Buvo atskleista didžioji mauzoliejaus paslaptis: praardžius tris keistus dešimtmečius istorikams įtarimų kėlusius betono postamentus jų viduje aptikti prašmatnūs sarkofagai su kilmingųjų palaikais.
Tą pačią dieną paaiškėjo, jog Kretingos Žiemos sodo įkūrėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) ir jo sutuoktinės Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės (1837–1919) palaidojimo paminklas išniekintas kapų plėšikų.
Kretingos muziejus lapkričio 1–2 dienomis atvers kriptos duris lankytojams, tad Vėlinių proga galima prisiminti kraupiai įdomią, detektyvo žanro vertą sarkofagų istoriją. Kai kurios jos paslaptys liko neįmintos iki šiol.
Palaikai „išgaravo“
Pastatyti šeimos koplyčią-mauzoliejų teko paskutiniajam, Vokietijoje palaidotam Kretingos grafui Aleksandrui Tiškevičiui (1864–1945), kuris nusamdė švedų kilmės architektą Karlą Eduardą Strandmanną. Senosiose Kretingos kapinėse 1893 m. iškilo grakštus neogotikos stiliaus statinys, kurį galima vadinti vienu iš gražiausių architektūros perliukų Kretingoje.
Švedas suprojektavo dvejopos paskirties objektą: po žemių pylimu, kriptoje, įrengtas masyvių, arkinių metalo durų saugomas mauzoliejus. Antžeminėje koplyčios dalyje XX a. pirmojoje pusėje vykdavo pamaldos laidotuvių metu, mirties metinių progomis, per Vėlines.
1893 m. iškilo grakštus neogotikos stiliaus statinys, kurį galima vadinti vienu iš gražiausių architektūros perliukų Kretingoje.
Grafo Aleksandro tėvas J.Tiškevičius buvo itin gerbiama ir svarbi Kretingai asmenybė, nes didikas į miestą atnešė Vakarų Europos kultūros dvasią. Mirė jis 1891 m. ir ne sava mirtimi.
Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas senosiose metrikose yra radęs įrašus, jog grafas sirgo plaučių vandenlige. Buvo pasamdytas garsus profesorius, gydytojas iš Karaliaučiaus, kuris operavo grafą. Tikėtina, kad bandant pradurti plaučius ir pašalinti vandenis užgauta kraujagyslė. Grafas tiesiog mirtinai nukraujavo...
Mirus Žiemos sodo ir parko įkūrėjui, pirmiausia jis buvo palaidotas Kretingos senosiose kapinėse buvusioje mūrinėje, XIX a. pr. statytoje Šv. Jurgio koplyčioje, tačiau 1893 m. perkeltas į anapus gatvės naujai pastatytos Tiškevičių šeimos koplyčios rūsį. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad grafas buvo balzamuotas.
Kartu su juo koplyčioje buvo palaidota ir 1919 m. mirusi sutuoktinė. Metraščiuose užsiminama, kad kartu turėjo atgulti ir didikų anūkė Marija Tiškevičiūtė (1891–1896).
Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą minėti palaidojimai kriptoje... dingo iš akiračio. Mauzoliejuje ant trijų postamentų buvo padėti trys mediniai karstai, kurie iš pažiūros visiškai neatitiko didikų laidosenos tradicijų. Kaip paaiškėjo, vienas karstas buvęs tuščias, o kituose – grafo Aleksandro sūnus Kazimieras Viktoras Tiškevičius (1896–1941) ir kito J.Tiškevičiaus sūnaus, taip pat Juozapo, žmona Jadvyga Tiškevičienė (1891–1939).
Ilgus dešimtmečius istorikai suko galvas: kur prapuolė, o gal buvo specialiai paslėpti garsiųjų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių palaikai? Šį istorinį detektyvą įminti buvo galima daug anksčiau, tačiau savo rankomis sutuoktinių palaikus lietę asmenys paslaptį nusinešė į kapus.
Spėjimu, jog didikų palaikai tebėra mauzoliejuje, tik gerai paslėpti, pirmasis kolegų rate ėmė dalintis J.Kanarskas. Tik teoriją reikėjo pagrįsti arba paneigti. Apie būsimą, veiksmo filmų sceną primenantį eksperimentą kurį laiką žinojo tik saujelė žmonių.
Kapų plėšikai
2014 m. rudenį nuo įtampos mauzoliejuje virpėjo net oras. Po didinamuoju stiklu atsidūrė trys jau minėti betono postamentai. Iš pažiūros skirti karstams pastatyt i.
Du Kretingos muziejaus archeologai Donatas Butkus (1954–2018) ir Daiva Jazbutytė ryžosi ilgai lauktai operacijai: didžiajame postamente pragręžta skylutė, pro kurią įkištas specialus zondas su vaizdo kamera ir šviesos šaltiniu. Mažame ekrane, sulaikę kvapą, tyrėjai išvydo tai, ko nedrąsiai tikėtasi: aklinoje tamsoje, postamento viduje gulėjo du prabangūs metaliniai sarkofagai. Atlikus zondavimą kituose dviejuose postamentuose po sarkofagą rasta ir juose.
Postamento viduje gulėjo du prabangūs metaliniai sarkofagai.
