Pagal pavadinimą jis turėtų būti palaimintas miestas, tačiau iš tikrųjų yra priešingai. Jo nelaimė ta, kad miestas pastatytas labai aktyvioje seisminėje zonoje ir yra dažnai purtomas didesnių ar mažesnių žemės drebėjimų.
Nežinau, ar Kristaus Bažnyčios vardas šiam miestui buvo duotas tikintis, kad Dievulis susimylės ir į savo sūnaus vardo miestą nustos siųsti požeminius smūgius. Tačiau panašu, kad Kūrėjo tokie pigūs triukai nepapirko.
Kraistčerčui – taip lietuviškai skamba šio miesto pavadinimas – žemės drebėjimai smogia bent kartą per metus. Vienas žiauriausių įvyko 2011 metų žiemą. Jo metu žuvo 185 žmonės. Tada požeminiai smūgiai stipriausiai kirto miesto centrui ir labai stipriai jį apgriovė.
Dar ironiškiau, kad be gailesčio buvo kirsta ir miesto simboliui – Kristaus katedrai. Kas gali paneigti, kad ten tuo metu nuo požeminių smūgių nesubėgo slėptis didžiausi miesto nusidėjėliai, viltingai tikėdamiesi, kad, ko jau ko, bet savo namų dievas tikrai negriaus.
Nežinau, ar Kristaus Bažnyčios vardas šiam miestui buvo duotas tikintis, kad Dievulis susimylės ir į savo sūnaus vardo miestą nustos siųsti požeminius smūgius. Tačiau panašu, kad Kūrėjo tokie pigūs triukai nepapirko.
Jų viltys neišsipildė, Kristaus Katedra buvo sugadinta nepataisomai. Žinoma, visa tai yra graudu ir kraupu, tačiau pagalvojus be emocijų, tenka pripažinti, kad Dievulis arba nestokoja humoro jausmo, arba tikrai jam pačiam jau buvo įsipykęs šitas miestas. Bet apie viską iš eilės.
Vienas įspūdingiausių tiek Pietinės salos, tiek visos Naujosios Zelandijos epizodų yra Milfordo įlankos kriokliai ir visas šalia esantis kalnų ir fiordų kompleksas. Mano nuomone, to vardo jis visiškai vertas ir, jei jau svečiuojatės Naujojoje Zelandijoje, nepamatykite ko tik norite, bet nepraleiskite Milfordo įlankos.
Gražiausio kampelio apžiūra – pliaupiant lietui
Tai yra atokus kampelis, maždaug 300 kilometrų atstumu nutolęs nuo Kvinstauno. Vienos dienos ekskursija į Milfordo įlanką yra gana varginanti. Mes radome nakvynę pusiaukelėje.
Neturintys automobilio į Milfordo įlanką gali nuvykti ekskursiniais autobusais iš Kvinstauno. Mes vykome ten savo nuomotu automobiliu, prastu oru, tikėdamiesi, kad nuvykus jis galbūt pasitaisys. Kaip mes klydome! Oro sąlygos vis prastėjo ir, jau atvykę, sėdėjome automobilyje pliaupiant lietui, o galvose sukosi nuodėmingos, bet labai viliojančios mintys, spjauti į tą galerą ir tiesiog važiuoti atgal.
Nes vien tik pravėrus automobilio langą gaudavai tokį lietaus šuorą į veidą, kad net sužagsėdavai. Netrukus sužinojome, kad stebėtis tokiu oru nereikėtų, nes Milfordo įlanka yra viena daugiausiai kritulių gaunančių vietų visame pasaulyje.
Galiausiai visgi nugalėjo racionalumas ir nusprendėme peršlapti kiaurai. Juk po kurio laiko turbūt ne tik aplinkiniai, bet ir mes patys nebūtume supratę, kaip galima atsibeldus į pasaulio kraštą ir dar važiavus keturias valandas iki jo, nesugebėti išlipti iš automobilio pasižiūrėti gražiausio šalies vaizdo.
Baisiausia buvo pirmąsias keliasdešimt sekundžių, kol permirkome iki siūlo galo. Mano apdairiai pasiimta neperšlampama striukė kovojo, bet krito nelygioje kovoje su lietumi, o Vytautas apskritai vaikščiojo basas ir nesuko galvos. Žinant, kad vėliau niekas nesusirgo, galime manyti, kad mums pasisekė.
Kita vertus, vaikščioti po šį gamtos stebuklą lietui lyjant, visiškai vieniems buvo irgi puikus jausmas. Dieną čia būna marios lankytojų.
