Merkinė įsikūrusi ant svarbaus istorinio kelio, dar vadinamo ir Jogailaičių keliu, Krokuva–Liublinas–Gardinas–Vilnius, tad šis miestas randamas daugelyje žemėlapių.
„Istorinis kelias buvęs vienu iš pagrindinių Šiaurės Europos komunikacijos tinklo dėmenų, – dar prieš išleidžiant žemėlapių rinkinį feisbuke yra intrigavęs Ž.Buržinskas.
Dabar tai menkas keliukas, vedantis per Dzūkijos miškus, bet galintis labai daug ką papasakoti.
– Šiame kelyje atsidūrę keliautojai, atsirėmę į Nemuno šlaitus, pamatydavo ir Merkinės miestą. Dabar vietiniai šiam keliui yra suteikę Senkelio pavadinimą. Šiuo keliu važiavo visi: karaliai, etmonai, savos ir priešo kariuomenės, pašto karietos, visa senosios valstybės valdininkija, pirkliai ir užsieniečiai. Dabar tai menkas keliukas, vedantis per Dzūkijos miškus, bet galintis labai daug ką papasakoti. Juo karaliai, didikai, bajorai iš Vilniaus į Krokuvą, vėliau į Varšuvą keliaudavo arba per Valkininkus, Merkinę, Gardiną, arba per Eišiškes, Rodūnę, Brestą. Po Jogailos tapimo karaliumi kelias ilgam sujungė dvi sostines – Vilnių ir Krokuvą. Tai tarptautinio Europos Tarybos sertifikuoto kultūros kelio „Via Regia“ – dalis.“
Lietuva turi visas galimybes oficialiai įsijunti į „Via Regia“ kultūros kelią, kuris dar vadinamas ir Karalių keliu. Sertifikavus per Lietuvą vedančio maršruto dalį, Lietuva gali šio maršruto taškus išgarsinti tarptautiniu mastu. Merkinės krašto muziejus apie tai nuolat kalba ir savo leidiniuose, ekskursijose, renginiuose.
Tarp Vilniaus ir Krokuvos
„Kokią milžinišką reikšmę miesto raidai turi keliai, galime įsitikinti Merkinėje. Štai jeigu brėžtume tiesią liniją tarp Vilniaus Žemutinės pilies ir Varšuvos pilių, pamatytume, kad Merkinė atsiduria iš esmės beveik tiesiai ant šios linijos. Beveik panašiai yra ir su Krokuva, tačiau „paklaida“ yra kiek didesnė vien dėl to, kad atstumas irgi kur kas didesnis. Dar įdomiau, jog pažvelgus į Merkinės centrinės aikštės struktūrą, matosi, jog linija tarp Vilniaus kelio krypties ir Senosios Gardino gatvės (dab. Bakšio g.) orientuota beveik tokia pat kryptimi, kaip ašis Vilnius–Varšuva ar Vilnius–Krokuva. Net buvęs rotušės pastatas ir vadinamasis Vazos namas orientuotas, galima sakyti, pagal Vilnių, Varšuvą ar Krokuvą, – teigė išsamiai žemėlapius tyrinėjęs Ž.Buržinskas.
– Įdomus 1806 m. Vienoje išleistas Abiejų Tautų Respublikos žemėlapis, kuriame pavaizduota situacija po valstybės padalijimų. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje pažymėti du keliai: keliai iš Rygos ir Vilniaus į Varšuvą. Spėkit kas yra tų kelių kryžkelė? Ši viena iš pagrindinių valstybės kryžkelių buvo Merkinės rinkos aikštė, o tos aikštės centre – Merkinės rotušė. Merkinė pagal žemėlapio legendą žymima, kaip „Grosse Provincial Stadte“.
Knygoje pristatoma iki šiol nepublikuota gausi kartografinių šaltinių medžiaga, kurią sudaro daugiau kaip 80 skirtingų laikotarpių Merkinės miesto bei atskirų regiono kaimų, privačių žemėvaldos ribų planai, saugomi Lietuvos valstybės bei užsienio archyvuose.
„Šiuose kartografiniuose šaltiniuose atsispindi buvusi kelių struktūra, gamtinė situacija, Merkinės miesto bei kaimų urbanistinė kaita, – pasakojo Ž.Buržinskas.
