Vos už 150 km nuo turistų apgultos Venecijos, Triesto įlankoje, stovinti Miramare pilis yra pakankamai jaunas pastatas. Pastatyta tik XIX a. viduryje ji stūkso ant skardžio, apsupta 22 hektarų išpuoselėto sodo.
Šios pilies savininkų istorija prasidėjo su viltimi turėti užuovėją šeimai ir baigėsi tragiška mirtimi ir beprotybe.
1855 m. austrų erchercogas Ferdinandas Maximilianas įsigijo čia žemės ir nurodė pastatyti tokią pilį, kuri pritiktų jo statusui. Pilį sukūrė Austrijos architektas Carlas Junke, tačiau dizaine buvo atspindėtas ir erchercogo skonis. Pilis stiliuje pinasi gotikinė, viduramžių ir renesanso architektūra. 1860 m. Maximilianas kartu su žmona Charlotte jau ten gyveno.
Tačiau poros laimė ilgai netruko, kai pora išvyko į Meksiką 1864 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas III ir Meksikos monachistai pasiūlė Maximilianui tapti Meksikos imperatoriumi, nes šalyje norėta atkurti monarchiją. Erchercogas sutiko su pasiūlymu pernelyg nesigilinęs, kad Meksiką skaldė pilietinis karas. Nors Europos valstybės jį pripažino imperatoriumi, Jungtinės valstijos rėmė prezidentą Juarezą.
1866 Charlotte grįžo į Europą, tikėdamasi gauti Napoleono III ir Popiežiaus Pijaus IX paramą. Tačiau jie abu nebenorėjo tesėti anksčiau duotų pažadų, ir sugniuždyta Charlotte grįžo į Miramare pilį, kur gydėsi psichikos sutrikimus. Maximilianas tuo metu Meksikoje buvo sulaikytas Juarezo karių, jam įvykdyta egzekucija 1867 m. Vyro mirtis buvo slėpta nuo jo žmonos net kelis mėnesius. Vėliau ji išvyko į Belgiją, iš kur ir buvo kilusi, ir niekada nebegrįžo į Miramare. Jos sveikata taip ir nepasitaisė.
Per I pasaulinį kartą pilies baldai buvo išgabenti į Vieną. Vėliau, per II pasaulinį karą, jis buvo paversta kariuomenės baze. Nuo 1955 m. ji tapo muziejumi ir buvo atverta lankytojams. Pilis buvo restauruota, iš naujo apstatyta baldais. Dalis jų ir paveikslų yra atgauti originalai.
Norint apžiūrėti pilį reikia įsigyti bilietą, tačiau ją supančiame parke galima pasivaikščioti nemokamai.