Vaizdas, be abejo, buvo nuostabus. Negana to, vietovės apsaugininkė tikino, kad mes atvykome pamatyti Milfordo įlankos pačiu laiku, nes lietui lyjant pagrindinis krioklys būna labai vandeningas, o nuo kalnų pasileidžia šimtai naujų krioklių ir kriokliukų, kurių nebūna nelietingą dieną.
Milfordo įlankoje kursuoja laivas, plukdantis žioplius po fiordą ir priplaukiantis maksimaliai arti krentančio krioklio. Gera pramoga, tačiau dėl tos mūsų chroniškos savybės viską daryti paskutinę minutę į Milfordo įlanką vykome tada, kai visi vyko iš jo. Todėl mums atvykus laivas jau buvo baigęs savo darbo dieną.
Kita vertus, vaikščioti po šį gamtos stebuklą lietui lyjant, visiškai vieniems buvo irgi puikus jausmas. Dieną čia būna marios lankytojų.
Kas vienus liūdina, mums – tikra egzotika
Važiuojant iš rytinės Pietinės salos dalies į vakarinę keičiasi ir reljefas. Kalnai baigiasi, prasideda lygumos. Užsukome pasižiūrėti į visame pasaulyje garsią šokinėjimo su lynu nuo tilto vietą šalia Kvinstauno. Ten ekstremalai už 150 eurų mokestį šoka prisirišę lynu upės link.
Taisyklingai ir gražiai šokantys galva mirkteli į upę, o bijantys ir besimuistantys upės vandens nepasiekia. Bijantiems šokti yra padaryta graži apžvalgos aikštelė, nuo kurios visi šuoliai matyti kaip ant delno.
Stovėjome čia gal dvi valandas žiūrėdami, kaip žmonės šokinėja. Ar mes šokome? Ne, nesiryžome. Asmeniškai man, net žiūrint, kaip kiti šoka, nugara pagaugai eina, o jei reiktų pačiam šokti, turbūt turėčiau būti apsvaigintas psichotropinėmis medžiagomis, kad ryžčiausi. Aukštai ten labai.
Kaip jau ir minėjau, Kraistčerčo miestas dėl nuolatinių žemės drebėjimų atrodo liūdnokas. Tačiau tame ir yra jo žavesys. Miesto centre dauguma pastatų yra iki šiol neatstatyti, todėl tai yra vienas unikaliausių miesto centrų pasaulyje.
Kristaus katedra taip pat neatstatyta ir neaišku, ar apskritai tai bus padaryta. Vietiniai sako, kad taip vyksta dėl to, jog draudimo įmonės atsisako dengti žalą, vyksta teismai su valdžios institucijomis, todėl darbai stovi.
Kita vertus, kam atstatinėti, jei yra labai didelė tikimybė, kad Dievulis savo vardo miestui smogs dar ne kartą. Net ir prieš mums atvykstant Kraistčerče įvyko nestiprus šešių balų žemės drebėjimas.
Kraistčerčo miestas dėl nuolatinių žemės drebėjimų atrodo liūdnokas. Tačiau tame ir yra jo žavesys. Miesto centre dauguma pastatų yra iki šiol neatstatyti, todėl tai yra vienas unikaliausių miesto centrų pasaulyje.
Vietiniai iš to uždirba. Yra rengiamos tramvajaus ekskursijos po labiausiai žemės drebėjimo sugriautas miesto centro vietas. Kadangi visas centras sugriautas, tai net tramvajaus bėgių per daug koreguoti nereikėjo. Linksmas toks tramvajus su restoranu.
Pastatų trūkumą vietiniai sprendžia paprastai – atsigabendami krovininius konteinerius ir įrengdami ten biurus ir kavines. Ir pigu, ir žemės drebėjimas nebaisus.
Vienas įdomiausių miesto objektų yra sugriautos bažnyčios vietoje sustatytos 185 baltos kėdės. Tai – žuvusių per 2011 metų žemės drebėjimą žmonių asmeninės kėdės. Vaizdas jaudinantis, tačiau geriau ten nueiti vakare, kai jau prietema. Įspūdis bus stipresnis.
Mums apsilankymas Kraistčerče buvo labai simboliškas ir religingas. Čia mes sutikome šv. Velykas. Argi gali būti kas nors šventesnio už Velykų sutikimą Kristaus Bažnyčios vardo mieste? Jautėmės arčiau Dievo nei bet kada anksčiau. Gerai, kad jis bent Velykų proga nesugalvojo Kraistčerčo profilaktiškai padrebinti eiliniu žemės drebėjimu. Pasveikinti su Velykomis, taip sakant.
Toliau mūsų kelionė vedė į Šiaurinę salą. Keliaujame į toliausią nuo Lietuvos esančia pasaulio sostinę – Velingtoną. Apie tai – jau kitas pasakojimas.