Po kurio laiko į kriptą atvyko visa tyrėjų delegacija; betoninėse slėptuvėse buvo fiziškai išpjautos angos.
Demontuojant postamentus sukėlė įtarimų tai, kad didžiausiojo šonas kadaise buvęs nuardytas, o paskui vėl užmūrytas ir gražiai užtinkuotas. Paaiškėjo, kad ten ilsėjosi J. ir S.Tiškevičių palaikai. Tyrinėtojus pribloškė tai, kad tiek grafo, tiek jo žmonos cinko sarkofagai buvo praplėšti keliose vietose metalo žirklėmis nupjovus ir atlenkus metalą. Kapų plėšikas ar plėšikai darbavosi visiškoje tamsoje ir apgraibomis, nepatogioje padėtyje, nes teko įlįsti į ankštą postamento ertmę.
Ši aplinkybė lėmė, kodėl nebuvo pavogtos visos didikų įkapės. J.Tiškevičius Anapilin išlydėtas su dviem kardais (vieną pavogė, o kito nepasiekė), masyviu sidabriniu krucifiksu (vagis jo nerado; eksponuojamas Kretingos muziejuje), paradine pulkininko uniforma sidabro epoletais puoštais antpečiais (nuplėšti ir pavogti), su ordinais (pavogti).
Vis dėlto ilgapirštis nepastebėjo metalinės kokardos su carinės Rusijos herbu. Rasti ir ginklo rankenos kutai.
Kas galėjo būti pavogta iš grafienės sarkofago ir ar ji galėjo būti palaidota su papuošalais – mįslė. Sarkofage ji palaidota su šventiniais rūbais, kuriuos dėvėjo net pozuodama fotografams, religiniais simboliais, auksiniu, viduje išgraviruotu vestuviniu žiedu, kurio vagis nesugebėjo rasti.
Kapų plėšikas ar plėšikai darbavosi visiškoje tamsoje ir apgraibomis.
Juodą darbą atlikęs vyriškis grafų postamente neapdairiai paliko įkaltį: degtukų dėžutę. Pagal jos etiketę galima spėti, kad mauzoliejus apiplėštas praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Ši detalė paaiškintų, kodėl nepavyko pavogti grafienės žiedo ir kitų įkapių: turbūt buvo pasišviečiama greitai gęstančia degtuko liepsna, o ne žibintuvėliu.
Apžiūrėjus kitus du postamentus juose rasti dar du sarkofagai. Vienas jų priklausęs penkiametei grafų anūkei Marijai, jis ties kojūgaliu bei galvūgaliu buvo praplėštas. Nuo meningito mirusi mergaitė buvo palaidota su kryželiu ir rožiniu, kurie vagies nesudomino arba buvo nerasti.
O ketvirtasis, kukliausias, porcelianinėmis rožėmis ir pakalnutėmis apkaišiotas sarkofagas dėl neaiškių priežasčių buvo nepaliestas, tačiau būtent jo turinys tapo viena sunkiausiai įmenamų istorinių mįslių.
„Ponia X“
Keturių sarkofagų radimas Tiškevičių koplyčios kriptoje tapo nacionaline sensacija, žurnalistai vieną po kito rašė straipsnius, rengė reportažus, bet tai tebuvo detektyvo pabaigos pradžia. Prasidėjo ilgas ir kruopštus mokslininkų bei muziejininkų darbas.
„Ponia X“. Taip net keletą metų buvo vadinama apie 50-ies metų moteris, palaidota sarkofage su porcelianinėmis gėlėmis. Paėmus kaulų mėginius visų šešių kriptoje rastų palaikų (du buvę mediniuose karstuose) DNR tyrimus atliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros specialistai, vadovaujami profesoriaus Rimanto Jankausko.
Paaiškėjo, kad kartu su grafais ir grafaite užmūryta „ponia X“ – ne didikų giminaitė.
Visų palaidotųjų palaikai pagarbiai sudėti į medinius karstelius, pastarieji – atgal į sarkofagus, kurie grąžinti į mauzoliejų.
Po ilgų istorinių tyrimų J.Kanarskui pavyko išsiaiškinti, jog mįslingoji moteris – tai 1931 m. mirusi dvariškė, bajorų kilmės Stefanija Sofija Šostakaitė-Tiškevičienė. Jos vyras buvo jokių giminystės ryšių su grafais neturėjęs, pastarųjų valdų finansinę apskaitą vykdęs Mikalojus Tiškevičius. Minėta moteris dvare atliko svarbų vaidmenį: dirbo dvaro vaistininke, augino ir rinko vaistažoles.
2018 m. prašmatniausiasis, Karaliaučiuje gamintas J.Tiškevičiaus ir kiek kuklesnis jo žmonos Sofijos sarkofagai buvo restauruoti (meistras – Gintaras Kazlauskas). Koplyčia su mauzoliejumi atstatant sunaikintą atraminę sienutę – taip pat (darbus atliko UAB „Pamario restauratorius“). Visų palaidotųjų palaikai pagarbiai sudėti į medinius karstelius, pastarieji – atgal į sarkofagus, kurie grąžinti į mauzoliejų. Jį bus galima aplankyti lapkričio 1 d. nuo 10 iki 19 val., o lapkričio 2 d. – nuo 10 iki 17 val.