– Leidinyje pristatoma Merkinės dvaro ir jam priklausiusių palivarkų, kitų privačių dvarų lokalizacija bei užstatymo kaita, buvusių vandens malūnų, smuklių, kitų reikšmingų istorinių objektų vietos. Be šių planų pristatoma reikšminga krašto ortofotografinė medžiaga, kuri žymi II-ojo pasaulinio karo veiksmus pačioje Merkinėje bei jos apylinkėje. Šiame leidinyje pristatomi duomenys leidžia rekonstruoti krašto kultūrinio kraštovaizdžio, krašto urbanizacijos kaitą, yra ypač naudingi tolimesniems krašto istorijos tyrimams.“
Žemėlapiai leidžia rekonstruoti krašto raidą
Šis Merkinės krašto muziejaus leidinys skiriamas Merkinės miesto ir istorinio regiono, kurio ribos priskirtinos istorinės Merkinės seniūnijos teritorijai, kartografinių šaltinių analizei. Tačiau, kaip sako Ž.Buržinskas, reikia mokėti skaityti žemėlapius, juos tyrinėti, suprasti.
Senuosius žemėlapius sugretinus su dabartiniais, jam paaiškėjo ne viena mįslė, pavyzdžiui, kur stovėjo vienas ar kitas apylinkių dvaras, apie kurio buvimą buvo žinoma iš rašytinių šaltinių, tačiau neatsekta, kurioje vietoje.
Reikia mokėti skaityti žemėlapius, juos tyrinėti, suprasti.
Leidinio sudarytojas savo atradimais nuolat dalijasi feisbuke, intriguojančiai ir suprantamai šių dienų žmogui pateikia istorinių žinių. Štai, kad ir toks teiginys, nustebinęs ne vieną: „Kada važiuojate į Seinus, žinokite, kad tik šalia prekybos centro „Biedronka“ išvažiuojate iš istorinės Merkinės žemės. Vakarinis Merkinės didgirio kraštas ribojosi su Prūsijos teritorija.“
Taip toli plytėjo didžioji Merkinės giria pagal XVI a. aprašymus. Šis teiginys praplečia supratimą apie girią, kurioje medžiodavęs ir Vladislovas Vaza – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Merkinėje miręs 1648 m. gegužę ant savo meilužės Jadvygos Lužkovskos rankų.
Muziejininkas pataria, kad geriausias receptas pažinti apylinkių praeitį – pasivažinėti pagal senus istorinius žemėvaldos planus.
„Valakų reformos įtaka pastebima net ir šiandien. Senosios ribos ir šiandien kai kur sutampa su esamų sklypų ribomis, miškų masyvais ir pan. Pavyzdžiui, važiuojant palei šiaurinę Merkinės seniūnijos ribą, kuri tiesiog matosi akivaizdžiai pagal miškų masyvus, atsiremi tiesiai į Sausvingio ežerą. Ši teritorija buvo tarsi Merkinės seniūnijos sala, priklausiusi Ilgų palivarkui. Tokiu būdu senieji planai suintriguoja aplankyti teritorijas, į kurias greičiausiai niekada nesugalvotum šiaip nuvažiuoti“, – sakė Ž.Buržinskas.
Galima sakyti, senieji planai leidinio sudarytoją atvedė ir prie Rinkowszczyznos palivarko vietos.
„Kai supranti, kad žinai, bet nieko nežinai, – stebėjosi jis. – Šis palivarkas kartas nuo karto paminėtas senuosiuose Merkinės magistrato aktuose ir sietas su Merkinės apylinkių bajorų Godaczewskių pavarde. Pats palivarkas pažymėtas ir senuose planuose, kadaise buvęs šalia šiaurės vakarinės Merkinės istorinės seniūnijos ribos labai gražioje vietoje. Šalia jo dauboje atsiveria Juodžio ežeras. Nesitikėjau, kad šioje vietoje bus išlikęs senovinis, iš molio drėbtas palivarko ūkinis pastatas. Arba Makniūnų dvaro ūkinis pastatas su užrašu 1879“.
Nesitikėjau, kad šioje vietoje bus išlikęs senovinis, iš molio drėbtas palivarko ūkinis pastatas.
