Keliautojus įsileidžia tik nuo rugsėjo
Knygų „Mokėk keliauti“ ir „Užkeikto keliautojo užrašai“ autoriaus pažįstami buvo įsitikinę, kad praėjusias Kalėdas jis rengiasi praleisti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Nieko keisto – Saudo Arabijos kaimynė yra populiari kelionių kryptis, ne vienas ten yra buvęs, juoba kad ši valstybė prieš keletą metų palengvino vizų režimą Lietuvos piliečiams.
Saudo Arabija neturėjo, ką lengvinti, – dar prieš pusmetį ten patekti ne tik mūsų šalies piliečiams, bet ir apskritai užsieniečiams būdavo labai sunku. Turistinių vizų ji apskritai neišduodavo – įsileisdavo tik musulmonus maldininkus ir verslininkus. Pernai rugsėjį viskas kardinaliai pasikeitė: nuo to laiko Saudo Arabijos turistinę vizą galima gauti internetu per 5-30 min. (taip sakoma valstybinės agentūros „Visit Saudi“ tinklalapyje), užpildžius trumpą anketą ir sumokėjus maždaug 110 eurų. R.Pogoreliui prireikė maždaug 20 min.
Jis yra aplankęs nemažai musulmoniškų valstybių, bet Saudo Arabija esą stipriai skiriasi. Jis tikėjosi panašaus išsivystymo lygio kaip JAE, bet klydo. „Emyratuose nematyti tokio skurdo, kaip, pavyzdžiui, Rijado Batha rajone, – „Pasauliui kišenėje“ pasakojo keliautojas. – Saudo Arabijoje pinigų yra, tačiau jie sutelkti tam tikrų verslo grupių ir šeimyninių klanų rankose. O pajamų skirtumai akivaizdūs.
Be to, visuomenė labai nevienalytė: tamsesnio gymio žmonės (jų protėviai kilę iš Afrikos) dažnai gyvena skurdžiau ir yra diskriminuojami. Be to, net jei esi gimęs Saudo Arabijoje, negali lengvai gauti jos pilietybės, jei tavo tėvai nebuvo šios šalies piliečiai. Net jeigu esi arabiškos kilmės. Panašiai yra ir Emyratuose, tačiau ten vietos gyventojai sudaro tik apie penktadalį ir absoliuti dauguma jų yra turtingi. Saudo Arabijoje imigrantai sudaro tik trečdalį gyventojų, o likusi visuomenės dalis daug labiau fragmentuota.“
Turistai – lyg verslo klasės keleiviai
Bene svarbiausi dalykai, lankantis kitoje šalyje, – kur apsistoti ir kaip judėti. R.Pogorelis viešbučius dažniausiai susirasdavo vietoje, taip pavykdavo nuderėti iki 20 proc. kainos. Pigiausias kambarys kainuoja 25-30 eurų. Dauguma jų yra apartamentų tipo – su didžiuliu prieškambariu ir virtuve. Viešbučiai pritaikyti musulmonams, kurie, atlikę gamtinius reikalus, apsiplauna, todėl lietuviui dažnai tekdavo paprašyti ne tik rankšluosčio, bet ir tualetinio popieriaus.
„Turiu pripažinti, kad turizmo infrastruktūros dar mažai. Viešojo transporto beveik nėra, angliškai kalba mažuma, nuorodos į turistinius objektus irgi daug kur tik arabiškos, – dėstė pašnekovas. – Turizmo informacijos taškų mažai – net oro uosto atvykimo salėje jų dažnai nebūna. Turizmo agentūrų taip pat nedaug, o esamų siūlomi turai net ir vieno miesto apylinkėse labai brangūs.
Kita problema – šalies miestai mažai pritaikyti vaikščioti. Būdavo, einu šaligatviu ir atsitrenkiu į jo viduryje pasodintą krūmą ar užtvertą tvorelę. Nelikdavo nieko kito, kaip toliau eiti gatve. O gatvę pereiti daug kur sunku ar net neįmanoma – perėjų nėra, automobilių srautai didžiuliai, jie atskirti tvorelėmis.“
Tiesa, pastaruoju metu valdžios nurodymu daug investuojama į turizmo skatinimą. Pavyzdžiui, turintieji turistines vizas Damamo oro uoste pasų patikrą pereina be eilės kartu su pirmosios ir verslo klasės keleiviais. Lietuvio ten nieko neklausinėjo, tik nufotografavo ir paėmė pirštų atspaudus.
