Devynis mėnesius kelyje praleidę jaunuoliai – jau pažįstami ir 15min skaitytojams. Jie pasakojo, kodėl keliauja autostopu ir neieško nakvynės viešbutyje. Taip pat apie beprotiškiausias transporto priemones, su kuriomis teko važiuoti kelionės metu.
Būtent šios patirtys, kurias keliautojai atskleidė savo rašinyje, pateiktame konkurso „Kolumbas LT'16“ komisijai, ir atnešė jiems pergalę. Kviečiame skaityti šį pasakojimą ir mėgautis Martyno ir Ievos užfiksuotomis nuotraukomis.
Esame porelė nutrūktgalvių keliauninkų – Martynas ir Ieva. Vis su dideliu susižavėjimu išklausydavome keliautojų istorijas, kaip jie autostopu nusigauna iki tolimiausių pasaulio kampelių. O šį rudenį, atsisakę visų įsipareigojimų, veiklų ir patogumų, nutarėme leistis į savo Didžiąją kelionę autostopu Azijos gilumos link. Autostopu keliauti mums nėra naujiena, bet dažniausiai tokios kelionės trukdavo iki mėnesio laiko. O štai šios kelionės trukmė – 9 mėnesiai.
Kelionės maršrutas
Pirmoji, kiek ilgesnė mūsų stotelė buvo Ukrainoje, Užkarpatės regione, po to nuodugniai išmaišėme Rumuniją, užsukome į Moldaviją ir per Bulgariją patekome į Turkiją. Bene labiausiai šioje šalyje įstrigo 550 km. kelionė pėsčiomis nuostabiu, bet iki šiol mažai kam žinomu, Likių keliu. Taip pat negalėjome atsižavėti pasakiškomis Kapadokijos krašto formomis.
Gruzijoje neįtikėtinai lengvai gavome 30 dienų Irano vizas ir (prieš tai dar paklajoję po Armėniją) patraukėme į neįtikėtinai svetingais žmonėmis mus nustebinusį Iraną. Išvykdami iš Irano pirmą sykį susimokėjome už kelionę ir keltu persikėlėme į Jungtinius Arabų Emyratus. Šioje itin modernioje šalyje neužsibuvome ir patraukėme į Omaną, kur klajojome 2 savaites.
Iš Omano išskridome į Nepalą (bilietas tekainavo 100 eurų), kur praleidome 2 mėnesius, o kelionę užbaigėme beveik 3 mėnesių viešnage Indijoje.
Aplankytų šalių skaičius šioje ilgoje kelionėje gal ir nėra įspūdingas – 14, bet ne skaičiai mums buvo svarbūs, o ir jokių rekordų pasiekti neketinome. Esame įsitikinę – kelionėje svarbiausia potyris ir vietos pajautimas, o ne aplankytų šalių, miestų, muziejų ar turistinių objektų gausa.
Pridursiu, kad tikrai nesame pirmieji, įgyvendinę tokią kelionę. Bet esu tikras, mūsiškė kelionė turi savitą specifiką bei tam tikrų išskirtinių niuansų.
Mūsų nakvynės
6 mėnesius trukusiame kelyje Iki Indijos, beveik visas naktis ( apie 150) nakvojome savojoje palapinėje. Beje, naktis leisti palapinėje rinkomės ne dėl to, kad neišgalėtumėme nakvoti pigiuose viešbutėliuose ar nesugebėtumėme susirasti nemokamos nakvynės per Couchsurfing‘ą. Tiesiog mus be galo žavėjo tas visiškos laisvės jausmas.
Be to, ir palapinės teikiamų patogumų užteko. Tiesa, Indijoje stovyklaudami patyrėme milžinišką ir labai varginantį vietinių susidomėjimą mumis, tad stovyklavimo vietas rinktis teko atidžiau.
Be to, čia nevengėme ir viešbutėliuose apsistoti, ir užsiimti savanoryste ekologiniuose ūkiuose.
Kelionės biudžetas
Kelionės pradžioje nutarėme, jog maistui per dieną skirsime 5 eurus, bet netrukus supratome, kad gamindamiesi patiekalus ant laužo visai nesunkiai įsitenkame į 3 eurus. Beje, ne pinigų didis stygius mus vertė spraustis – tiesiog, įtilpti į kuo mažesnę sumą tapo dar vienu azartišku iššūkiu.
Ne pinigų didis stygius mus vertė spraustis – tiesiog, įtilpti į kuo mažesnę sumą tapo dar vienu azartišku iššūkiu.
Taigi, šįsyk keliaudami vadovavomės tokiu principu: skaniai ir ištaigingai pavalgyti galima namie.
