Pirmąją autoriaus pasakojimo apie kelionę į Aziją dalį rasite paspaudę čia.
Apsaugininkas negalėjo suprasti, kad mums, atvykusiems iš šaltos Lietuvos su žieminiais rūbais ir išlindus į lauką Honkongo centre, kur karštis smogia taip, kad net nustovėti negali, pirmiausias ir nevaldomas noras buvo nusirengti iki trumpikių. Tą ir puolėme daryti.
Nebuvo kada pagalvoti, kad pasirodysime neestetiškai prieš garbingus ponus, dirbančius biuruose ir stebinčius užsieniečių striptizą.
„Kad jau mes ir baigėm, – pasakiau. – Ačiū už pasiūlymą.“ Apsauginis kažką dar paburbuliavo ir pasitraukė, o mūsų kuprinės gerokai pasunkėjo, pasipildžiusios žieminiais drabužiais.
Šį Specialų Administracinį Kinijos regioną apibūdinti kaip Azijos Ameriką daug proto nereikia. Tiesą sakant, nereikia netgi nedaug. Ir tai yra ne vien dėl Honkongo panašumo į Manhataną savo dangoraižių tankiu, bet ir dėl daugelio Azijos žmonių svajonės čia surasti savąją „Ameriką“. Kadangi ne visi gali pasiekti tikrąją Ameriką.
Šalis turi ir daugiau gražių pavadinimų – tokių kaip pasaulio Azijos miestas, Azijos sostinė, Kvepiantis uostas ir panašių, kurie visi yra duoti tikrai ne veltui.
Sutinku, kad Honkongas yra visos rytų Azijos bamba. Į šią nedidelę teritoriją uždirbti plūsta ne tik kinai, filipiniečiai, tailandiečiai ar indoneziečiai, bet ir europiečiai bei australai.
Žinoma, ieškomo darbo pobūdis yra skirtingas. Azijiečiai čia daugiausia dirba statybose, aptarnavimo sferoje ir ypač vietinių gyventojų namų ūkių prižiūrėtojais, tarnais ar vaikų auklėmis. Europiečiai ir australai paprastai dirba bankuose ar tarptautinių kompanijų biuruose. Dėl visų jų Honkongas yra multikultūrinė erdvė.
Ir ši erdvė nėra tik vienas miestas, kaip dauguma įsivaizduoja. Tai yra nors ir nedidelė, bet teritorija, turinti netgi savo kalnus, salas ir šiokius tokius gamtos lopinėlius. Jos širdis yra Honkongo sala, kurioje yra miestas, kurį mes vadiname bendru Honkongo vardu, ir Honkongo oro uostas.
Turint tik dešimties valandų laiko tarpą tarp skrydžių, visas Honkongo vietas aplankyti būtų sudėtinga, todėl mes griebėme dalį, kuri yra žinomiausia ir teisingiausia – Honkongo miestą.
Mano manymu, geriausias pirminis susipažinimas su bet kuria vietove yra jos apžvelgimas iš aukštai. Vėliau jau galima leistis žemyn ir patikusias detales patyrinėti išsamiau. Puiki vieta apžiūrėti Honkongą iš aukštai yra Viktorijos kalnas. Ten yra įrengta stebėjimo aikštelė, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į uostą, kalnus ir miestą. Pakilti į Viktorijos kalną galima specialiais tramvajais iš miesto centro. Bilietas į abi puses kainuoja apie 10 eurų.
Tačiau yra viena sąlyga, kuriai esant Viktorijos kalno reikšmė tampa beveik nuline. Tai oras. Mūsų lankymosi dieną Honkongas skendėjo ūkanose, todėl kilti į kalną būtų buvęs laiko švaistymas. Todėl mes nusprendėme pasirinkti gal mažiau įspūdingą, bet pakankamai informatyvų šaltinį vaizdine prasme – Tarptautinio prekybos centro dangoraižio apžvalgos aikštelę.
Šio dangoraižio žemutiniuose aukštuose įrengta ir Honkongo geležinkelio stotis, todėl mūsų pažintis su Honkongu prasidėjo net neišėjus į lauką, o pakilus tiesiai į aukštybes.