Šio dvaro likučiai, kaip rodo senieji planai, yra kiek daugiau nei 10 km į šiaurės vakarus nuo Merkinės. Kaip jau išsiaiškino Ž.Buržinskas, kuriam žemėlapiai – tik tyrinėjimų pradžia ir paskatinimas, apie pusantro šimto metų šį dvarą valdė Muiželių šeima, XVIII a. pab. atkeliavusi iš Livonijos, kildinusi save iš švedų. Dalis Merkinės seniūnijos dvaro žemių buvo priskirtos šiam dvarui dar XVIII a.
Dar prieš II pasaulinį karą dvare buvo didelė biblioteka, kitų vertybių. Dabar dvaro rūmų nebeliko. Išliko keletas ūkinių pastatų bei didelis klasicizmo laikotarpio rūsys.
Dominikonų valdų kapčius stovi iki šiol
Kaip pasakojo Ž.Buržinskas, pasigilinus į Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomus planus, sekė ne vienas jį patį nustebinęs atradimas.
Muziejininkas, remdamasis miesto planais bei bažnyčios vizitacijos aktais, yra sukūręs hipotetinį Merkinės dominikonų konvento bažnyčios vaizdą. Tokiomis rekonstrukcijomis jis feisbuke mielai dalijasi su merkiniškiais, taip suteikdamas galimybę įsivaizduoti, koks didingas kadaise buvo šis miestas.
Jam taip pat pasidarė smalsu, kur siekė Merkinės dominikonų valdos. Senuosiuose planuose jų žemės plytėjo už Nemuno, ties Radyščiaus ir Kibyšių kaimais.
„Šie kaimai nuo XVII a. priklausė Merkinės dominikonų konventui. Yra gana tikslūs Merkinės valdiško dvaro planai, sudaryti XIX a. pirmoje pusėje, kurie iš esmės atspindi dar valakų reformos struktūrą. Juose pažymėta beveik viskas: senieji keliai, ežerai, gamtinės situacijos, atskiri valakai. Sulyginus juos su dabartine situacija galima pamatyti, kad net ir visos vykdytos žemės reformos nepakeitė visiškai to, kas jau buvo išvystyta dar XVI a., – pasakojo Ž.Buržinskas.
Senajame plane pažymėtų valdų įrodymas ant žemės guli iki šiol.
– Planuose pamatęs tų valdų vietą nusprendžiau paieškoti kapčiaus, žyminčio dominikonų žemės ribas. Ir įsivaizduokite, nuvažiavęs ir apėjęs žemių ribas, radau kapčių – lapais ir samanom apaugusią iš akmenų sudėtą kalvelę. Prieš šitiek metų! Beje, kaip matyti iš senųjų planų, kai kurie žemės sklypai net ir dabar atitinka buvusią žemėvaldą”.
Atrodo neįtikėtina, kad senajame plane pažymėtų valdų įrodymas ant žemės guli šiol.
Šioje vietoje verta priminti garsiąją su Merkine susijusią meilės istoriją.
Kai valdovas Vladislovas Vaza savo mylimąją, iš Lvovo kilusią Jadvygą Luškovską su 1635 m. gimusiu jųdviejų sūnumi Vladislovu Konstantinu buvo priverstas formaliai ištekinti už Jono Vypskio, priskirti jam Merkinės seniūnijos žemes ir išsiųsti į Merkinę (pats valdovas 1637 m. vedė Galiciją Renatą Habsburgaitę), į Merkinę iš Lvovo atsikraustė ir Jadvygos našle tapusi motina Ana.
Pardavusi namus Lvove, Ana testamentu pusę gautų pinigų skyrė dukrai, pusę – Merkinės dominikonų vienuolyno statybai.
Žinant, kurioje vietoje stovėjo 1822 m. sudegusi dominikonų bažnyčia, Ž.Buržinskas tikisi, kad kada nors bus surastos po bažnyčia buvusios kriptos, kur buvo laidojami miestui nusipelnę žmonės. Kaip bažnyčios fundatorė, čia turėtų būti palaidota ir valdovo Vladislovo Vazos sūnaus močiutė.
