Valanda važiavimo iš Vilniaus ir esi Molėtuose. Nedideliame mieste, kurio apylinkės garsėja keliais šimtais ežerų, vidury dienos didelio sujudimo nepajusi – gatvėse vos vienas kitas žmogus. Kažkas skuba į parduotuvę ar iš jos, kažkas tvarkosi prie namų. Tačiau ir eilinį trečiadienio pusiaudienį pasitaiko svečių: prie Molėtų turizmo informacijos centro (TIC) išsirikiavo būrys ką tik iš autobuso išlipusių vyrų – jie atvažiavo pasižiūrėti, kuo šis miestas yra įdomus.
Žydų palikimo pėdsakai
Šis miestas turi kuo pasigirti. Tarkim, atnaujintomis ežerų pakrantėmis, kur yra vietos ir nedideliam amfiteatrui su koncertams skirta erdve, ir skulptūroms, ir pasivaikščiojimų takams aplink ežerus. O pačiame centre po miestą lydinti istorijos mokytoja Andželika Laužikienė vis rodo žydų paveldo pėdsakus: čia buvo krautuvės (raudonų plytų pastate ir dabar įrengtos parduotuvėlės), čia stovėjo trys sinagogos (nė viena neišliko), o ten – dar viena krautuvė, virš kurios gyveno žydai.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Molėtuose gyveno apie 3 tūkst. žmonių, iš kurių dauguma buvo žydai. Apie 2 tūkst. iš jų (kitais duomenimis – 700) 1941-ųjų rugpjūtį buvo suvaryti į vieną iš sinagogų, tris dienas laikyti be maisto ir vandens, o rugpjūčio 29-ąją nedidelėmis grupėmis nuvaryti už miesto ir sušaudyti. Šis skaudus Molėtams istorijos puslapis ilgą laiką buvo primirštas, tik prieš metus organizuotas „Atminties maršas“ vėl priminė apie tai. Dabar vieta, kur buvo sušaudyti šie žmonės, sutvarkyta, ją žymi naujas paminklas, apie ją nevengiama kalbėti.
Pačiame Molėtų TIC galima pamatyti kiek kitokius Molėtus – tuos, kokiuose žmonės gyveno prieš šimtą ar kelis tūkstančius metų. Centro direktorė Daiva Kulienė siūlo užsidėti virtualios realybės akinius ir išvysti, kaip 800 m. prieš Kristų gyventa polinėje gyvenvietėje. Arba kaip iki XIX a. pabaigos žvejota ant ledo su žeberklais. Arba pasiūlo dalyvauti Giedraičių mūšyje, kur patrankos šūviai tave pasiekia ir tik po kelių akimirkų supranti vis dėlto esąs gyvas.
Tokių trumpų filmų, kuriuose jautiesi dalyvaująs pats, iš viso bus 11. Jau dabar jie populiarūs ir mėgstami lankytojų, rudenį pristačius visus tikimasi dar didesnio susidomėjimo.
Poilsis – ir neįgaliesiems
Molėtų rajono meras Stasys Žvinys įsitikinęs, kad šūkis „Molėtai. Čia viskas tikra“ puikiai atspindi tai, ką šis kraštas turi: nėra itin urbanizuoto žemės ūkio, daug miškų, ežerų, mažai taršos – turizmo vystymui čia labai palankios vietos.
„Turime europinį traukos centrą – Etnokosmologijos muziejų, dalyvavome labai prasmingame projektą „Žvejybos rojus“, turime daugiau nei 300 ežerų ir siunčiame signalą tiek Lietuvos žvejams, tiek turistams, kad į Molėtus verta važiuoti vien dėl galimybės smagiai praleisti laiką, pasigauti žuvį, ją išsikepti, išrūkyti, žuvienę išvirti. O svarbiausia – čia yra žuvų, nors viešoje erdvėje ir sklando įvairių nuomonių, kad žuvys išgaudytos, verslinė žvejyba blogai elgiasi. Bet žuvų tikrai yra“, – Molėtų krašto privalumus vieną po kito vardija meras.
Meras tvirtina, kad verslas, bendruomenės aktyviai įsijungia, kuria naujus produktus, tinkamus turistams ir poilsiautojams. Štai Inturkės kaimo bendruomenė įkūrė viešąją įstaigą ir įsteigė poilsiavietę, kurioje galės ilsėtis judėjimo negalią turintys žmonės.
„Apgyvendinti yra kur, pamatyti tikrai yra ką, naujovių irgi turime, modernėjame. Mylėkite Molėtus, vežkite turistus į mūsų kraštą, o mes dėsime visas pastangas, kad turistams čia patiktų, kad juos svetingai priimtume ir kad jie išvykdami norėtų sugrįžti į šitą kraštą“, – susitikime su turizmo organizacijų atstovais kalbėjo S.Žvinys.
Investuoja su mintimi apie ilgesnį sezoną
Tačiau Molėtų krašto verslininkai atsargūs: optimizmu jie netrykšta, nes turizmo sezonas čia itin trumpas, o kaip prisivilioti svečių ištisus metus – sugalvoti nelengva.
