Man pirmiausiai reikėjo apsispręsti, kaip ten nusigauti iš Dakaro. Dakariečiai mane atkalbinėjo nuo senučių aplūžusių sept-place (septinis žmones talpinančių senų taksi), nors tai – tipinis tarpmiestinis transportas Senegale. Esą nesaugu, nepatogu, dažnai genda… Skrydžiai irgi tai atšaukiami, tai vėluoja. Populiari išeitis tiems, kas turi daugiau pinigų – taksi, kurį dalijasi trys ar keturi keleiviai, ir kuris žada sklandžiai ir greitai pristatyti nuo taško A iki taško B.
Greitai – nelygu, kaip pažiūrėsi, nes mūsų nutrūktgalvis vairuotojas tai skrieja kaip kulka, tai nesivaržydamas stabteli kokiam nors pakelės kaimelyje ar turgelyje paplepėti su pažįstamais, parūkyti, pasimelsti ar tiesiog… pastovėti pakelėje. Sklandžiai? Mūsų automobilis sugenda savanos vidury, bet, kol su bendrakeleiviais glaudžiamės baobabo pavėsy, vairuotojas šiaip ne taip jį pataiso, ir pūškuodamas ir kosėdamas mūsų taksi vis dėlto pasiekia istorinę Senegalo sostinę.
Kelionė neprailgsta, nes vienas iš mano bendrakeleivių, plepus indų verslininkas, dėsto man Senegalo istoriją, ekonomikos bei žemės ūkio analizę bei savo verslo planą. Jis nori vystyti šalies žemės ūkį – nusipirktame žemės plote įrengti irigacijos sistemą ir auginti ekologiškas daržoves, bet susiduria su kultūriniais sunkumais.
Senegalo galimybės – didžiulės, sako jis. „Šalis neabejotinai geriau išsivysčiusi ir atviresnė investicijoms nei kaimynės, žemė čia derlinga, tik bėda, kad vietiniai visiškai nemoka jos dirbti ir išmokti nenori… Bet kokia novatoriška idėja sulaukia skeptiškų vertinimų, bet kokie mano bandymai juos įtraukti ir motyvuoti susiduria su abejingumu“, – guodžiasi indas, bet neketina pasiduoti. Jis tiki Senegalo žemės ūkio galimybėmis.
„Ar žinai, kad šalies pietuose auga skaniausi Afrikoje mangai, jų rūšis unikali, nes medžiai subrandina vaisių kasmet – nesvarbu, kokios oro sąlygos, ir tų vaisių skonis ir aromatas su niekuo nepalyginami…, – pasakoja jis. – Tik tie mangai niekur neeksportuojami – vietiniams gyventojams trūksta ir komercijos įgūdžių, ir valios…“
Taip besvajodami apie saldžiuosius mangus pasiekiame kelionės tikslą. Susidraugauti su Dakaru reikia laiko, tuo tarpu antrasis pagal dydį Senegalo miestas, Sent Luisas, sužavi iškart. Ir senegaliečiai, ir svečiai iš užsienio vieningai sutaria – buvusioji Senegalo sostinė turi charakteringo šarmo.
Beje, Sent Luisas kažkada buvo ne tik Senegalo, bet ir visos prancūzų valdomos Vakarų Afrikos sostinė, taigi miesto istorija tikrai turtinga. Ypatinga ir geografinė padėtis, nes čia Senegalo upė įsilieja į Atlanto vandenyną, į šiaurę nuo jos žiočių plyti Sacharos dykuma, pietuose – savana, o aplink žemupį – pelkės, kuriose renkasi žiemoti paukščiai iš šaltųjų Europos kraštų. Būtent čia žiemai atplasnoja ir Lietuvos gandrai!
Gyvenvietė, senovėje vadinta N’daru (volofų kalba Sent Luisas taip vadinamas iki šiol), iš pradžių būdavo tai apgyvendinama, tai apleidžiama – senovėje čia rinkdavosi Rytų Afrikos piligrimai, besiruošiantys kelionei į Meką, bet sėsliai čia gyventi buvo sunku dėl nuolatinių Senegalo upės potvynių. Europiečių kolonistų potvyniai neatgrasė –prancūzai N’darą pavertė klestinčiu uostu, pavadino Sent Luisu karaliaus Liudviko garbei, o netrukus gražus ir turtingas miestas tapo žinomas kaip vadinti Rytų Afrikos perlas.
Senegalo sostinę perkėlus į Dakarą, Sent Luiso reikšmė gerokai sumenko, bet dėlto jis ne mažiau patrauklus keliautojams. Atvirkščiai – po Dakaro širšėlyno mieguistas, lyg praeityje įšaldytas miestas, kur gyvenimas teka lėčiau, traukia turistus ir yra viena lankomiausių vietų Senegale.
Vos pasiekus priemiesčius, miesto charakteris iškart matosi. Sent Luise mažiau skubėjimo ir streso, atrodo, lyg ramią vietinių gyventojų nuotaiką lemtų upės tėkmė – lėta, tolygi, niekur neskubanti…
Kad pasiekčiau senamiestį, telpantį nedidelėje tarp upės ir jūros įsispraudusioje saloje, turiu pereiti Faidherbe’o tiltą, taigi iškart pamatau vieną iš miesto įžymybių. Kol šio įspūdingo tilto nebuvo, salą būdavo galima pasiekti tik keltu, galiausiai XIX a. viduryje Louisas Faidherbe’as, tuometinis Senegalo gubernatorius, sumanė nutiesti tiltą ir šiuo tikslu pasamdė Gustavo Eifelio (to paties, kuris suprojektavo Eifelio bokštą Paryžiuje) įmonę. Kartais drąsiai teigiama, kad pats Eifelis ir buvo tilto dizaino autorius, bet greičiausiai jį projektavo žymiojo inžinieriaus pagalbininkai. Šiaip ar taip, ambicingas ir brangus projektas pavyko, dabar iškart atpažįstamo eifeliško dizaino tiltas yra vienas iš Sent Luiso simbolių.
