Antra dalis. Pirmąją skaitykite čia.
Prisiminti šį žygį paskatino neseniai viešąją įstaigą Klaipėdos jūrinio miesto simbolis burlaivis „Meridianas“ pasiekusios retos istorinės nuotraukos, kuriose „Meridianas“ užfiksuotas Didžiojoje Britanijoje. Šiomis nuotraukomis su minėtos įstaigos valdybos nariu, jūrų kapitonu Juozu Liepuoniumi pasidalijo Karaliaučiuje gyvenantis jūrų kapitonas Piotras Korneliukas, kuris, būdamas jūreivystės mokyklos kursantu, 1961 m. atliko praktiką mokomajame burlaivyje ir dalyvavo minėtame žygyje.
Dar daugiau prisiminimų apie neeilinį 1961 metų dviejų barkentinų – „Meridiano“ ir „Tropiko“ – reisą randame kito rusų jūrininko, rašytojo ir dailininko, „Meridiano“ įgulos nario Jevgenijaus Pinajevo romane „Похвальное слово Бахусу, или Верстовые столбы бродячего живописца“ (žurnalas „Ural“, Nr. 7-10, 2004).
Pateko į audrą
„Iš Konakrio išplaukėme pučiant dar pakenčiamam vėjui. Pavadinsiu jį „bramseliniu“, nors buvo išsipūtusios visos – absoliučiai visos – burės. Netgi topseliai ir bombramselis taip pat oriai vykdė savo misiją <...>. Taigi, kursas – į Žaliojo Kyšulio salas, kurių nepamatysime, vėliau – Azorų „orų virtuvė“ plaukiant tarp San Migelio ir Terseiros salų, o tada jau pasatai pagaus mus ir nuneš iki Britanijos“, – apie antrosios žygio dalies iš Vakarų Afrikos Europos link pradžią rašo J.Pinajevas.
Naktį plaukiant pro Azorus įvyko incidentas. Užgeso variklis, dėl to laive dingo visos šviesos, o su jomis – ir kompaso apšvietimas. Tuo metu į dešinįjį bortą papūtė škvalas. Prie šturvalo stovėjęs kursantas sutriko, ir tos akimirkos užteko, kad barkentina pasisuktų šonu į bangą ir atsigultų ant borto. Pro pravirą mašinų skyriaus liuką pasipylė vanduo... Kapitonas davė komandą skubiai nuleisti bures, netrukus mechanikas sutvarkė apšvietimą, o ir škvalas nurimo, tad viskas baigėsi laimingai.
Po trisdešimties parų, praleistų Atlanto vandenyne, barkentinos beveik pasiekė Anglijos krantus, tačiau ten jas užklupo tikra audra. Maža to, ir vėl sugedo „Meridiano“ variklis, todėl į Lamanšo sąsiaurį „Meridianas“ įplaukė tempiamas „Tropiko“.
Mechaniko gudravimai
J.Pinajevas savo prisiminimuose mini ir žinomą Lietuvos jūrininką, buriuotoją Viktorą Rankaitį (1928-1999), kuris ilgiausiai iš visų lietuvių dirbo „Meridiano“ įguloje ir netgi liko laive jį jau visam laikui pastačius prie Danės upės krantinės. 1961-ųjų reiso metu V. Rankaitis buvo vyr. mechanikas (yra ėjęs ir bocmano pareigas) ir būtent jam tekdavo tvarkytis su vis užgesdavusiu varikliu. Kita vertus, kaip rašo J. Pinajevas, „Meridiano“ variklis dažnai neveikdavo ne todėl, kad gesdavo, o dėl V. Rankaičio meilės vėjui ir burėms.
„Vincevičius (taip romane pagal rusišką tradiciją tėvavardžiu vadinamas V.Rankaitis, – aut.) dažnai išjungdavo variklį, sakydamas, esą jis vis genda. Tačiau, mano nuomone, mechanikas gudravo: jei pučia vėjas, naudokite jo jėgą, o techniką ir kurą reikia taupyti. Todėl jūroje mes burių beveik niekada nenuleisdavome. Na, nebent nakčiai, saugodamiesi netikėtų škvalų, susukdavome bramselius ir topselius“, – citata iš romano.
Beje, „Meridiano“ nuotykius Lamanše, tiesa, greičiausiai jau kito reiso metu, pagal V.Rankaičio pasakojimą yra aprašęs ir Lietuvos žurnalistas marinistas Venantas Butkus 1999 m. straipsnyje „Viktoras Rankaitis ir barkentina „Meridianas“.
