kitais būdais būtų be galo sunku. Be to, tuo pačiu atsiranda naujos bendraminčių bendruomenės.
Tulku liga ir mūsų kelionė taip pat subūrė grupę žmonių iš keliolikos pasaulio šalių.
– Kiek taip pavyko surinkti lėšų? Ar jų vis dar reikia?
– Šiuo metu jau surinkome 3022 €. Tačiau lėšų vis dar reikia, kad galėtumėme pasiekti Aliaską. Be to, surinkus dar daugiau pinigų, galėtumėme operuoti Tulku ir grąžinti jai regėjimą.
– Kiek ilgai ketinate keliauti?
– Kelyje jau esame 20 mėnesių, keliausime dar 16 mėnesių. Šiuo metu esame Kali mieste, Kolumbijoje.
Kolumbijoje džiunglėse keturiomis ropojome po 1000 metų senumo požemius, kai tuo metu netoliese sukilėliai netikėtai nutraukė paliaubas ir atnaujino kovas.
– Nors laiko dar daug, bet gal jau galvojate apie kelionės pabaigą. Ką veiksite Berlyne?
– Ši kelionė – tai gyvenimo etapas, kuriam pasibaigus pradėsime naują. Kol kas daugiau mąstome apie tikslo pasiekimą. Manau, apie ateitį rimčiau susimąstysime Aliaskoje. Po kelionės tikriausiai laukia studijos ir darbai.
– Sekant jūsų nuotykius virtualiai, atrodo, kad jų tiek, jog būtų galima sukurti knygą ar net kino filmą!
– Nuotykių patiriame tikrai daug: Argentinoje įstrigome, nes pro mus lėkė Dakaro ralis, Čilėje susidūrėme su El Niño fenomenu ir kalnų liga, Bolivijoje teko naktį keliauti per kelio blokadą, šalia sproginėjant dinamitui.
Peru nakvojome palapinėje 4000 m aukštyje, esant 20 laipsnių šalčiui bei plaukiojome kartu su Galapagų vėžliais, Ekvadore keliavome su mačetėmis per džiungles.
Kolumbijoje džiunglėse keturiomis ropojome po 1000 metų senumo požeminius grabus, kai tuo metu netoliese FARC guerilos (FARC yra seniausia, didžiausia ir labiausiai ginklais apsirūpinusi grupė tarp Kolumbijos kairiojo sparno sukilėlių – aut. past.) netikėtai nutraukė paliaubas ir atnaujino kovas. Kovos, beje, jau vėl nurimo ir prasidėjo derybos.
– Kadangi visiems trims ši kelionė nėra pirmoji, esate įpratę prie įvairių gyvenimo sąlygų. Vis dėlto įdomu sužinoti, kur dažniausiai nakvojate?
– Keliaujame tik dviračiais, Tulku keliauja mano dviračio priekyje krepšyje, o Sveno dviračio gale yra priekaba, kurioje telpa mūsų daiktai. Didmiesčiuose nakvojame viešbučiuose ar jaunimo nakvynės namuose, mažesniuose miesteliuose dažniausiai apsistojame svečiuose, o dykumose ar kaimeliuose gyvename palapinėje.
– Gal keliaudami dirbate?
– Kol kas keliaujame po neturtingas šalis, todėl dažniausiai tiesiog padedame vietiniams darbu, atsilygindami už nakvynę.
– Kam išleidžiate daugiausia pinigų?
– Daugiausiai pinigų suvalgo nenumatyti įvykiai, o jų turėjome tikrai nemažai: kelis kartus teko keisti brangią kelioninę viryklę – jos nuolat sugesdavo pačiu netinkamiausiu metu, kur nors dykumoje ar kopiant į kalną.
Abu su Svenu nemažai sirgome: patyrėme vidurių šiltinę, skrandžio gripą, dengue gripą, aukštumų ligą – teko priprasti prie šio žemyno bakterijų ir virusų.
Šiaurės Peru Tulku įkando kitas šuo, žaizdos nors ir mažos, bet gijo 3 savaites.
Tiesa, prieš kelionę planuodami išlaidas įtraukėme ir nenumatytus atvejus, tačiau Tulku operacijos ir reabilitacijos laikas buvo tai, kas mus išvertė iš koto.
– Nepaisant to, nepalūžote, toliau keliaujate. Nors iki pabaigos dar daugiau nei metai, gal jau atsakėte sau į klausimus: ką jums davė ši kelionė, ko išmokė, kaip pakeitė?
– Ši kelionė išmokė pasitikėti žmonėmis bei aplinka – net esant sudėtingiausioms situacijoms, viskas visada išsispręsdavo. Kelionė davė laisvės ir suvokimą, kokia yra laisvės kaina.
Kelionė davė laisvės ir suvokimą, kokia yra laisvės kaina.
Patyrėme daug nuotykių ir supratome, kad gyvenimas tęsiasi, nepriklausomai nuo to, ką tu veiki: gyvenimas turi savo pakilimus ir nuolydžius.
Gavome galimybę pažvelgti, kaip gyvena kitos kultūros ir suprasti, kad nepriklausomai nuo skirtingų papročių ir tradicijų mes visi esame žmonės. Taip pat išmokome gerbti ribas, pripažinti savo silpnybes ir gyventi vienas su kitu ir visais aplinkui.
Sekti lietuvaitės Vilgailės Kiros, vokiečio Sveno bei jų augintinės Tulku kelionę galite jų kelionės „Facebook“ paskyroje. Jei norite įsigyti jų nukeliautų kilometrų ir taip paremti ypatingą trijulės žygį, užsukite čia.