„Pasaulis kišenėje“ skaitytojai jau turėjo progos susipažinti su Monikos nuotykiais Azijoje. Per du mėnesius mergina kartu su draugu išmaišė ne tik Singapūrą, Malaiziją, Balį, bet ir spėjo užklysti į turistams atsivėrusį Iraną. Antrajame pasakojime tęsiame jos prisiminimus iš šios nepamirštamos kelionės.
Interviu su Monika parengė pigių lėktuvo bilietų sistemos „Skrendu.lt“ komanda. Daugiau apie skrydžius ir keliones sužinoti galite čia.
– Singapūras – vienas brangiausių pasaulio miestų. Ar verta keliauti ten keliauti ir kaip „išgyventi“ šį kelionės tarpsnį?
– Singapūre brangiausias apgyvendinimas, maistas ir nuosavas transportas. Kadangi vietos jie neturi tiek daug, kiek norėtų, labai kyla žemės mokestis ir verčia kelti būsto kainas. Nuosavą automobilį ten turėti taip pat be galo brangu, todėl ir už taksi gali tekti pakloti nemenką sumą.
Tačiau „Uber“ paslaugos ten nebrangios, jomis ir naudojomės. Be to, Singapūre puikiai išvystytas viešasis transportas, o jo kainos, kaip bebūtų keista, draugiškos piniginei.
Singapūre išgyventi galima, tačiau jeigu biudžetas labai ribotas, siūlau pasispausti arba nusiteikti, kad ši stotelė bus viena iš brangesnių kelionės metu.
Restoranai… Galima juose ir nesilankyti arba apsilankyti rečiau, nes sumokėti gali tekti nemažai. Maisto kokybė tikrai gera visur, todėl paieškojus „Tripadvisor“ aplikacijoje galima rasti pigesnių, bet tikrai ne prastesnių restoranų ir išbandyti Azijos virtuvę.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad Singapūre išgyventi galima, tačiau jeigu biudžetas labai ribotas, siūlau pasispausti arba nusiteikti, kad ši stotelė bus viena iš brangesnių kelionės metu.
Vis dėlto man Singapūras labai patiko. Noriu ten grįžti vėl ir vėl. Negaliu patikėti, kaip žmonės, neturintys jokių gamtos išteklių ir žemės ūkio, sugebėjo savo protu susikurti moderniausią pasaulyje valstybę ir taip sėkmingai ją vystyti toliau. Inovacijos, modernumas, tvarka, švara ir technologijos – jų niekada nebus per daug!
– Koks jausmas vaikštinėti tokio miesto gatvėmis?
– Dangoraižiai ir miesto panorama įspūdingi. Man tai priminė vaizdus iš įvairių filmų apie ateitį. Žmonės ten jau gyvena ateityje ir tai yra neįtikėtina. Visą laiką, kol buvau Singapūre, vaikščiojau užvertusi galvą aukštyn, nes tokių didžiulių pastatų dar nebuvau mačiusi.
Mūsų viešbučio kambarys buvo 38-ame aukšte ir išėjus į balkoną jau apsvaigdavo galva, nors virš mūsų buvo dar beveik 20 aukštų. Pasilenkdama pažvelgti žemyn dėl visa ko prilaikydavau akinius ant nosies.
Tiesa, saugu, modernu ir švaru ten yra ne be priežasties – už pažeidimus gresia griežtos baudos. Nors mums, turistams, nekilo klausimų, kaip elgtis, ką daryti, kaip neužsidirbti baudos. Elgėmės laisvai, gerbdami tvarką ir neturėjome jokių problemų.
Prieš kelionę perskaičiau, kad į šalį draudžiama įsivežti kramtomąją gumą, tuo labiau kramtyti ją gatvėje.
Girdėjau, kad nusikalstamumas čia tikrai nedidelis, bet mačiau nemažai plakatų, raginančių pasisaugoti kišenvagių: panašu, kad šios problemos Singapūro gyventojams visgi nesvetimos.
Prieš kelionę perskaičiau, kad į šalį draudžiama įsivežti kramtomąją gumą, tuo labiau kramtyti ją gatvėje. Nuvykusi atkreipiau dėmesį į šaligatvius – jie tikrai labai švarūs! Vėliau kitose šalyse akis badė ant žemės pridžiuvusios gumos lopinėliai.
Žinojome, kad Singapūre gresia mirties bausmė už narkotikų platinimą. Teko girdėti, kad kontrabandininkus užsieniečius nuteisia taip greitai, kad jų šalių ambasados net nespėja paduoti skundų ir sustabdyti proceso.