Gyvenimas po burių sparnais“, skirtame šiam jūrininkui ir buriuotojui atminti: „<...> „Meridianas“ plaukė ir į Atlanto platybes prie Afrikos krantų, Azorų salų. Tai buvo puikūs reisai, kupini nepakartojamų įspūdžių. Bet labiausiai įsiminė nuotykis Lamanše, kai „Meridianas“ uraganiniame vėjyje blaškėsi tarp Anglijos ir Prancūzijos krantų.
Pasak Viktoro, tada jie visą ilgą naktį plaukė darydami posūkį po posūkio. Plyšo burės, neatlaikė kai kurių rėjų brasai. Ta naktis buvo siaubingiausia per visą tarnybos laiką „Meridiane“...“
Po audringos nakties „Meridianas“ ir „Tropikas“ įplaukė į Solento sąsiaurį, kuriame prasilenkė su legendiniu vandenynų laineriu „Queen Mary“ (šiuo metu šis laivas stovi prišvartuotas Long Byče, Kalifornijoje, JAV, ir veikia kaip muziejus, viešbutis bei turistų traukos objektas), ir išmetė inkarus prie šiaurinės Vaito salos pakrantės, Kouso uosto reide. Sovietų jūreivystės mokyklų kursantams didžiulį įspūdį padarė galybė čia stovinčių jachtų, tačiau ir barkentinos tarp vietinių „sukėlė furorą“.
Sulaukė anglų dėmesio
Prieš pasiekiant galutinį reiso tikslą – Sautamptono uostą, buvo nuspręsta aptvarkyti ir pagražinti audros aptalžytus laivus.
„Bocmanas apžiūrėjo barkentiną iš gelbėjimo valties, o aš paruošiau dažus ir teptukus. Dirbome taip uoliai, kad jau iki pietų baigėme dažyti bortus. Tuo metu iš „Tropiko“ signalinėmis vėliavėlėmis mus įspėjo, kad „Meridiane“ ant fokstiebio iki šiol nepakelta Anglijos vėliava.
Kai puolėme taisyti šią klaidą, mus „atakavo“ iš Sautamptono atplaukęs kateris su žurnalistais ir jų kameromis, nukreiptomis į barkentinas...“ – rašo J.Pinajevas.
Buvęs kursantas P.Korneliukas prisimena, kad Anglijoje netgi buvo nufilmuotas dokumentinis filmas apie barkentinų apsilankymą ir jo kopija įteikta kapitonui V.Čudovui.
„Po įtempto, kitaip nepasakysi, darbo vaikinai persirengė švariomis uniformomis. Nuotaika, nesumeluosiu, buvo šventiška, visi tarsi kažko laukė. Ir sulaukė! Iš Kouso atlėkė dar vienas motorinis laivas, atplukdęs šio miesto mero kvietimą apsilankyti jo rezidencijoje, kuri kadaise buvo karalienės Viktorijos pilis.
Vargu ar kuriam nors iš mūsų rūpėjo tie karališki reikalai, tačiau kas gi atsisakys pasivaikščiojimo tvirta žeme po tiek ilgų dienų, praleistų vandenyne?! O kur dar nauji įspūdžiai! Kai matai vien tik stiebus, ir tik stiebus, medžiai ir žaluma atrodo tarsi tikras gamtos stebuklas...“ – prisimena „Meridiano“ įgulos narys.
Sovietų išdidumas ir buržujų prekystaliai
Kitą rytą į „Meridianą“ atvyko locmanas ir palydėjo į Sautamptoną, kur barkentinoms buvo paruošta švartavimosi vieta vidiniame uoste.
„Sautamptone mus užklupo netikėta laimė: neturėjome nė cento ir staiga tapome turtuoliais. Pasirodo, kai lipome į krantą Gibraltare, mums išdavė tik pusę valiutos, likusi dalis buvo skirta Anglijai. Nes, kaip nusprendė valdžia, sovietų jūreiviui nedera atstovauti SSRS tuščiomis kišenėmis.
Kišenės iki kelių, žinoma, nenutįso, bet vis tiek pasaulis tapo daug malonesnis ir gražesnis. Ir mes išskleidėme sparnus. Net Pokrovskis pro pirštus pažiūrėjo į mūsų laisvę, kai mes išėjome iš uosto ir išsiskirstėme mieste grupėmis pagal interesus. Tiesa, vakarais tvarkingai grįždavome po savo globėjų sparnu, kad vėliau išvengtume nepageidaujamų išvadų dėl savo elgesio.