„Tą liudija Merkinės magistrato knygoje įrašytas Vladislovo Vazos favoritės motinos bei karaliaus sūnaus Vladislovo Konstantino Vazos močiutės Onos Luškovskos testamentas, – teigė pašnekovas.
– Už bažnyčios, kurios vietą jau identifikavome, buvo įkūrtos kapinės. Dabar ten merkiniškių sklypai. Greičiausiai ten gyvenantieji net nenutuokia, kokioje žemėje jų daržai. Beje, dabartinėje Merkinės parapinėje bažnyčioje iki šiol kabo Dievo Motinos paveikslas, atkeliavęs iš dominikonų bažnyčios, taip pat sakoma, kad kryžius, esantis virš didžiojo parapinės bažnyčios altoriaus, taip pat atkeliavo iš dominikonų bažnyčios.“
Ten gyvenantieji net nenutuokia, kokioje žemėje jų daržai.
Plačiau apie susidomėjimą senaisiais žemėlapiais pasakoja leidinio sudarytojas Ž.Buržinskas.
– Turbūt mintis surinkti daugybę Merkinės ir jos apylinkių žemėlapių kilo ne šiaip. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Žemėlapiais domėjausi nuo vaikystės, dar būdamas mažas vaikas piešdavau Merkinės planus. Būdamas 1-2 kurso studentu pradėjau ieškoti įvairių su Merkine susijusių dokumentų Lietuvos valstybės istorijos archyve. Nuo to laiko pavyko aptikti nemažai krašto žemėvaldos planų, kurių dalis nė karto nebuvo peržiūrėti kitų tyrėjų. Nustebino tai, kad istorinės kartografijos šaltiniai Lietuvoje nėra pakankamai ištyrinėti.
Didelė dalis sudarytų planų, ypač iš buvusios Vilniaus gubernijos teritorijos, iki šiol nėra publikuoti ar labiau aptarti vykdant lokalius tyrimus.
Rengiant leidinį taip pat pasitarnavo Leonido Žilevičiaus surinkta medžiaga iš Rusijos archyvų, taip pat Algimanto Miškinio publikuota medžiaga. Lietuvos centriniame valstybės archyve taip pat egzistuoja bylos su detaliais XIX a. Merkinės bei valdiško dvaro planais.
Sudarant leidinį norėjosi orientuotis į mažiau matytus arba neskelbtus planus bei aerofotografijas, nes daugelį XIX a. pab. ir XX a. pr. karinių topografinių krašto planų galima aptikti įvairiuose interneto šaltiniuose. Galiausiai, tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys.
Net neabejoju, kad ateityje pavyks aptikti dar nematytų Merkinės planų. Pati Merkinė gali pasigirti, kad miestas turi detalius XVIII a. pab. – XIX a. vid. laikotarpio planus, tačiau didžiausias trūkumas išlieka tas, kad mes neturime ir nežinome, ar buvo sudarytas prieškario Merkinės planas, kuris detaliai atskleistų miestelio urbanistinę būseną iki 1941 m. – 1944 m. Merkinės bombardavimų.
– Koks apskritai yra pirmas žinomas Merkinės žemėlapis? Arba su pažymėta Merkine?
– Merkinė pradedama žymėti įvairiuose regiono žemėlapiuose nuo XVI a. antrosios pusės, miestas taip pat žymimas visuose Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei skirtuose žemėlapiuose, kai kurie žemėlapiai atskleidžia ir Merkinės strateginę reikšmę, kur miestas žymimas kaip pagrindinių kelių kryžkelė.
Miestas žymimas kaip pagrindinių kelių kryžkelė.
Pirmas žinomas detalus Merkinės planas su pažymėtomis bažnyčių, vienuolynų, dvaro ir kitų pastatų vietomis yra sudarytas tuoj po Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo, kada Rusijos imperija ėmėsi detaliai kartografuoti naujai susidariusio pasienio su Prūsija miestus.
– Kokiais tuometiniais prietaisais naudojosi žemėlapių sudarytojai? Kartais žemėlapiai atrodo labai mėgėjiški, tiesiog ranka nupiešti? Kaip su jų tikslumu? Kokius matavimo prietaisus jie galėjo naudoti?