Valdžios programa „Vision 2030“ numato pritraukti 100 mln. turistų iki 2030 m. Tam net statomi butaforiniai turistiniai miesteliai, bet kol kas jie esą stovi tušti, sulaukia vos vienas kito vietos turisto. „Neigiami stereotipai apie šalį padarė savo darbą ir dar ilgai užtruks juos paneigti. Labai trūksta informacijos internete apie vertus aplankyti objektus. Apie kai kuriuos išgirdau tik kelionės pabaigoje iš vietos žmonių“, – sakė R.Pogorelis.
Populiarus ir „Uber“
Kadangi viešasis transportas vis dar labai ribotas, nors ir plečiamas, patogiausia po Saudo Arabiją keliauti nuomotu automobiliu – taip galima pamatyti daugiau provincijos. Lietuvis pasirinko viešąjį transportą, taip pat keliavo autostopu. Tarp kai kurių didmiesčių patogu keliauti traukiniu. Patogų, greitą traukinį išbandė ir lietuvis. Autobusai – senesni, priklausantys valstybinei bendrovei SAPTCO. Tarpmiestiniai autobusai kursuoja tik tarp svarbiausių miestų, miesto autobusų maršrutai labai riboti. Penktadienį tarpmiestinis autobusas sustojo prie mečetės pusvalandžio maldai.
Miestuose populiarus „Uber“ ir kainuoja panašiai, kaip Lietuvoje. Rijade intensyviai tiesiamas metro. O prieš dešimtmetį ten nebuvo ne tik viešojo transporto, bet ir taksi. Nevairuojančius išgelbėdavo artimieji arba mašinos su vairuotoju nuoma. Moterims keliauti vienoms išvis buvo draudžiama, jos net neturėdavo asmens dokumento, tik būdavo įrašytos šeimos pase.
R.Pogorelis ne vieną šalį įvairiuose žemynuose yra apvažiavęs pakeleivingomis mašinomis. Kitaip nei kaimyniniuose JAE, autostopas Saudo Arabijoje nedraudžiamas. Daugelis vietos žmonių, anot jo, itin svetingi ir geranoriški. Žinoma, ne visi suprasdavo, dėl ko juos stabdo, todėl autostopininkas turėjo pasiruošęs raštelį arabų kalba: „Esu keliautojas iš Lietuvos. Noriu geriau pažinti jūsų šalį. Prašau pavėžėti nemokamai tiek, kiek jums pakeliui.“ Jis labai padėdavo – dauguma sutikdavo pavėžėti nemokamai. Tik kai kurie prastesnių automobilių savininkai prašydavo atsilyginti. Buvo ir tokių, kurie patys siūlė pinigų, o vienas net ragino imti jo automobilį ir važiuoti, kur reikia.
Lietuvio sulaukė ir nemalonios patirties – jau per patį pirmą stabdymą Damamo apylinkėse: „Sustojęs vyras pasiūlė užsukti į jo namus arbatos, žadėjo po to pavėžėti man reikiama kryptimi. Vos įėjus į kiemą, jis paragino pasinaudoti lauko tualetu, o, kai atsisakiau, sugriebė man už genitalijų. Supratau, kad tas vyras turi psichikos problemų, todėl iškart išbėgau į gatvę. Laimė, manęs nesivijo, mat gatvė buvo tuščia.
Vos įėjus į kiemą, jis paragino pasinaudoti lauko tualetu, o, kai atsisakiau, sugriebė man už genitalijų.
Nors ir buvo baugu, iškart įvertinau šį nutikimą kaip išimtį. Tiesa, pabendravęs su vietos žmonėmis supratau, jog itin konservatyvi vietos kultūra, kurioje netgi žvilgsniai į moters veidą yra nepageidautini, gali paskatinti neadekvatų seksualinį elgesį. Mano autostopo istorijoje yra nutikę trys panašaus pobūdžio nutikimai ir visi jie – arabų šalyse. Matyt, tai – ne visai atsitiktinumas.
