Keturiasdešimčiai metų už simbolinį nuomos mokestį – vieną eurą per mėnesį – dvarvietę su verslo partneriais išsinuomojęs žinomas žurnalistas ir keliautojas V.Radzevičius žada ją paversti išskirtiniu traukos centru, kuriame neabejotinai pakvips gurmaniškais istorijos ir kulinarinio paveldo prieskoniais. Tai teikia vilčių, kad istorine Dainavos krašto sostine tituluojamoje Merkinėje, kurią ištisus metus gausiai lanko tūkstančiai Lietuvos ir užsienio turistų, pagaliau bus galima ne tik karališkų, gurmaniškų ar dzūkiškų tradicinių patiekalų paragauti, bet ir atsistoti nakvynei.
Išties išskirtinėje Merkinės vietoje, šalia piliakalnio ant kalvos, nuo kurios atsiveria įspūdingas Nemuno ir Merkio santakos bei žaliuojančių šilų vaizdas, esanti dvarvietė turėjo ne vieną savininką. Teritorija skirtingais laikotarpiais buvo valdoma LDK valdžios elito – tokių asmenų kaip Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Stanislovas Astikas, Bona Sforca, Mikalojus Radvila, Vladislovas Vaza IV, Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Jonas Sapiega ar Motiejus Oginskis. Tai buvo miestelio „aukso amžius“.
Merkinės dvaras tuomet buvo ir seniūnijos centras. XVIII a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo aštuoniolika medinių pastatų, tačiau iki mūsų dienų neišliko nė vieno. Dabar čia yra du 1897 m. statyti raudonų plytų pastatai, kuriuose veikė muilo fabrikas, bei keletas medinių. Iki 2014 m. čia buvo įsikūrę Merkinės globos namai.
„Šią istorinę vietą buvau ne kartą apžiūrėjęs jau prieš septynetą metų, kai įsigijau sodybą netoliese esančiame Ryliškių kaime. Čia vien vaizdas vertas milijono, o kur dar įdomūs istoriniai aspektai, kurie irgi „užkabino“, – šypsosi nuomininkas.
„Kai prieš dvejus metus atsitiktinai pamačiau Varėnos rajono savivaldybės paskelbtą dvarvietės nuomos konkursą, iš karto kilo idėja išsinuomoti. Bet netiko tuomet sąlygos. Kai konkursas buvo paskelbtas pakartotinai, pasitarėme ir nusprendėme pabandyti. Pusbroliui Tomui Radzevičiui, kuris yra statybos specialistas, labai imponavo pastatai, bičiulis Tomas Balžekas taip pat turi daug sentimentų Merkinei, tad verslą vystysime trise“, – vaikščiodamas po dvarvietę, pasakoja V.Radzevičius.
Jis sako, kad kol kas dar ankstoka piešti ryškų būsimos veiklos paveikslą, tačiau vizija yra: „Įgyvendindami idėją, Merkinę norim pozicionuoti kaip karalių miestą, istorinę ir dvasinę Dainavos „širdį“, nes taip ir yra. Kai pradėjom domėtis dvarviete, sužinojom daug įdomių Merkinės istorijos niuansų. Kodėl bendrovę pavadinome „Muilo fabriku“? Todėl, kad šioje vietoje anksčiau jis ir veikė. Norisi, kad čia būtų ne tik patraukli vieta nakvynei ir maitinimui, bet vyktų ir kultūros renginiai, įvairios edukacinės programos. Planuojame, kad tai bus turizmo centras, iš kur bus galima keliauti dviračiais, baidarėm. Bus įrengta aikštelė kemperiams. Turime idee fix atgavinti laivybą Nemunu. Būdama turtinga savo kraštovaizdžiu ir istoriniais paminklais, Merkinė turi ir kitą pranašumą – yra strategiškai puikioje vietoje. Ji lengvai pasiekiama iš Vilniaus ir Kauno, šalia populiariųjų Druskininkų bei netoli Lenkijos sienos“.