– Tikėtina, kad pirminis ir esminis planų sudarymo metodas buvo vietovės žvalgymas ir atstumų tarp pagrindinių objektų matavimas. Jau anksčiau iki detalesnių planų sudarymo buvo žinomi atstumai tarp miestų ir kitų gyvenviečių, didesnis dėmesys buvo kreipiamas į pašto kelius.
Tikėtina, kad pirminis ir esminis planų sudarymo metodas buvo vietovės žvalgymas ir atstumų tarp pagrindinių objektų matavimas.
Dėl šių priežasčių skirtingos žinios apie regionus kartais nulemdavo, kad ankstyvieji žemėlapiai kartais būdavo daugiau imaginacinio pobūdžio, kai kurie jų būdavo labiau scheminiai nei realiai atitinkantys tikslią esamą būklę.
Galiausiai sudarant didesnio mastelio planus reikėdavo surinkti didžiulę duomenų bazę, kuri ne visuomet būdavo tiksli, kai kuriuose žemėlapiuose net ir gyvenviečių pavadinimai nebūdavo užrašomi taisyklingai.
– Ar galima teigti, kad po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir kitų valstybių – Prūsijos karalystės bei Rusijos imperijos – sudaryti žemėlapiai buvo sukurti grynai okupaciniais tikslais: valdymo, administravimo, turto skaičiavimo? Ne dėl krašto geografinio pažinimo daromi?
– Pirmieji Rusijos imperijos ar Prūsijos karalystės detalūs krašto žemėlapiai iš tiesų turėjo tam tikrą krašto inventorizacijos tikslą. Svarbus dėmesys buvo kreipiamas į kelių ir upių, ežerų išsidėstymą. Tai leisdavo numatyti ir kariuomenės galimas judėjimo kryptis. Užimtose teritorijose naujai sudaromi žemėlapiai leisdavo susidaryti aiškią krašto padėtį.
Vėliau imtasi kartografuoti ir valstybės nuosavybėje esančią žemėvaldą. Tai, pirmiausia, buvo skirta įvertinant žemės ūkio naudmenų būklę.
Žinoma, reiktų pastebėti, kad tam tikrų vietovių detalesni planai jau buvo sudaromi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu, tačiau tai nebuvo masinis reiškinys. Dažniausiai žemėvaldoje buvo apsiribojama inventoriuose nurodant žemės valdų aprašymus. Retais atvejais planai buvo sudaromi ir dėl žemės teritorijų teisminių ginčų.
– Įdomu, kodėl knygoje pateikiamame kariniame Naujosios Rytų Prūsijos žemėlapio fragmente vietovių pavadinimai užrašyti lenkiškai? Lyg ir turėtų būti vokiškai?
– Sudarant planus dažniausiai buvo renkama informacija apie paplitusius, dokumentuose naudojamus vietovių pavadinimus. Daugelio gyvenviečių, kaimų pavadinimai tuo metu neturėjo vokiškos pavadinimo versijos.
– Kuris iš knygoje pateiktų žemėlapių jums įdomiausias ar su juo susijusi istorija įdomi?
– Mane ypač domina šių pateiktų planų susisteminimas, kuris gali atskleisti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Merkinės seniūnijos teritorijos ir jos žemėvaldos struktūrą.
Cariniu laikotarpiu kartografuoti valakai, kitos valdiško dvaro teritorijų ribos iš esmės atitinka senuosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Merkinės seniūnijos ribų aprašymus.
Vienintelė problema išlieka ta, kad visas planų pagrindas yra iš dešiniojo Nemuno kranto, kuris tiesiogiai priklausė Rusijos imperijai, o Užnemunėje, kur taip pat egzistavo Merkinės seniūnija, šių planų yra mažiau.
Kiti be abejonės vertingi planai yra tikslūs Merkinės planai, kuriuose nurodyti ne tik pastatai, bet ir jau nuo XVI a. pab. minimi gatvių pavadinimai.
– Kai kuriuos senuosius žemėlapius, planus sunku suprasti, šifruoti, kartais prašosi komentarų, paaiškinimų. Įdomu, ar prie žemėlapiuose pažymėtų kaimų trobų yra kur nors surašytos gyventojų pavardės?