Saudo Arabijoje seksualinėje srityje egzistuoja dviguba moralė – oficialiai visi laikosi griežtų normų, o iš tiesų daugelis vyrų linksminasi su merginomis kaimyniniame Bahreine, Egipte ar Emyratuose, taip pat – slaptuose dykumoje rengiamuose vakarėliuose, – teigė keliautojas. – Mat žmonos dažnai būna parinktos be vyro sutikimo – iki šiol šalies provincijoje vyras žmonos veidą pirmąkart pamato tik per sužadėtuves. Todėl daugelyje šeimų tikros meilės nebūna – vyrai jos ieško kitur. Egzistuoja ir slaptas gėjų gyvenimas, nors oficialiai jiems gresia kūniškos bausmės ar netgi cheminė kastracija.“
Už netinkamą nuotrauką – areštas ir bauda
Nejau keliaudamas į uždarą ir menkai pažįstamą šalį nesitikėjo panašių nemalonumų, nebijojo pažeisti vietos papročius ir tradicijas ar net oficialias taisykles? R.Pogorelis neslėpė iš pradžių nerimavęs, kad nežinodamas nufotografuos kokį valstybinį ar strateginį pastatą (tai neleidžiama) arba to nepageidaujančią moterį – už tokį įžeidimą žmogus gali būti sulaikytas ir nubaustas mažiausiai 250 eurų prilygstančia bauda.
„Galvas prisidengusias moteris juk labai norisi nufotografuoti – jos yra savotiškas šalies veidas, – atviravo pašnekovas. – Kartą Rijado turguje iš nugaros nufotografavus vaisius perkančią moterį greta buvę vyrai ėmė šaukti. Turėjau skubiai pasišalinti, kad nebūčiau įskųstas. Daugelis pareigūnų neatrodė labai išsilavinę ar geranoriški, todėl nesinorėjo turėti su jais reikalų. Tačiau provincijoje pareigūnų mažai, todėl atsipalaidavau. Vėliau jaudinausi, kad neatsipalaiduočiau per daug.“
Ar vakarietis, turistas, kitaip apsirengęs ir arabiškai nekalbantis žmogus ten apskritai atrodo normaliai? Lietuvis pripažino iš minios šiek tiek išsiskirdavęs, bet tikino jautęsis gana laisvai. Vyrų arabai esą pernelyg nenužiūrinėja ir nesikabinėja. Apskritai užsieniečiams vietos visuomenė esanti gerokai tolerantiškesnė. Neseniai priimti įstatymai nebereikalauja, kad moterys viešose vietose dengtų plaukus, bet absoliuti dauguma juos tebedengia ne tik dėl įsitikinimų, bet ir nenorėdamos sulaukti kritiškų žvilgsnių.
Provincijoje beveik nėra moterų, kurios nedengtų ne tik plaukų, bet ir veido. „Girdėjau istoriją, kaip vyresnė moteris atėjo į banką ir buvo paprašyta trumpam atsidengti veidą tapatybei patikrinti. Iš pradžių atsisakinėjusi, priversta atsidengti ji ėmė garsiai raudoti – mat nuo paauglystės niekada gyvenime viešoje vietoje nebuvo atsidengusi veido. Vietos žmonės pasakojo, kad tokioms moterims susitaikyti su veido nedengimu užtrunka iki poros metų, dažnai jos išgyvena didelę psichologinę krizę.“
Iš pradžių atsisakinėjusi, priversta atsidengti ji ėmė garsiai raudoti – mat nuo paauglystės niekada gyvenime viešoje vietoje nebuvo atsidengusi veido.