Konkurso laimėtojas į nuomojamą turtą įsipareigojo per penkerius metus nuo perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo dienos investuoti ne mažiau kaip 250 000 eurų.
Originaliomis idėjomis „sproginėjantis“ žurnalistas šypsosi, kad kaip ir anksčiau, netolimoje ateityje čia vėl bus gaminamas muilas, gal ir saldainiai su Merkinės atributika. Būsimą viešbutį galbūt irgi pavadins „Merkinės muilo fabriku“, o kambariai turės kokius nors įdomius pavadinimus:
„Planuojame įvairialypę veiklą. Dalis nakvynės vietų būtų skirta piligrimams, kuriems reikia tik pernakvoti ir keliauti toliau. Kita dalis – turistams, kurie mėgsta komfortą ir skanų maistą. Restoranas taip pat bus. Galvoju apie istorinę virtuvę, kad patiekalai čia būtų gaminami su istorijos prieskoniu, tad renku duomenis ir daug įdomių dalykų randu, pavyzdžiui, kad karalius Vladislovas Vaza IV labai mėgo paukštieną. Deja, tų laikų receptų nėra išlikusių. Juos atsekti galima pagal užsakymus. Istorikai žiūri Vazos laikų užsakymus. Na, o tolimiausia svajonė – atstatyti dvarą, kurio pamatai čia yra užkasti, įrengti tiltą toje vietoje, kur senuoju keliu iš Varšuvos pro Merkinę į Vilnių keliavo karaliai ir kunigaikščiai“.
Plėtojant verslą, turbūt pasitarnaus ir tas faktas, jog Merkinės dvaras liudija ir karališką meilės istoriją. Dvasinę ir istorinę Dzūkijos sostinę prieš bene keturis šimtmečius lankė, ją garsino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Kas gi šią istorinę asmenybę sieja su Merkinės miesteliu?
Istoriniai šaltiniai byloja, kad Vladislovas Vaza su Merkine susijęs tiek pat, kiek ir su Lietuva. Jis Merkinei jautė ypatingus sentimentus, atvykęs čia praleisdavo savaites ir net mėnesius, o vykti į Vilnių ne visada ir noro turėdavo. Nenuostabu, nes čia valdovas buvo apgyvendinęs savo didžiąją meilę Jadvygą Lužkovską, čia augo jo nesantuokinis sūnus Vladislovas Konstantinas. Vladislovas Vaza IV Merkinės dvarą valdė 1631–1637 m., o J.Lužkovska jame gyveno 1637–1648 m.
V.Radzevičius sako, jog Merkinėje kiekviename žingsnyje gali atrasti istorijos pėdsakų, ir tai „veža“ toliau plėtojant būsimo verslo idėją: „Einant senuoju Gardino keliu, koja užkliuvo už plytgalio, kuris, pasirodo, mena LDK laikus. Merkiniškiai sako, kad istorija „išlenda“ ir daržuose – ne vienas yra radęs to laikmečio keramikos ir kitų daiktų“.
Apžiūrinėdamas nemažą dvarvietės teritoriją ir pastatus, nuomininkas jau rikiuoja būsimus darbus: „Pirmiausia reikia sutvarkyt aplinką, išpjauti menkaverčius krūmus ir atverti erdves, kad pasimatytų nuo kalno tiktasis grožis. Tada reikia atverti tikrąjį raudonų plytų mūsų grožį, kuris dabar uždengtas tinku, medžiu ir net plastiku“.
Pastatai neįrašyti į kultūros vertybių registrą, tačiau yra kultūros paminklo teritorijoje ir kultūros paveldo vietovės teritorijoje, tad yra ir apribojimų.
V.Radzevičius sako, jog nors kol kas dar ankstoka kalbėti apie darbo vietas, tačiau labai nori, kad į jų veiklą įsijungtų ir merkiniškiai: „Ši vieta tikrai bus atvira visuomenei. Merkinėje yra labai daug šviesių, įdomių žmonių, visiems bus ką veikti“.
