Žaliųjų zonų, vienaip ar kitaip sutvarkytų parkų ir skverų pastaraisiais metais daugėjo visoje Lietuvoje – kartais ir ne be aistringų viešų diskusijų bei pasmerkimų. Susitarti dėl to, kas miestui gražu – išties nelengva, o dalį sprendimų diktuoja ir objektyvios aplinkybės, tokios, kaip neužstatytos valstybinės žemės plotai, pripažįsta ir Utenos kraštovaizdį formuojantys specialistai. Vis dėlto Utena tapo unikaliu pavyzdžiu, kaip, nuosekliai laikantis užsibrėžtų gairių, galiausiai miestas tapo vietove, kurioje sutvarkyti parkai nedideliu atstumu pasiekiami visiems gyventojams.
Du pastangų dešimtmečiai
Kad sukurtų „gamtos mieste“ nuotaiką, Utenai prireikė dviejų dešimtmečių, atkaklumo ir aiškiai įvardytos krypties – želdynuose daugiausia dėmesio skirti daugiamečiams augalams.
„Prieš 20 metų Utenoje net nebuvo, kur gyventojams išeiti pailsėti, praleisti laisvalaikį. O dabar mieste, kuriame gyvena per 25 tūkst. žmonių – jau 60 hektarų parkų, tai yra, įrengtų želdynų teritorijų. Ir jų pagal miesto planus numatoma daug daugiau. Tai, kad jau dabar Uteną galima apeiti žaliosiomis teritorijomis, beveik neišeinant į gatvę – Vakarų Europos miestų gerosios praktikos pavyzdys, tokių sprendimų nemažai matyti, pavyzdžiui, Vokietijos miestuose“, – sako Utenos rajono savivaldybės kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė.
Pasak jos, Utenos želdynai, kaip diktuoja miesto bendrasis planas, formuojami šalia upelių ir ežerų – tai patraukliausios vietos, kur gera pasivaikščioti, skaičiuojant nueitus žingsnius, pramogauti su vaikais, augintiniais ar leisti laiką su knyga ant suolelio. Didžiajame Vyžuonos parke – visos galimybės aktyviam sportui: bėgiojimui, riedučiams, įrengti treniruokliai. Kiekvieno Utenos mikrorajono gyventojai dabar gali rasti žaliąją erdvę poilsiui beveik šalia namų.
Gražiausios ir labiausiai lankytojus traukiančios Utenos teritorijos – centre esantis miesto sodas, nuo gatvės ištikimai saugomas augalų užtvarų, Dauniškio parkas šalia ežero su jame įrengtu fontanu, Krašuonos parkas, kuriame – 1990 ir 2006 m. pasodinti Atgimimo ir Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo ąžuolynai.
Bevaikštant šiomis teritorijomis, šalia grožėjimosi įgyjama žinių – pažintiniuose stenduose pristatomi parkuose ir skveruose augantys augalai. J.Paragytė viliasi, kad Utena besidominčius želdynais galėtų vilioti kaip vientisas pažintinis takas – tiek užduotimi įveikti pėsčiomis miestą, neišlendant į gatvę, tiek susipažįstant su parkais.
Daugiamečių augalų paslaptys
Kas vasarą daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių margai suspindinčios vienmečių gėlių kompozicijos – gražu, neginčija Utenos kraštovaizdį formuojantys specialistai. Vis dėlto Utenoje prieš daugelį metų pasirinkta eiti kitu keliu – daugiausia dėmesio skiriama daugiamečiams augalams. Toks pasirinkimas – ne atsitiktinis.
„Daugiamečiai augalai skatina domėtis, pažinti, jiems auginti ir prižiūrėti reikia daugiau išmanymo nei vienmečiams. Daugiametės gėlės galbūt atrodo santūriai, tačiau atrodo meniškiau, jas komponuoti ir prižiūrėti reikia daugiau žinių, o medžiai ir krūmai taip pat labai puikiai atlieka savo misiją – dengia nuo gatvės, formuoja erdves, teikia grožio. Išbandomi sprendimai šlaitus apsodinti dengiančiais augalais. Tinkamai tokiais augalais apželdintų šlaitų nereikia šienauti, kaip įprastos vejos – tai palengvina sudėtingesnių plotų priežiūrą, o grožio tikrai ne mažiau“, – pasakoja J.Paragytė.
Kuriant Utenos parkus, daug galvojama apie biologinę augmenijos įvairovę – čia auga ne tik vietinės, bet ir kai kurios introdukuotos (svetimžemės) rūšys, kaip japoninis puošmedis, puošniosios katalpos, himalajiniai beržai, sidabriniai klevai. Pasak kraštovaizdžio architektės, šie medžiai, gėlės ir krūmai žadina gyventojų smalsumą ir džiugina akį. Taip pat naudojamos vietinės paprastos, tačiau rečiau sutinkamos rūšys – vinkšnos, kalninės guobos, skirpstai, skroblai, juodalksniai ir kt. Gyventojai jas menkai pažįsta, o kai yra pasodinta, turi galimybę pažinti. Taip gausinama biologinė įvairovė.