– Po Singapūro lankeisi Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre, kuris yra laikomas šventyklų, orchidėjų ir rožių parkų bei paukščių miestu ir tuo primena rojų žemėje. Kas patiko šiame mieste?
– Į Kuala Lumpūrą atvykome ne iš Singapūro, bet iš Filipinų, ir buvome labai trumpai. Vos išėję iš oro uosto sėdome nuvykome į tradicinį restoraną. Labai norėčiau papasakoti, ką ten valgėme, bet nesupratau nei užsisakinėdama, nei valgydama… Daug jūros gėrybių ir viskas labai aštru.
Kitą dieną užsidėjome kuprines ir ėjome apžiūrėti pagrindinių vietų – bokštų dvynių, aikščių ir fontanų. Viskas labai žalia, žydi, kvepia. Nors Singapūrui neprilygsta nė iš tolo: čia teko matyti skersgatvių, kur žmonės tiesiog pro langus pila šiukšles, nevalytų gatvių ir nepatrauklių vietų. Gražu ir išpuoselėta tik miesto centre, kur įsikūrę pagrindiniai verslo centrai, prekybos centrai, parodų rūmai ir plūsta daugiausiai turistų.
– Kita stotelė buvo Balis. Ar po tokių didmiesčių kaip Singapūras ir Kvala Lumpūras, Balio ryžių terasos, iliustruojančios žmogaus ir gamtos vienybę, suteikė trokštamos ramybės?
– Taip sutapo, kad Balyje gyvenome viloje tiesiogine to žodžio prasme ryžių laukuose. Nebuvo nei gatvės, nei adreso. Eini ryžių terasomis siauru takeliu ant skardžio ir prieini mūsų gyvenvietę.
Balio gamtoje dominuoja tamsiai žalia ir samanų spalvos. Tad iš esmės viskas visada žalia, todėl veikia labai raminančiai.
Įdomu buvo stebėti dirbančius žmones, ryžių augimo procesą, infrastruktūrą. Balyje stengėmės išnaudoti didžiausius jo privalumus: azijietiškus masažus, šviežių vaisių kokteilius ir įvairius ryžius. Nesu linkusi lankyti daug šventyklų ar kitokių turistinių vietų, todėl mieliau mėgavausi SPA malonumais, kurie ten tikrai neįtikėtinai pigūs ir kokybiški (pavyzdžiui, valandos masažas kainuoja vos 10 eurų).
Balyje taip pat galima rasti senų apleistų vietų, pasivaikščioti parkuose, kur gausu apsamanojusių statulų ir fontanų. Gamtoje dominuoja tamsiai žalia ir samanų spalvos. Tad iš esmės viskas visada žalia, todėl veikia labai raminančiai.
Be to, Balis – ypatingai liberali vieta. Čia beveik nėra kelio ženklų visi važiuoja, kaip nori, nors greitis retai bus didesnis nei 40 km/val. dėl daugybės eismo dalyvių, siaurų gatvių ir kalvų.
Čia toleruojami visi tikėjimai, visos tautybės, visi žmonės. Vietiniai žavi savų tradicijų išlaikymu. Jas puoselėja net tuomet, kai sala pilna turistų. Pavyzdžiui, jeigu pas juos yra tradicija pašventinti kokius nors namus ar skulptūrą, jie ateina ir tai daro, nekreipdami dėmesio į smalsius turistų žvilgsnius.
Tiesa, harmoniją su gamta gadino šiukšlės. Jų čia tikrai daug. Pilna valkataujančių šunų, ant žemės daugybė popierių, butelių, pakuočių, pūvančių vaisių. Kavinėse švaros taip pat dažnai trūksta, todėl kartais tenka paieškoti, kur pavalgyti pakankamai higieniškomis sąlygomis.
Galbūt todėl turbūt kas trečią keliautoją aplanko vadinamoji „Bali belly“ infekcija – tenka porą dienų pagulėti lovoje ir valgyti tik virtus ryžius bei duonos skrebučius. Žinoma, šioje situacijoje galima įžvelgti ir pliusų – juk tai puiki proga išvalyti organizmą.
– Užsiminei, kad Balyje – daugybė turistų. Ką jie ten veikia: atostogauja ar dirba?
