Pasaulyje iš tiesų yra šimtai, o gal ir tūkstančiai dar niekad neįveiktų viršūnių. Daugiausia jų Anduose, 7000 km besitęsiančioje kalnų grandinėje per Pietų Ameriką, taip pat Azijoje: Pakistane, Tibete, Butane. Kalnai ten sunkiai pasiekiami, dažniausiai neaprašyti, menkai pažymėti žemėlapiuose ir, kad ir kaip ieškotumėt, privažiavimo prie jų su „Google Street View“ jūs nesurasit.
Šiandien noriu papasakoti apie vieną žinomesnių neįveiktų viršūnių – Kailašą. Europos masteliais kalnas būtų milžinas – 6638 m, bet jis Tibete, čia tokių monstrų yra kur kas daugiau.
Gal kiek pasukčiavau straipsnio pradžioje – kad ir koks jūs kietas alpinistas, Kailašo kalno savo mylimosios vardu nepavadinsit. Šis kalnas yra uždraustas Kinijos vyriausybės. Jį šventu laiko keturių religijų: hinduizmo, budizmo, džainizmo ir bo tikintieji. Kiekvienais metais keli tūkstančiai šių religijų piligrimų atkeliauja prie Kailašo ir apeiną jį ratu. Tikima, kad tai atneš sėkmę.
Žygis nėra lengvas – apie 52 kilometrai aukštais kalnų takais, kertant perėjas, kurių aukščiausia yra Drolma (5500 m). Kas buvęs tokiame aukštyje, tas man pritars – toks piligriminis žygis yra iššūkis žmogaus kūnui.
Paprastai kelionė trunka tris dienas, tačiau kai kurie piligrimai mano, kad sėkmė aplankys tik tuo atveju, jei ratas bus apeitas per parą. Aš manau, kad jei jūs sugebat nueiti 52 km kalnuose keturių penkių kilometrų aukštyje per vieną parą, tai greičiausiai jums ir taip sekasi. Na, bent jau esate sveikas.
Bet čia dar ne viskas – kai kurie tikintieji eina apie kalną keliais, jie maršrutą įveikia daugmaž per keturias savaites. Tai toli nuo civilizacijos nutolęs regionas, viešbučių su baseinu, spa ir kojų masažo čia nebus.
Taip pat tikima, kad lipti į Kailašą yra didelė nuodėmė. Niekas niekada nėra jo įveikęs. 1936 metais britas Indijos tyrinėtojas Hugh Ruttledge'as Kailašo šiaurinę sieną apibūdino kaip neįveikiamą. Jis tyliai mąstė apie kopimą į viršūnę per šiaurinę keterą, bet pritrūko laiko.
Kitas britas Colonellis Willsonas taip pat bandė užlipti, tačiau jam sutrukdė staiga pasikeitęs oras ir gausybė staiga iškritusio sniego. Savo šansą turėjo ir rusai: alpinistas Sergejus Cistiakovas buvo netoli viršūnės, tačiau dėl nežinomų priežasčių apsisuko. Kalnas neprisileido nė vieno.
Kinijai okupavus Tibetą (1950 metais), visas regionas buvo uždarytas užsieniečiams, vėliau Kinijos vyriausybė kopimą į Kailašą uždraudė. 1980 metais kinai leido, gal net paprašė, vieno žinomiausių visų laikų alpinisto Reinholdo Messnerio, jog šis kalną įveiktų pirmasis, bet alpinistas pasiūlymo atsisakė.
2011 metais kinai vėl suteikė leidimą lipti į Kailašą ispanų ekspedicijai. Tuomet R.Messneris, primintas apie jam suteiktą šansą 1980 metais, žiniasklaidai pasakė: „Jei mes įveiksim šį kalną, mes įveiksim kažką žmonių sielose.“ Po daugelio žinomų pasaulio alpinistų protestų ispanai ekspedicijos į viršūnę atsisakė. Kailašas ir toliau ramiai sau stūkso neįveiktas.
Nebūtina būti rytietiškų religijų sekėju, kad gerbtum tokią vietą. Kalnas šventu laikomas šimtus metų greičiausiai todėl, kad ten pabuvę žmonės kažką pajaučia. Kažką tokio, ko nepamatuosi su termometru ar radiacijos ieškikliu. Linkiu visiems rasti tokią vietą, nesvarbu kur ji yra – Dzūkijos nacionaliniame parke, Vilniaus centre ar kopose prie Pervalkos. Vietą, prie kurios artėdamas pasijausi taip, lyg grįžtum namo.