Utenos gėlynuose sodriais kupolais svyra varpiniai augalai – miskantai, soros, lendrūnai. Pažeme driekiasi augalų kilimai, suformuoti iš šilokų, damerio kaulenių.
„Vienas iš svarbiausių tikslų – kad žmonės matytų augalų įvairovę, jų panaudojimo galimybes ir kad želdiniai išliktų dekoratyvūs kone visus metus. Ne be reikalo juokaujame, kad Utenos želdynai gražūs net žiemą – taip ir yra, tarkime, apsnigti varpiniai augalai, ryškios putino uogos ant sniego – irgi paveikslo dalis“, – priduria architektė.
Gyvendami tarp mieste klestinčių želdynų, uteniškiai patys užsikrečia aplinkos puoselėjimo „virusu“ – akį traukia dailiai sutvarkytos privačios teritorijos, liudijančios, kad tvarkingos viešosios erdvės įkvepia nuoširdžiai tvarkytis aplink namus.
„Išplėtojome bendradarbiavimą su seniūnijomis, jas taip pat skatiname daugiau dėmesio skirti daugiamečiams augalams“, – pasakoja J.Paragytė. Ryšys – abipusis: augalų miestui pasiūlo ir patys gyventojai.
Klausimas apie augalų madas, kuomet vienu laikotarpiu visi puola auginti tam tikros rūšies augalus, architektei kelia šypseną: „Mados gali būti ir geros. Mes džiaugiamės, kad Utenoje ir kitur Lietuvoje plinta daugiamečių augalų „mada“. Tiesa, mes tą madą sau pritaikėme jau seniai.“
Kai augalas jaučia dėmesį – klesti
Jolanta Tumienė, Utenos želdynais besirūpinančios įmonės „Utenos komunalininkas“ darbų vadovė, skaičiuoja, kad dabar Utenoje apie 80 proc. želdinių – daugiamečiai augalai, likusioji dalis – vienmečiai. Vienmetės spalvingos gėlės puošia tiltelius, vazas. Vasarą margaspalviai gėlių deriniai sodinami aikštėse ir skveruose. Išskirtinės vienmečių augalų kompozicijos – klombose šalia Utenos kultūros centro, ties įėjimu į Dauniškio parką. Ir čia želdiniai, nors vienmečiai, atkartoja bendrą miesto apželdinimo koncepciją: ašuotės, verbenos, krūminiai sidabrūniai, gauros primena daugiamečius „kolegas“.
Kalbėdama apie tradiciškai ir lengvai loveliuose patupdomas spalvingas vienmetes gėles, J.Tumienė pažymi: tokie žiedai lengvai pražysta, trumpai džiugina, o sezono pabaigoje tenka išmesti. Ir augalo gaila, ir apie lėšas verta pagalvoti.
Pasak specialistės, Utenos kraštovaizdžio formavimo sėkmę lėmė ne tik nuoseklus darbas, laikantis aiškios krypties, bet ir itin kruopšti želdynų priežiūra. Tuo pastaruosius du dešimtmečius rūpinasi „Utenos komunalininkas“, kai kurie įmonės darbuotojai dirba ir po dešimtmetį – jie tampa motyvuoti, kad prižiūrimos zonos būtų tvarkingos, džiugintų akį.
„Kuo stabiliau dirbama, tuo geresnis rezultatas. Mūsų darbuotojai patys žino – jei rudenį tinkamai viskuo pasirūpins, pavasarį visiems džiaugsmo bus daugiau. Kai tik pradėjome visą šį darbą, neturėjome nei žinių, nei techninės bazės, o dabar yra viskas – sistema, priemonės darbui atlikti ir, svarbiausia, ištikimi darbuotojai. Jie jau supranta, kad priežiūra – esminis dalykas“, – sako J.Tumienė.
Jos žodžius patvirtina parkuose vėlyvą rugsėjį parkuose sutikti įmonės specialistai, tvarkantys teritorijas, ruošiantys augalus žiemai. Darbuotojų tarsi nedaug, bet darbinis bruzdesys – kiekviename parke ar skvere.
„Gražiausių Vakarų pasaulio miestų patirtis rodo, kad gražu tuomet, kai tą gražų vaizdą prižiūri nuolatiniai darbuotojai, kurie domisi savo darbu ir nuolat mokosi,“ – apibendrina kraštovaizdžio architektė J.Paragytė.