Pakilimas yra nemokamas, tereikia gauti leidimus iš administracijos. Nemeluosiu, vaizdas iš aukštai pritrenkia net ir daug regėjusius.
Honkongo centras iš viršaus atrodo tarsi termitų namukų, grūste prigrūstų vienas prie kito, miestas. Tokį vaizdą pamačius jau nebesitebi, kaip į tokį mažą plotelį yra sukištas daugiau nei milijonas gyventojų.
Skaičiuojama, kad Honkongo saloje yra maždaug tūkstantis dangoraižių. Tai natūralu, žinant, kad salą supa jūra, kalnai ir kitos gamtinės kliūtys, todėl vienintelė miesto plėtros kryptis yra aukštyn.
Man pasirodė įdomu, kad Honkongo centre beveik nėra suolelių. Čia vieta tokia brangi, kad tiesiog sėdėti ir užimti ją yra per didelė prabanga. Tu turi judėti sau reikiama kryptimi ir neužimti vietos.
Pailsėti išsidrėbus čia beveik nėra galimybės, nebent lįsti į kokią kavinę. Net ir parduotuvės miesto centre yra nedidelio kambarėlio dydžio. Įėjus į ją su kuprine ant pečių rizikuojate vos pasisukus nuversti visas lentynas su prekėmis. O vienoje kavinukėje mačiau sėdinčius užsieniečius, kurių kuprinės ilsėjosi lauke, nes tiesiog nebetilpo į vidų.
Dar vienas objektas, kurį aplankyti Honkonge yra privaloma – žymioji promenada, pavadinimu Tsim Ša Tsui. Ji jau nebe Honkongo saloje, o žemyniniame Honkonge. Į ją iš salos už kelis centus plukdo kas kelias minutes kursuojantys keltai. Nuo jos kaip ant delno matosi Honkongo miestas.
Puikus, nuostabus vaizdas, retai tokį pamatysi. Krantinėje suoleliai jau yra, todėl gali sėdėti, kiek tik širdis geidžia, gurkšnoti gėrimą ir stebėti, kaip temstančiame Honkonge žiebiasi šviesos, jis tampa spalvotu ir to negali paslėpti net ir ūkanotas oras.
Vakarėjant krantinėje renkasi muzikantai ir groja savo melodijas. Pati didžiausia atrakcija yra aštuntą valandą vakaro Honkongo saloje vykstantis lazerių šou, kuris yra matomas tik iš krantinės. Esami suoleliai greitai užsipildo, todėl kai kurie interesantai ateina į krantinę jau dieną, užsiima juos ir pusdienį laukia, kada prasidės šou. Čia jie valgo, geria, susipažįsta ar šiaip trinasi be prasmės.
Netoliese yra Briuso Ly skulptūra. Prie tos skulptūros Vytautas labai veržėsi, bet aš nenorėjau palikti savo suolelio. Eik, sakau, vienas, aš geriau pasėdėsiu, išgersiu. Suvaikščiojo vaikinas gal du kilometrus ir grįžo piktas, nes rado skulptūrą aptvertą ir neprieinamą.
Azija, pilna... vokiečių
Kol jis beprasmiškai vaikščiojo, prie manęs priėjo filipiniečių porelė ir palaikiusi mane vokiečiu, ėmė pasakoti apie savo svajonę apsigyventi Vokietijoje. Man irgi būtų visai smagu padaryti tą patį, pasakiau, nes Lietuvoje viskas brangu, atlyginimai maži, žmonės pikti, amžinai šalta, saulė dažnai nešviečia, valdžia vagys, troleibusai Vilniuje nepakeisti nuo sovietmečio. Po šios tirados filipiniečiai keistai į mane pažiūrėjo, pakeitė temą, pradėjo kalbėti visokius niekus ir galiausiai nuėjo šalin.
O vokiečiu mane palaikė ne todėl, kad aš atrodau kaip vokietis, o todėl, kad vokiečių yra pilna Azija. Kur dursi pirštu į baltą žmogų, ten pataikysi į vokietį.
Lazerių šou mums teko atidėti kitam apsilankymui Honkonge, nes turėjome skubėti į oro uostą. Mūsų laukė skrydis į pagrindinį kelionės tikslą – Mianmarą. Apie jį – kitame pasakojime.
