Beje, per pastaruosius dešimtmečius Monakas kiek padidėjo. Savo teritoriją jis padidino 40 hektarų ir tai padarė ne kaimyninių valstybių, o jūros sąskaita. Tą sužinojęs pamąsčiau, ar čia nepasitvirtins sena lietuviška patarlė apie du lazdos galus. Ar nebus taip, kad vieną dieną jūra atsiims ne tik tuos atimtus hektarus, bet ir dar daugiau? Na, bet ne mūsų čia problema.
Labiausiai Monakas pasaulyje garsėja ne savo dydžiu ar ekonomika, kuri, kaip ir kitų Europos nykštukų, yra aukšto lygio. Monakas garsėja savo turtuoliais, jachtomis ir lošimo namais. Ši prancūzakalbė šalis laikoma Europos prabangos ir azartinių lošimų sostine. Ne, tai nėra Europos Las Vegaso atitikmuo. Las Vegase gali neblogai jaustis ir eilinis varguolis, mėtantis į lošimo automatą penkis centus ir svajojantis apie aukso puodą. Monake taip nėra. Monakas neturtingam prašalaičiui yra labai svetimas.
Taigi, Monake lošimo namai nėra skirti masiniam vartojimui. Į juos eina ar limuzinais atvažiuoja tik turtingi, išsipuošę ir negailintys popierinių eurų durininkams lošėjai. Nenorint lošti, į kazino galima užeiti tiesiog pažioplinėti ir pasijausti elito dalimi.
Nepraleidome tokios galimybės, tačiau elito dalimi pasijusti vis tiek nepavyko. Jau greičiau pavyko pasijusti dar didesniais vargšais. Kai pamatėme, kad norint patekti į žymiausius lošimo namus „Monte Carlo Casino“ reikia sumokėti 10 eurų mokestį ir parodyti asmens dokumentą, nusprendėme, kad elito tam kartui užteks, ir grįžome į mažiau elitinę Nicą.
Lošimo namuose fotografuoti ar filmuoti neleidžiama. Nemažą lošėjų dalį sudaro turtingi Europos pensininkai. Įdomu tai, kad Monako piliečiams yra uždrausta lošti lošimo namuose. Jie skirti tik turistams.
Monake taip pat liks nesuprasti turtuoliai, geidžiantys gyventi užmiestyje, kaip dabar madinga. Priežastis paprasta – Monake nėra užmiesčio. Prie viso to Monake nėra nei miškų, nei laukų, nei pievų. Valstybė yra vienas miestas – Monakas, turintis kelis rajonus, kurių žymiausias yra Monte Karlas.
Monakas neturi savo oro uosto, todėl į šalį atvykti galima tik žemės ar vandens transportu. Nebent, jei norite įsirašyti į respektabilių ponų sąrašą, į Monaką galite atskristi sraigtasparniu. Prabangos gerbėjus iš Nicos oro uosto į Monaką skraidina „Heli-Air Monako“. Skrydžio kaina gali siekti 100-300 eurų. Kanų kino festivalio metu kaina gali išaugti ir iki 700 eurų. Kelionė yra nepakartojama, tačiau net ne visam elitui įkandama.
Visiems kitiems, norintiems aplankyti Monaką, patogiausia atskristi į Nicą, nuo kurios Monaką skiria geras pusvalandis kelio. Nors pats Monakas skirtas elitui, atvykimo kainos yra visai neelitiškos. Autobuso bilietas iš Nicos į Monaką kainuoja gal pusantro euro. Traukinys veža kiek brangiau – apie penkis eurus. Autobusu važiuoti geriau, nes galima daugiau pamatyti. Žvelgiant pro autobuso langą vienoje pusėje matysite Viduržemio jūrą, o kitoje – kalnus. Traukinys važiuoja greičiau, bet nelaipioja per kalnus ir nesukelia jūros ligos.
Vietiniai gyventojai primygtinai siūlo nevažiuoti į Monte Karlą automobiliu, nes daugiau laiko sugaištama ieškant vietos jam pastatyti nei pereinant miestą pėsčiomis. Ir tai nėra juokas, Monte Karlas yra mažas, jo gatvės siaurutės, o norinčių pasipuikuoti savo automobiliais apstu.
Vietiniai taip pat perspėja, kad vairuojant Monako gatvėmis, sutampančiomis su Formulės-1 Monte Karlo Grand Prix etapo trasa, jokiu būdu negalima pasijausti formulės vairuotoju ir viršyti greičio, nes Monako policija skaudžiai baudžia tokiai pagundai pasidavusius. Nepadės nė apsimetinėjimas elitu.
Monakas yra kalnuose, todėl taupant žemę yra apstatytas taip, kad namai atrodo kaip kregždučių lizdai, prilipdyti prie kalno. Apačioje plyti uostas, priglaudžiantis prabangias pasaulio turtuolių jachtas ir kruizinius laivus. Kiekvieno save gerbiančio elito atstovo jachta turi būti kada nors atplaukusi į Monaką.
Monte Karlas yra Monako valstybės centras. Jį lengvai galima apžiūrėti vaikštant pėsčiomis ir pasijausti iškiliai. Viskas spindi šviesa, gatvelės išblizgintos, namai tarsi vakar statyti, nematyti nė šiukšlelės. Parduotuvių vitrinose spindi brangūs laikrodžiai ir kiti reikalai. Prabangūs ferariai, astonmartinai, jaguarai ir kadilakai išdidžiai ir lėtai braunasi siauromis gatvelėmis ir parkuojasi prie besilankstančiais durininkais apstatytų viešbučių ar tviskančių lošimo namų.
Todėl nenuostabu, kad Monako nacionalinis gėrimas yra prancūziškas šampanas. Restorane stiklas šio gėrimo gali kainuoti 40 eurų. Kaina, žinoma, apytikslė. Pats nepirkau, per brangu man. Su tokiais kaip aš Monakui nepakeliui. Tai turtuoliams skirta ir tuo besididžiuojanti šalis.
Taksi Monake galima išsikviesti tik viešbučiuose arba tam skirtose taksi stotelėse. Stabdant gatvėje taksi nesustos. Dviračiu tyrinėti Monaką gali būti sunku dėl kalnuoto šalies reljefo.
Nesidomintieji lošimu, Monake gali aplankyti princo pilį, egzotiškuosius sodus, Monako katedrą ar akvariumą. Princo pilyje vykdomos reguliarios ekskursijos, galima stebėti sargybos keitimąsi. Tačiau turbūt didžiausią įspūdį sudaro Monte Karlo ir uosto vaizdas nuo pilies viršaus. Okeanografijos muziejuje ir Akvariume galima grožėtis jūros flora ir fauna bei stebėti jūros gyventojų pasirodymus.
Sako, kad šiuo metu muziejuje galima rasti apie 4000 rūšių žuvų ir apie 200 rūšių bestuburių. Na, o augalų mėgėjams egzotiškieji sodai pasiūlys pasigrožėti keliais tūkstančiais augalų rūšių iš viso pasaulio. Kadangi Egzotiškieji sodai įkurti aukštai kalnuose, juos pasiekti galima tik autobusu ar funikulieriumi.
Po susipažinimo su Monaku, apimti neadekvačių emocijų su bendrakeleiviais vienbalsiai nutarėme, kad kitą kartą atvykę užsimerksime prieš kainą ir leisime sau pasijusti išrinktaisiais, bent vienai nakčiai apsistodami viename iš prabangių Monte Karlo viešbučių. Emocijoms nuslūgus taip pat vienbalsiai nutarėme, kad nutarimą atšauksime, nes jį priimdami ne viską iki galo apgalvojome.