Sužavėjo stipri „Couchsurfing“ bendruomenė
Vienas iš būdų svetur rasti vietą nakvynei ir artimiau pabendrauti su vietos žmonėmis – svetingumo klubai. R.Pogorelis tikino, kad Saudo Arabijoje labai stipri „Couchsurfing“ bendruomenė, ir rekomendavo per ją susisiekti su vietos žmonėmis. Lietuvis bendravo ne tik su keliais jos nariais, bet ir kelionėje sutiktais žmonėmis, tiesa, trukdė ribota anglų kalba. Nors mokykloje privaloma, daugelis Saudo Arabijos gyventojų šios kalbos beveik nepraktikavę. Tiesa, keliautojui padėjo anksčiau įgytos arabų kalbos žinios, kurios padeda pabendrauti bent buitinėmis temomis.
Pramokusieji angliškai, pakeliavusieji užsienyje, anot pašnekovo, mąsto gana pažangiai, džiaugiasi, kad šalis sparčiai laisvėja, ir nori būti to dalimi. „Kita vertus, nemažai žmonių sakė, kad pokyčiai jiems pernelyg greiti, – visuomenė nėra prie jų pripratusi. Prieš pusantrų metų princui Mohammadui bin Salmanui tapus sosto įpėdiniu (kuomet karalius jį parinko vietoj savo sūnėno), moterims leista viešose vietose atsidengti galvą (bet nepatartina, norint išvengti kritiškų ar gašlių žvilgsnių), vairuoti automobilį ir be leidimo pačioms keliauti į kitą miestą, baruose leista tyliai groti muziką, rengti koncertus (jų metu vis dar draudžiama šokti), atidaryti kino teatrus. Kartu sumažintos religinės policijos galios – jai nebeleidžiama viešoje vietoje kabinėtis prie žmonių dėl netinkamos aprangos ar elgesio. Rečiau rengiamos viešos egzekucijos miestų aikštėse nukertant galvą.
Nemažai daliai visuomenės, ypač tarp vyresniųjų, tokie pasikeitimai nepriimtini. Mat apie ketvirtadalis gyventojų išpažįsta radikaliąją islamo pakraipą – salafizmą. Vietos jaunimas pasakojo, kad valstybinėse mokyklose jie visiškai nebuvo supažindinami su pasauline literatūra, tik su islamiškais tekstais. „Man aiškino, kad tik būdama gera musulmone pateksiu į dangų, o kiti eis į pragarą“, – pasakojo viena mergina. Jos tėvai ragino neklausyti, kas jai aiškinama, ir mokyklą pabaigti tik dėl atestato. Tačiau tokių sąmoningų žmonių – mažuma.
Man dar įstrigo tai, jog net ir pažangiai mąstantis jaunimas tiki karališkosios šeimos gerumu ir teisumu. „Mūsų princas geras – jis skiria stipendijas, leidžia mums nemokėti mokesčių nuo atlyginimo“, – aiškino vietos studentai. O paklausti, ar pritaria pokyčiams, jie atsakydavo: „Jei princas taip pasakė, vadinasi, taip reikia. Juk jis protingas.“
Iš tiesų šalyje yra kritinė masė jaunimo, kuri nori gyventi laisviau. Ir taip daugelis šalyje vyraujančių normų yra pasenusios keliais šimtmečiais, todėl poreikis keistis akivaizdus. Pokyčiai susiję ir su valdžios noru paįvairinti šalies ekonomiką pritraukiant turistų – naftos atsargos senka. Tačiau pokyčius inicijavusi karališkoji šeima labai bijo iššūkio sau pačiai. Laisvė toleruojama, kiek nekelia jai pavojaus. Tie, kurie suburia valdžiai kritišką bendruomenę, yra įkalinami ar net nukankinami – kaip parodė žurnalisto Jamalio Khashoggi atvejis.
Svarbu suprasti, kad karalius ir jo sūnus – sosto įpėdinis – nėra jokie demokratai. Apskritai šalies visuomenė, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Irano, niekada nėra patyrusi demokratijos. Šalyje iki šiol nėra pripažintos pilietinės visuomenės, žmogaus teises ginančių nevyriausybinių organizacijų. Mano akimis, ateityje tai kels nemažai pavojų, ypač turint omenyje, kad didelė dalis šalies gyventojų yra radikaliai mąstantys ir menkai išsilavinę. Be to, nemažai jų gyvena skurdokai ir senkančios naftos atsargos tikrai neleis išlaikyti esamų socialinių išmokų.
