Kitus straipsnio autoriaus tekstus apie Mianmarą rasite čia:
- Kaip lietuviai mokėsi švęsti iš birmiečių ir tapo vietinio miestelio žvaigždėmis
-
Atostogos Mianmare: sultys iš lazdos ir šokas paplūdimių gerbėjams
Kaip jau ir minėjau, populiariausia keliavimo priemonė Mianmare yra ilgų distancijų autobusai. Kaip ir viskas šalyje, jie yra nebrangūs ir daugiausia naktiniai. Visą naktį važiuojančio autobuso iš Jangono į Baganą bilieto kaina – maždaug 18 eurų. Tokie autobusai daugiausia skirti turistams. Birmiečiai gali sau leisti tik vietinius, be galo lėtai važiuojančius autobusus.
Galima rinktis ir vietinius skrydžius, tačiau dėl jų gali ir širdį skaudėti, nes bilietai, skirtingai nei kitur Pietryčių Azijoje, yra stabiliai brangūs. Jų kainos prasideda nuo šimto eurų. Kartais skristi tenka, nes atstumai Mianmare milžiniški ir dažnai būna gaila sugaišti, tarkim, aštuoniolika valandų autobuse, kai nuskristi gali per valandą. Tai ypač aktualu neturint daug laiko šalyje. Gera naujiena bent jau ta, kad nėra didelio skirtumo, kada tuos bilietus pirkti, nes, perkant tiek prieš mėnesį, tiek prieš dieną iki skrydžio, jų kaina beveik nesikeičia.
Be to, Mianmare tik pagrindiniai keliai yra neblogos kokybės, kiti yra gana prasti, todėl dažnai tą lėktuvo bilieto kainą verta sumokėti taupant ne tik laiką, bet ir nervus.
Bet dar smagesnė atrakcija yra kelionė birmietišku traukiniu. Geležinkelių tinklas Mianmare yra gana siauras, jais daug kur nenuvažiuosi. Tačiau į Bagano ir Mandalėjaus miestus traukiniai važiuoja, ir labai rekomenduoju bet kartą pasivažinėti jais.
Kartojau ir kartosiu, kad esu didelis traukinių gerbėjas. Ir kadangi atvirkščiai proporcingą meilės traukiniams jausmą jaučiu naktiniams autobusams, man net nekilo klausimų, kaip vykti į Baganą.
Beveik patogi kelionė traukiniu
Vietiniai iš mūsų kikeno ir ne kartą bandė atkalbėti. „Jūs sėdėsite patogiame autobuse, važiuosite ne ilgiau nei dvylika valandų, mėgausitės kondicionieriumi“, – sakė jie.
„Traukinyje jūs kratysitės aštuoniolika valandų, turėsite tik mažą ventiliatoriuką ir naktį iškrisite iš lovos, nes geležinkelis labai duobėtas“, – įtikinėjo toliau.
Tai – tarsi mažas viešbučio kambarėlis. Bėda tik ta, kad tas kambarėlis yra atskirtas nuo kitų ir važiuojantis, todėl išeiti iš jo kelionės metu nėra galimybių.
Argumentai gal ir svarūs, tačiau šitoje situacijoje pasirinkimą lėmė ne protas, o širdis. Ir dar patirtis: nes dar nė karto nesu nusivylęs sprendimu iškeisti naktinio autobuso sėdynes į naktinio traukinio lovą, kad ir koks tas traukinys būtų keistas.
O traukinys tikrai toks ir buvo. Jis turėjo tik du miegamuosius vagonus, bet ir tai ne tokius, prie kokių esame įpratę. Vagonas yra padalytas į dvi dalis ir kiekvienoje jų yra tik keturios lovos. Žinoma, vagonai yra mažesni už europietiškus, labiau primenantys siauruko vagonėlius, tačiau mums nuo to buvo tik geriau. Ne dažnai keturiems keleiviams pasitaiko proga turėti savo privatų pusvagonį.
O lovos yra sudėtos ne skersai, o išilgai vagono. Tai – tarsi mažas viešbučio kambarėlis. Bėda tik ta, kad tas kambarėlis yra atskirtas nuo kitų ir važiuojantis, todėl išeiti iš jo kelionės metu nėra galimybių.
Aš net pamąsčiau: kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui, kas nors subloguotų? Per triukšmą pagalbos neprisišauktum.
Iš tiesų Mianmaro traukiniai yra labai triukšmingi. Triukšmingi taip, kad pirmame ir antrame aukšte gulintys žmonės negali susišnekėti, nebent baubtum visu balsu.