Sovietai žmonės išdidūs: į buržujų prekystalius mes žiūrėjome iš aukšto. Vis dėlto užėjus į kokią parduotuvę imdavo tekėti seilės <...>. Šiaip iš prigimties nesu „šmutkininkas“, tačiau teko apsipirkti, kad padoriau atrodyčiau, kai važiuosime į Londoną ir Portsmutą...“
Lydėjo vietiniai komunistai
Anot romano autoriaus, išvykas į didžiuosius Anglijos miestus barkentinų įguloms organizavo Anglų-sovietų draugija, o lydėjo jos funkcionieriai – vietiniai komunistai. Atitinkami buvo ir lankytini objektai: SSRS ambasada Londone, Karlo Markso kapas Haigeito kapinėse...
Kita vertus, jūreiviams buvo sudarytos galimybės apžiūrėti bene žymiausius Didžiosios Britanijos laivus: istorinį karališkojo karo laivyno flagmaną „Victory“, vieną įspūdingiausių to meto lainerių „Queen Elizabeth“ ir kt. Tačiau „Meridiano“ ir „Tropiko“ vyrai bei jaunuoliai turėjo ir laisvo laiko – sudarytomis grupėmis ir, be abejo, prižiūrimi, bastėsi Londono, Portsmuto ar Sautamptono gatvėmis.
Paskutinį viešnagės Anglijoje vakarą pakeliui iš Londono į Sautamptoną atsipalaidavo ne tik kursantai, bet ir barkentinų kapitonai.
„Autobusas sustojo prie pakelės miestelio pabo. Užeiga – tuščia. Savininkas už baro knapsi, o čia – minia! Žmogus iškart atgijo, pražydo. Mūsų palydovas vietinis komunistas Ronis įspėjo, kad nė vienas nedrįstume mokėti už gėrimus, esą jis mums – taip, kaip mes jiems...
Na, ir pasipylė alus ir limonadas. Kulikovas užgrojo akordeonu, vaikinai uždainavo. Barmenas apstulbęs suko galvą: „Who is who?!“ Sužinojęs, kad jo įstaigą savo apsilankymu pagerbė „russsian cadets“, jis dar labiau sukruto ir vis pylė, pylė. Išgirdę dainas, į pabą ėmė rinktis vietiniai.
Mūsų vaikinai tada visai įsijautė. Vadimas užsakė „Jabločko“, užmetė mundurą ant kėdės ir, sugriebęs du šaukštus, linksmu ritmu ėmė pritarti akordeonui <...>. Mums, sovietiniams, šis vakaras buvo labai neįprastas. Už mūsų elgesį ir moralę atsakingas Pokrovskis raukėsi, bet – tylėjo. O ką jam beliko daryti: linksmybių iniciatoriai buvo komunistai, o paties kapitono Čudovo dalyvavimas šitaip besibroliaujant slavams ir saksams užgniaužė bet kokius draudimus ir priekaištus...“
Medinės barkentinos – tik „geležiniams“ vyrams
Prieš išplaukiant „Meridianui“ ir „Tropikui“ iš Sautamptono, barkentinas aplankė šio miesto merė. „Ji apėjo kursantų rikiuotę, maloniai ir padrąsinančiai šypsodamasi jauniesiems jūreiviams: jūrinė tauta jus supranta ir palaiko, – kažką tokio buvo galima įžvelgti jos veide...“
„Na, ir nubangavo už laivagalio paskutinės reiso dienos. Šiaurės jūra, Danijos sąsiauriai... Viename iš jų, Didžiajame Belte, kur užtrukome kelias dienas, sužinojau, kad latvis bocmanas Maigonas Metersas palieka „Meridianą“ ir kad manęs laukia jo kajutė ir naujos pareigos...
Su kursantais išsiskyrėme rugsėjį, tačiau išsyk priėmėme naujus, ką tik įstojusius ir spėjusius pasižymėti tik bulviakasyje. Šituos prie jūros pratinome audringoje rudeninėje Baltijoje.
Tai kliuvo „salagoms“! Kai kurie neatlaikė ir nuskubėjo atsiimti dokumentų. Šitie pasirodė esą pernelyg „mediniai“ medinėms barkentinoms, nes jomis gali plaukioti tik „geležiniai“ vyrukai...“ – taip savo prisiminimų romano epizodą apie reisą į Angliją ir „Meridiano“ 1961-ųjų plaukiojimo sezono pabaigą reziumuoja rašytojas J. Pinajevas.