„Dubingių žirgyno“ direktorė Gintė Martinkėnė, vedžiodama po savo valdas šalia Dubingių miestelio, rodo dirbtinius ežerus, salas juose, ten gyvenančius žvėris, paukščius, baigiamą įrengti japoniško stiliaus sodą. Čia gyvena ir gražuoliai veisliniai žirgai – dideli ir visiškai mažiukai, ir asilai, meiliai bendraujantys ar keliantis didžiulį triukšmą. Pramogos čia kainuoja, tačiau mini zoologijos sodą turinti vieta lankytojų stoka nesiskundžia.
Į stovėjimo aikštelę suka įvairaus amžiaus mokinių autobusai, savaitgaliais atvažiuoja šeimos, siūloma šioje vietoje ir nakvynė su pusryčiais. Tačiau šurmulys nuo ryto iki vakaro Dubingių žirgyne nerimsta tik vasarą. Ateina ruduo ir viskas nutyla, svečių pasitaiko kur kas rečiau.
„Jau turime visus leidimus ir statysime SPA bei sporto centrus. Tokiu būdu norime atsikratyti sezoniškumo“, – šypsosi G.Martinkėnė.
Šypsosi didžiulės poilsio oazės šeimininkė ir paklausta, kada investicijos į šią vietą atsipirks. Dirbama čia jau apie dešimt metų, tačiau apie grąžą kol kas tik svarstoma – esą kažkada tai turėtų pradėti atsipirkti. Tik štai kada – Gintė neišduoda. „Tai priklauso ir nuo valdžios požiūrio į verslą, mokesčių sistemos ir daug kitų dalykų. Kol kas tas terminas tik nusikelia į ateitį“, – prisipažįsta verslininkė.
„Oro, oro ir dar kartą oro“
Apie itin trumpą lietuvišką sezoną kalba ir kaimo turizmo sodybą „Kliukai“ valdantis Vytis Štelbys: visos vietos užimtos būna tik apie 10 savaičių per metus – nuo birželio 15-osios arba Joninių iki rugsėjo 1-osios. Gražus rugsėjis dažniausiai įtakos ilgesniam sezonui nedaro, nes nemaža dalis poilsiautojų į šią sodybą atvyksta su vaikais, o pastariesiems rugsėjį jau laikas į mokyklą.
Pas mus nėra vasariško lietaus, pas mus yra liūtys, nėra vėjelio dvelksmo, yra šiaurinis vėjas. Viskas sukatastrofinta ir žmonės į tai tikrai reaguoja, – sako Vytis Štelbys.
„Oro. Oro, oro ir dar kartą oro, – paklaustas, ko reikia, kad poilsio sezonas Lietuvoje būtų ilgesnis, sakė V.Štelbys. – Ir kitokio požiūrio. Ne sezono metu čia tikrai yra ką veikti, yra labai gražių užsiėmimų. Užsieniečiai tą supranta, tačiau jiems atvažiuoti savaitgaliui ar vakarui yra per toli. O lietuviai įsikibę stereotipo, kad geras oras yra +30. Atkreipkite dėmesį, kaip Lietuvoje pranešinėjamos orų prognozės: vasarą sako – orai atšąla, nors temperatūra nuo +30 nukrenta iki +27. Pas mus nėra vasariško lietaus, pas mus yra liūtys, nėra vėjelio dvelksmo, yra šiaurinis vėjas. Viskas sukatastrofinta ir žmonės į tai tikrai reaguoja.“
Vytis pasakoja istoriją, kaip lankė kaimo turizmo sodybas Kipre ir kiprietis Sofronis, turinti visoje saloje apie 400 poilsio vietų, pasiskundė, kad didžiausias iššūkis ir problema jo verslui Kipre yra labai trumpas sezonas: „Pradėjau juoktis į akis, susiginčijome, jis net labai susinervino. Jis sakė, kad „mes tik 9 mėnesius turime aktyvų sezoną, paskui mėnesį ar pusantro pasyvesnio, o paskui jau nieko.“ Aš jam mėginau paaiškinti, kaip yra Lietuvoje, tačiau nelabai sėkmingai. Kai grįžome iš Kipro, po kurio laiko jis atvažiavo mūsų aplankyti. Tai buvo kovas ar balandis, jis žiūrėjo išplėtęs akis ir kartojo: „Dabar aš suprantu, apie ką tu kalbi“, nes vaikščiojo su 13 megztinių ir šalo. Čia yra tikras iššūkis ir turbūt dėl to Lietuvoje yra mažai kaimo turizmo sodybų, kurių savininkams tai būtų pagrindinė ir vienintelė veikla, dažniausiai tai žmonių papildomas užsiėmimas, kai jie turi darbus ar kitus verslus.“
Turi šiokių tokių priekaištų verslininkas ir Molėtų krašto kultūros įstaigoms. Tarkim, kai kurie muziejai net ir vasarą kelias dienas per savaitę nedirba, penktadienių vakarais, savaitgaliais neilgina savo darbo valandų, nors kaip tik tada atvyksta daugiausia lankytojų. O ir apie renginius ne visi linkę informuoti kaimo sodybų šeimininkus, nors pastarieji mielai tokiomis žiniomis pasidalintų su savo svečiais.