Kita vertus, Saudo Arabijoje yra nemažai išplėstinių šeimų (ne tik karališkoji), kurios turi sukaupusios pakankamai pinigų, kad paremtų jiems palankias grupuotes. Tarp jų yra ir Bin Ladenų šeima. Osamos tėvas iki šiol šalyje garbinamas, nes finansavo Džedos oro uosto, gyvenamųjų rajonų, kelių ir tiltų statybas. Bin Ladeno vardu Džedoje pavadinta gatvė, aikštė, kelios mečetės. Šalies istorijoje ne kartą būta situacijų, kai nepatenkinti klanai norėjo nuversti valdžią. Su jais būdavo žiauriai susidorojama.
Sunkiai įsivaizduoju, kad šalyje su tokia visuomenės sankloda ir istorija įvyktų lengvas perėjimas prie vakarietiško gyvenimo stiliaus. Rūmų intrigos ir kruvini klanų vaidai man atrodo labiau tikėtini. Reikėtų nepamiršti ir užsienio šalių, ypač JAV, interesų – Saudo Arabija yra strateginė JAV partnerė, turinti šalyje savo karines bazes ir dėl savo interesų užmerkianti akis į akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus.
Kai paklausiau minėtos merginos, ar nenorėtų išvykti gyventi į užsienį, ji atsakė: „Ne, nes noriu išgyventi šį istorinių pasikeitimo metą savo šalyje.“ Man jos noras pasirodė labai gražus – savotiškai priminė Sąjūdžio laikus. Duok Dieve, kad jis nebūtų pernelyg naivus.“
Gyvenimas prasideda popiet
R.Pogorelis po Saudo Arabiją keliavo per Kalėdas. Pasak jo, žiema yra tinkamas laikas ten keliauti, nes vasarą didmiesčiuose temperatūra pakyla iki 50 laipsnių. Tuomet daugelis vietos gyventojų pasitraukia į šalies pietvakariuose esančius kalnus, kur temperatūra žemesnė. Žiemą kalnuose laikosi apie 15-20 laipsnių, sostinėje ir Persų įlankos pakrantėje – apie 25, o vakaruose, prie Raudonosios jūros esančioje Džedoje – apie 30 laipsnių šiluma.
Dėl karšto klimato mažesnės parduotuvės, turgūs ir daugelis kitų įstaigų darbą pradeda tik po vakarinių pamaldų, apie 16.30 val. Tik didieji prekybos centrai atsidaro vidurdienį. Turistinės atrakcijos veikia iki 23-1 val. Iki tol vietos žmonės ilsisi uždarose patalpose. Klimatas koreguoja ir viešbučių darbą – įprastas išsiregistravimo laikas ten yra 15 val. Įtakos turi ir tikėjimas – musulmonų maldos metu kavinių personalas nutraukia darbą ir salės viduryje ima melstis.
Paklaustas, ar norėtų sugrįžti į, keliautojas atkreipė dėmesį, kad, palyginti su kitomis regiono šalimis, Saudo Arabijoje yra mažiau įdomių turistinių objektų. Esama įspūdingų tarpeklių, kraterių, skardžių, tačiau tarp jų – nemaži atstumai. Padeda tai, kad šalyje veikia dvi pigių skrydžių bendrovės, kurių vidinių reisų bilietai iš anksto perkant nėra brangūs – nuo 30 iki 75 eurų. Šalies šiaurėje galima apžiūrėti Nabatėjų civilizacijos uolose pastatyto miesto liekanas, kurios primena Jordanijoje esančią Petrą.
Iš dabartinių miestų jam įdomesnė buvo tik Džeda su savo senamiesčiu, kuriame grožėjosi iš koralų pastatytais namais su mediniais balkonais, autentišku turgumi. Šalies pietryčiuose lietuvis kelis gražius butaforinius turistinius miestelius, aplink kuriuos gyvena būriai babuinų. Patiko ir vietos maistas – aviena su ryžiais, avinžirnių troškiniai, datulių ir bananų desertai.
„Vis dėlto įdomiausia man buvo pabendrauti su vietos žmonėmis ir pajusti visuomenės pulsą“, – apibendrino R.Pogorelis.