– Planų sudarymas dažniausiai vyko kartu su vietovių inventorizavimu. Tačiau, taip jau yra nutikę, kad šie planai saugomi atskirai nuo valdiškų dvarų inventorizacijos. Tam ateityje reikalingas atskiras darbas, kurio metu pagal sudarymo metus, galbūt, pavyktų atsekti inventorius, kurie apibūdina leidinyje skelbiamus planus.
Planų sudarymas dažniausiai vyko kartu su vietovių inventorizavimu.
Daugelyje planų prie sklypų yra nurodyti skaičiai, jie turėjo nuorodas į dokumentuose minimus savininkus. Sklypų spalvos taip pat žymi tam tikrą nuosavybę, kaip, pavyzdžiui, bažnytinę žemėvaldą. Šie planai yra tyrimų šaltinis, jų supratimui reikia laiko ir analizės, tą gali padaryti tikrai ne kiekvienas.
Šio leidinio esminis tikslas yra pristatyti kartografijos šaltinius, kaip ateities tyrimų medžiagą. Kiekvienas iš planų gali detaliai kalbėti apie vietovės raidą ir gali būti naudojamas, kaip pagalbinis arba net esminis tyrimų šaltinis.
Suprasti žemėlapius nėra paprasta, tam reikia turėti tam tikrą geografinį matymą ir gerą pačios vietovės supratimą, todėl šis leidinys nėra paprastas, jis yra tam tikra darbo priemonė.
– Kaip Jums šie žemėlapiai apskritai praplėtė žinias, įsivaizdavimą apie Merkinės apylinkes? Ar kas nors buvo netikėto?
– Šie planai man vis dar yra tiriamoji medžiaga. Juose užfiksuota daugybė informacijos su kuria galima dirbti dešimtmečiais. Pavyzdžiui, pagal nurodytą senąją žemėvaldą, sulyginus su esama padėtimi, galima pastebėti įvairių vertingų žemėvaldos reliktų ir dabartiniame kraštovaizdyje.
Tam tikrose vietose dar ir šiandien galima aptikti išlikusius senuosius žemės ribų ženklus – kapčius. Kita, kad šie planai gali apibūdinti ir pokyčius gamtinėje situacijoje, buvusį kelių tinklą, buvusių palivarkų, dvarų, kaimų vietas.
– O Merkinėje išlikę stulpai – riboženkliai. Ką jie žymėjo? Miesto ribas? Kad jas žinotų ir plano neturintys?
– Vadinamieji Merkinės senojo miesto teritorijos ribos stulpai (išlikę du). Merkinės miesto riboženkliai yra tikrai unikalūs, ko gero, vieninteliai išlikę tokie visoje buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
Žvelgiant į visą kontekstą, šiuos objektus reikėtų vertinti ne tik, kaip Lietuvos kultūros paveldą, bet ir visos Europinės magdeburginės miestų tradicijos atminties simbolius.
Merkinės miesto riboženkliai yra tikrai unikalūs.
Nepaisant miglotos jų funkcijos, tai vienas seniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išlikusių riboženklių / sakralinių objektų (kalbant ne apie maldos namus).
Mano nuomone, jie nežymėjo tikslios miesto ribos, o buvo statomi šalia susikirtimo į miestą einančių kelių vietų.
Sovietmečiu vienas iš stulpų (dabartinės Kauno gatvės tęsinyje) buvo to laikmečio madomis restauruotas, uždedant gerokai per storą tinko sluoksnį, paslepiant originalų išlikusį tinko sluoksnį, kuris iš tiesų buvo gerokai plonesnis.
– Ar lengvai buvo pasiekiami šie žemėlapiai, pavyzdžiui, Berlyno miesto bibliotekoje Prūsijos kultūros paveldo skyriuje, Rusijos valstybiniame karo istorijos archyve ir kitur?
– Kopijų gavimas šiais laikais nėra itin sudėtingas, tačiau reikia žinoti tikslius planų saugojimo šifrus. Iš Rusijos taip pat pavyko gauti geros kokybės XIX a. pr. Merkinės ir apylinkės planą. Galėčiau pasakyti, kad tai pavyko padaryti pačiu laiku, nes dėl šiandieninės politinės situacijos tokia galimybė tampa miglota.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