O minkštai ir patogiai leidžiame beveik visas savo gyvenimo naktis – kodėl gi nepabandžius „išlipti“ iš patogumų zonos ir pažiūrėti ar sugebėsime išgyventi kitokiomis sąlygomis.
Prieš pradedant šią kelionę sulaukdavom pastebėjimų iš draugų: „Taigi tokioms didelėms kelionėms žmonės susiranda rėmėjus“. Gal būtumėme ką atradę ir mes, bet nė nebandėme. Ne, ne dėl tingumo ar nesugebėjimo įtikinėti. Būtent šioje kelionėje norėjosi gyventi visiškai laisvai – nesinorėjo nei rėmėjų logotipų savo kelione reklamuoti, nei kažkam jaustis skolingu. Ši kelionė tik mūsų!
Tačiau dar prieš išvykdamas mezgiau kontaktus su žurnalų redakcijomis, siūlydamas jiems spausdinti mano rašinius iš kelionės. Buvau kiek nustebęs, kai specializuoti kelionių žurnalai pasiūlė publikuoti tekstus nebent nemokamai. O man visiškai nesinorėjo rašyti mėgėjiškai ir džiaugtis vien tuo, kad straipsnį išspausdino.
Taigi, bendradarbiauti pradėjau su populiariu, bet ne kelionių temomis rašančiu žurnalu. Tiesa, laikui bėgant žurnalų, kurie noriai spausdino mano rašinius, padaugėjo, be to, nuotraukų reportažus pradėjau teikti internetiniams portalams.
Tiesa, nors manieji honorarai ir nebuvo įspūdingi, bet suskaičiavus pajamas, gautas už rašinius bei reportažus, paaiškėjo, kad mums pasidengė visos kelionės išlaidos (įskaitant maistą, retas nakvynes viešbutėliuose ir t.t.). Taigi, iš anksto kelionei sutaupytus pinigus panaudojome tik mokėdami už vizas, keltą ir skrydžius.
Nepaisant to, kad sąlygos rengti straipsnius palapinėje nebuvo pačios palankiausios (nors ir labai įkvepiančios, bet kilo sunkumų dėl kompiuterio krovimo. Kita vertus, gal būtent dėl to laiką pavykdavo išnaudoti itin produktyviai). Bet džiaugėmės, kad rašiniais pavyko įprasminti ir įamžinti savąją kelionę. Be to, pagaliau pajutau tą jausmą, kai pavyksta visiškai suderinti malonumą su darbu .
Grįžtamasis ryšys arba kaip mūsų kelionė įkvėpė kitus
Patys stebėjomės, jog sulaukėme daug atsiliepimų net ir iš nepažįstamų žmonių, kurie minėjo, jog mes įžiebėme drąsos taip keliauti. Buvo ir tokių, kurie stebėdami mūsų nuotykius sakėsi tarsi kartu keliaujantys su mumis. O štai Likių keliu kulniuoti jau rimtai nusiteikė ne vieni mūsų pažįstami. Esu įsitikinęs, kad greitu metu iškeliausiančių juo bus ir daugiau, mat straipsnis apie mūsų nuotykius Likių kelyje, ne vieno teigimu, buvo įkvepiantis.
Šią kelionę netgi drįstu pavadinti savotišku antropologiniu tyrimu-eksperimentu, kurio vyksmas ir rezultatai ne tik kruopščiai užfiksuoti kelionės dienoraštyje, bet ir gana plačiai paviešinti spaudoje bei internetiniuose portaluose.
Buvo ir tokių, kurie stebėdami mūsų nuotykius sakėsi tarsi kartu keliaujantys su mumis.
Nepaprastai džiaugėmės, jog sau, o vėliau ir kitiems žmonėms įrodėme, kad norint keliauti visai nebūtina turėti apvalių sumelių sąskaitose.
Patys gražiausi kelionės įspūdžiai ir labiausiai atmintin įsirėžę nuotykiai nenuperkami ir už didžiausius pinigus – juos reikia pasiimti pačiam. Nemokamai.
Kelionės statistika
- Mus pavėžėjusių transporto priemonių skaičius: 386
- Autostopu nukeliautas atstumas: 21.600 km
- Kelionės biudžetas: 554 eurai – išlaidos pragyvenimui; 771 euras – vizos, kelto bilietas, skrydis į Nepalą; 610 eurų – skrydis iš Indijos namo. Iš viso: 1935 eurai (maždaug 970 eurų žmogui)
Ši istorija yra aktyviausių metų keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2016“ nominantė. Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia. Jis organizuojamas kasmet.