– Balyje turistų daugybė. Nesuprantu, kodėl sakoma, kad čia galima rasti ramybę ir harmoniją, jeigu miestai šurmuliuote šurmuliuoja nuo žmonių, motorolerių, automobilių, šunų…
Balyje nerasi tokių asmenų, kuriems atostogos reiškia savaitę su alaus bokalu rankoje ir dar prieš tai susipiltais penkiais skrandyje. Čia nėra klubų kultūros, naktinio gyvenimo, vandalizmo, viską siaubiančių girtų turistų.
Todėl į Balį grįžčiau tikrai ne dėl gamtos, o dėl tų pačių turistų. Čia susirenka tikrai įdomūs žmonės, galintys papasakoti įdomių istorijų, pasidalinti patirtimi. Daugelis atvykėlių tiesiog toliau dirba savo darbus: tai – programuotojai, dizaineriai, tekstų kūrėjai, marketingo ir kitų sričių specialistai, kurie puikiai suderina darbą su poilsiu ir džiaugiasi galėdami peržiemoti svetur.
Miesteliuose yra viešų biurų, kuriuose įsigijus narystę patogu tęsti darbus su kartu atvykusiais kolegomis arba tiesiog patogiai įsitaisyti prie stalo ir rašyti naujus tinklaraščio straipsnius. Džiugu, kad tokios vietos dabar populiarėja ir Vilniuje. Pasaulis žengia tolyn ir anksčiau įprastas darbas nuo 8 iki 17 valandos keičiasi į darbą visą parą kokioje tik nori vietoje.
Balyje nerasi tokių asmenų, kuriems atostogos reiškia savaitę su alaus bokalu rankoje ir dar prieš tai susipiltais penkiais skrandyje. Čia nėra klubų kultūros, naktinio gyvenimo, vandalizmo, viską siaubiančių girtų turistų.
Taip pat nėra viešbučių, kur „viskas įskaičiuota“ reiškia daug neriboto maisto ir alkoholio. Tokie turistai salos dar neatrado ir viliuosi greitai neatras. O vietiniai alkoholio beveik negeria, nes jis gana brangus, o pragyvenimo lygis pakankamai žemas.
– Kokios ten kainos?
– Kainos panašios kaip ir pas mus. Manau, anksčiau viskas buvo pigiau. Dabar didžiuliai turistų srautai išlepino gatvės pardavėjus, todėl jie užsiplėšia neadekvačias kainas. Tačiau apgyvendinimas, maistas ir transporto nuoma ten pigesnė nei Europoje. Neperkant per daug daiktų, tikrai galima pailsėti pigiai ir kokybiškai.
Visi ten atostogaujantys ar gyvenantys dažniausiai nuomoja motorolerius ar automobilius. Išsinuomoti motorolerį labai pigu (mėnesiui kainuoja apie 80-100 eurų), išmokti važiuoti taip pat paprasta, nes greitis nėra didelis.
Tiesa, eisme dalyvauja daugybė pirmą dieną ant motorolerio atsisėdusių turistų. Tačiau labiau patyrę vairuotojai stengiasi jų išvengti, o naujokai – pernelyg nesimaišyti. Vyrauja tarpusavio supratimas ir eismo įvykių skaičius tikrai nėra didelis.
Įdomiausia patirtis buvo nuvykus į Gili salas, kur nėra jokių motorinių transporto priemonių. Taksi atstoja arklių tempiami vežimai, o kitas galimas transportas yra dviračiai, kuriuos taip pat galima nebrangiai išsinuomoti. Tai – tikras salos gyvenimas, ten labai tylu.
– Ką patartum išbandyti Balyje?
– Aktyvių pramogų Balyje nėra daug, čia vyrauja ramybė, kultūringas atsipalaidavimas ir meditacija. Nors miesteliuose prie vandenyno daugybė banglenčių klubų, todėl čia suvažiuoja šio sporto entuziastai iš Australijos ir JAV.
Aš lankiausi sidabro apdirbimo pamokose, kur pasigaminau sidabrinį kaklo papuošalą – drambliuką, taip pat maisto gamybos kursuose, kur gaminome šešis tradicinius patiekalus, naudodami senovinę trintuvę, vietinius maisto produktus ir prieskonius, o juos vedė charizmatiška Balio gyventoja.
Taip pat galima lankyti tapymo ant šilko (batikos) kursus, jogos pamokas, kovos menų užsiėmimus, keramikos kursus ir panašiai. Balyje tikrai daug galimybių išbandyti naujas veiklas.
Daugiau Monikos kelionių istorijų galima rasti jos tinklaraštyje monikazlauskaite.lt