Iškart už tilto – kita istorinė vertybė, viešbutis „La Poste“, kuriame XX a. pradžioje apsistodavo žymiosios „Aéropostale“ – prancūzų kompanijos, skraidinusios paštą į užjūrio kolonijas – pilotai. Anuomet skrydžiai pašto lėktuvėliais į tolimus kraštus Afrikoje ir už Atlanto vandenyno buvo tikras nuotykis, o pirmieji „Aéropostale“ lakūnai tapo legendomis, ir dabar viešbučio vestibiulis bei restoranas pilni anų laikų nuotraukų ir visokios oreivystės atributikos.
Toliau belieka nerti į senamiesčio gatveles ir po truputį prisijaukinti Sent Luisą. Gatvėse pilnus vežimus didžiulių saldžių vaisių stumia ar traukia arbūzų pardavėjai, žioplinėja vienas kitas prancūzų ar belgų turistas (dauguma europiečių turistų atvyksta būtent iš šių šalių) visur zuja vaikai, o prie thiakry kioskelių eiliuojasi pirkėjai. Thiakry – tai tirštas, sodraus skonio ožkos pieno jogurtas, sumaišytas su rupiu kuskusu ir dar pasaldintas cukrumi. Atrodo, toks kokteilis labai mėgiamas – thiakry kioskelių galima rasti kone kiekviename skersgatvyje, prie jų nuolat driekiasi eilės.
Sent Luise gražiausi restauruoti senoviniai namai virtę viešbučiais ir restoranais, kituose – įvairios įstaigos, muziejai, parduotuvės. Pastatai, kuriuose tiesiog gyvena žmonės, dažnai nerestauruoti – išblukę, aptrupėję, užtat dažnai išpaišyti gražiais spalvingais piešiniais – toks gatvės menas gerokai pagyvina Sent Luisą. Be modernių grafičių ir sienų tapybos čia dar mėgstama ant namų sienų nupiešti svarbių islamo mokytojų ir pamokslininkų atvaizdų, kartais dar šalia parašant jų vardus ir gimimo bei mirties datas – štai toks savotiškas islamo istorijos vadovėlis tiesiog ant namų sienų!
Žinoma, yra ir negražioji miesto pusė – vos už kelių žingsnių nuo senamiesčio… Tarp senosios miesto dalies ir Atlanto vandenyno įsiterpęs siauras purvinas kanalas, kuriame grūdasi visomis vaivorykštės spalvomis išdažytos medinės žvejų valtys, ir toks pat siauras pusiasalis, kuriame daugiausia gyvena žvejai. Užsuku čia, norėdama pasidairyti po turgų ir pasivaikščioti vandenyno pakrante ir lieku priblokšta skurdo ir nešvaros – net mano afrikietiškų standartų jau užgrūdintas akis bado šiukšlių krūvos ir pribloškia kunkuliuojanti gyvybė.
Čia daugybė vaikų – basi ir dažnai pusnuogiai jie laksto gatvėmis, žaidžia smėlyje, gainioja pelikanus, čia pat maklinėja ir ožkų būreliai su jaunikliais. Atrodo, ir vaikai, ir ožiukai – vienodai apleisti, niekam nepriklausantys, niekam nerūpintys ir tokie pat alkani ir nešvarūs. Bet gal tai – tik apgaulingas įspūdis? Štai kažkoks vaikėzas graužia duonos kampą, o kitas dalinasi aptirpusiu šokoladuku su maža mergaite, kuri purvinais pirštukais pagriebia savąją saldumyno dalį, o popieriuką meta čia pat ant žemės – dar daugiau šiukšlių…
Kai mane užkalbina senas žvejas ir pasidomi, ar man patinka Senegalas, neištveriu nesukritikavusi – labai graži šalis, bet tokia nešvari… Žvejas akivaizdžiai nuliūsta, ir skubu jį nuraminti – nešvarus ne tik Senegalas, Afrikoje daug tokių kraštų, tai ne jūsų kaltė. Mano pašnekovas tik palinguoja galva ir dar pasidomi – ar visi žmonės Europoje žino, kaip vargingai mes gyvename? Nežinau, kaip beatsakyti į jo naivų klausimą, ir paprašau nusifotografuoti drauge. Mano naujasis draugas iškart pralinksmėja. Ankstesniame pasakojime jau minėjau, kaip senegaliečiai nemėgsta būti fotografuojami – kai kurie tiesiog įniršta, pamatę fotoaparato objektyvą, tačiau mielai pozuoja asmenukėms drauge.
O kaip gi džiazas? Jis užvaldo miestą kartą per metus, kai vyksta kasmetinis Sent Luiso džiazo festivalis. Sakoma, kad tada miestas pasikeičia neatpažįstamai, ir tuo nesunku patikėti – juk į šį šiaip pasaulio mastu negarsėjantį miestą suplūsta pasaulinės džiazo žvaigždės – savo laiku čia yra koncertavęs ir Louisas Armstrongas! Tiesa, kitu metu džiazas gatvėse skamba rečiau nei regio muzika, kurios čia klauso visi. Suprantama – lėtas, tingus regis gerai dera su niekur neskubančio miesto charakteriu…