Garsas toks tikriausiai dėl to, kad bėgiai tokie nelygūs, jog kelia ne tik baisų dundesį, bet ir traukinį mėto į visas puses. Nustovėti labai sudėtinga, todėl lieka tik gulėti. Miegant antrame aukšte yra rizika bumptelėti žemyn, o apgailėtinos švaros tualete valantis dantis nereikia daryti valomųjų judesių. Užtenka tik įsikišti šepetėlį į burną ir dantis tau išvalys traukinys.
Aišku, per kratymąsi yra sudėtinga pataikyti tą šepetėlį į burną, bet jei jau pavyksta, tada galima atsipalaiduoti.
Karštis traukinyje nekankino taip, kaip buvome prigąsdinti. Lubose zirzė ventiliatorius, visi keturi langai buvo atidaryti, tad nuolatinis skersvėjis leido jaustis pakankamai patogiai.
Nepaisant šių nesklandumų, tai buvo puiki patirtis. Kelionė ilga, bet nemažą jos dalį pramiegama normalioje lovoje. Likusią dalį galima tiesiog patogiai gulėti ir pro atvirą langą stebėti bėgančius Mianmaro vaizdus.
O jei dar turi knygą ir gėrimą, kelionė bus visai nenuobodi. Prie triukšmo ilgainiui irgi kažkaip pripratau. Šiek tiek nerimo buvo, kad naktį važiuojant per džiungles į vagoną neįšoktų kokia nors beždžionė ir nepavogtų, pavyzdžiui, paso, palaikius jį bananu. Bet priskrido tik mašalų.
Šventas šventyklų miestas. Koks jis?
Į Baganą atvykome puikiai pailsėję, ko tikrai nebūtų pavykę padaryti visą naktį persilenkus sėdint autobuso sėdynėje. Aš save žinau. Normaliai miegoti galiu tik gulint.
Baganas – vienas populiariausių Mianmaro turistinių objektų. Jei turėtumėte mažai laiko ir reikėtų rinktis tik vieną vietą, ji turėtų būti Baganas. Tai yra pirmosios Mianmaro imperijos sostinė. Dabar Baganas yra bene svarbiausias Mianmaro religinis centras, kaip kokia Šiluva mūsuose.
Senasis Baganas yra net ne miestas, o ištisas šventyklų kompleksas. Sakoma, kad jų ten apie du tūkstančius. Į daugumą galima įeiti.
Viena žymiausių yra Švezando šventykla, į kurią lankytojai kasdien kopia pasitikti arba palydėti saulės. Vaizdas iš viršaus yra neeilinis, nes visur, kur akys mato, kaip grybai po lietaus stūkso pagodų ir stupų smailės. Temstant atmosfera taip įkvepia, kad jautiesi įsibrovėlis šioje šventoje žemėje.
Įvažiavimas į Bagano istorinį miestą žmogui kainuoja apie 15 eurų. Mes gal kiek ir pagadinome sau karmą, nes pasinaudojome apsukrių keliautojų patarimu, kaip šio mokesčio išvengti.
Bagano istorinio miesto teritorija yra gana didelė, joje daug kur driekiasi ne gatvės, o tik dulkėti keliukai, todėl pasivaikščiojimas gali būti labai varginantis. Geriausias pasirinkimas yra populiariausia vietinio susisiekimo transporto priemonė visoje Pietryčių Azijoje – motoroleris.
Jie čia nuomojami visur. Tiksliau sakant, tai yra ne standartinis, o elektroninis motoroleris, kurį valdyti išmokau per kelias minutes, nors gyvenime nebuvau vairavęs net mopedo.
Užsieniečiams jis išnuomojamas netgi be užstato, tik reikia pasakyti viešbučio, kuriame apsistojai, pavadinimą. Nuomos kaina – euras už valandą. Važinėk ir mėgaukis, tik po mašina nepalįsk, nes Mianmare sveikatos apsauga yra labai žemo lygio.
Beje, pasigrožėjus saulėlydžiu, siūlau nevilkinant laiko judėti viešbučio link arba rasti pagrindinę gatvę, nes senasis Baganas yra beveik neapšviestas, pasiklysti jo keliukuose yra paprasčiau nei paprasta.
Kiek teko girdėti, Jangone ir, regis, Mandalėjuje užsieniečiams neleidžiama nuomotis motorolerių dėl itin intensyvaus eismo, tačiau kitose vietovėse jie ne tik taupo laiką, energiją, bet yra ir puiki pramoga.
Paskutinėje pasakojimo apie Mianmarą dalyje – ilga, varginanti, tačiau apdainuota kelionė į Mandalėjų, nuotykiai mieste ir vietinio skrydžio patirtis.
