Keliaujant iš vienos provincijos į kitą, teks kirsti laukines stepes, kalnus arba dykumas, o kompaniją jums geriausiu atveju palaikys tik avys, jakai ar laukiniai arkliai, kurių yra net trylika kartų daugiau nei gyventojų.
Neprarastas žmogaus ryšys su gamta
Neaprėpiamas dangus, nesibaigiančios stepės, vinguriuojantys kalnų šlaitai ir žalių miškų grandinės susilieja į nuostabią laukinę simfoniją, užliūliuojančia savo didybe ir nenusakomai plačia spalvų ir atspalvių palete. Kažkodėl viskas čia atrodo tikriau – dangus žydresnis, miškai žalesni, o smėlio dykumos išraiškingesnės. Ir svarbiausia, kad ir kokia atšiauri gamta beatrodytų, ji yra nepaprastai arti žmogaus. Gal dėl to, kad vietiniai gyventojai nėra praradę ryšio su gamta, ypač su gyvūnais – ereliais, vilkais, elniais ar arkliais.
Mongolai, kaip ir gamta, atrodo šiek tiek atšiaurūs ir uždari, tačiau jie itin jautrūs gamtai – moka skaityti jos ženklus ir prisiderinti. Lygiai taip pat jie jaučia gyvūnus. Ypač stiprus ryšys su arkliais. Iš tiesų arkliai yra esminė mongolų – klajoklių kultūros dalis. Net yra posakis: „Mongolas be arklio, kaip paukštis be sparnų.“ Beje, tik Mongolijoje aptinkami paskutinieji mūsų planetoje likę laukiniai – Prževalskio – arkliai, pavadinti vieno lenkų mokslininko vardu, kuris juos aprašė XIX amžiuje. Mongolai juos vadina takhi (išvertus iš mongolų kalbos reiškia dvasia). Šie arkliai turi 66 chromosomas, t. y. dviem daugiau nei įprasti arkliai. Mongolijoje gausu ir kitų retų bei saugomų gyvūnų – čia gyvena trečdalis viso pasaulio snieginių leopardų ir du trečdaliai dvikuprių kupranugarių.
Gyvas klajokliškas gyvenimo būdas
Būdama du kartus didesnė nei Prancūzija arba du kartus mažesnė nei Indija, Mongolija yra rečiausiai apgyvendinta šalis pasaulyje. Už Lietuvą ji yra net 24 kartus didesnė, tačiau gyventojų abiejose šalyse yra beveik tiek pat (3 milijonai). Ir jei trečdalis mongolų geresnio gyvenimo ieško sostinėje, likę du trečdaliai vis dar gyvena provincijoje. O dauguma jų propaguoja klajoklišką gyvenimo būdą – augina kupranugarius, arklius, avis ar galvijus ir nuolat keliauja, kad išnaudotų gamtines sąlygas skirtingais sezonais. Tikra tiesa, kad kartais net ir per vieną dieną gali išgyventi visus keturis metų laikus. Visgi paprastai klajokliai keičia gyvenamąją vietą du ar keturis kartus per metus, tad kartu vežasi ir savo būstus – per kelias valandas surenkamas ir išrenkamas apskritimo formos palapines be langų, su vienom durim, vadinamas jurtomis.
Jurtose visa šeima, o kartais net kelios kartos, miega, valgo ir gyvena kartu be jokių pertvarų. Durys paprastai nerakinamos ir atviros kiekvienam svečiui. Apnakvindinti svečią, išvirti arbatos ar tradicinių koldūnų su mėsa, vadinamų buzz, mongolui yra ir dovana, ir pareiga, taip pat galimybė užsidirbti keletą tugrikų (nors šiuo žodžiu dažnai keliautojai vadina visus ne Europos šalių pinigus, bet tai yra tikrasis vietinės valiutos pavadinimas). Vegetarams bus nelengva keliauti po Mongoliją, nes daržovės itin retos atšiauraus klimato šalyje. Visgi, labai sunku atsispirti mongolų vaišingumui. Tačiau net ir mėsą mėgstantys keliautojai gali sutrikti, jei vietiniai nuspręs juos ypatingai pagerbti ir pavaišinti mongolišku delikatesu – virta avies galva su akimis, kai tradiciškai vienas žmogus turi suvalgyti abi avies akis.
Pasivaikščiojimas su dinozaurais
Mongolijos pietuose nusidriekusi Gobio dykuma – antra pagal dydį pasaulyje po Sacharos dykumos. Šioje vietoje kažkada tyvuliavo jūra, todėl dabar dykuma pilna jūrinių fosilijų ir ne tik. Rojus Endriusas, amerikiečių tyrinėtojas, buvo pirmasis 1920 metais šioje vietoje atradęs dinozaurų kiaušinius ir įrodęs pasauliui, kad dinozaurai dėdavo kiaušinius. Sakoma, kad būtent šis amerikiečio tyrinėtojo atradimas įkvėpė sukurti Indianos Džounso personažą, tapusį archeologinių nuotykių kine sinonimu.
Gobio dykumoje ir jūs galite pasijusti ne mažesniu nuotykiu ieškotoju nei Indiana Džounsas. Vietiniai pamokys, kaip atskirti paprastas jūrines fosilijas nuo dinozaurų kaulų. Dinozaurų pėdsakų vargu ar pamatysite, tačiau dykumoje galite pasitikrinti, kiek gyvybės jums dar liko. Sakoma, kad reikia pereiti smėliu ir pasižiūrėti, ar liko pėdų įspaudai. Jei yra, vadinasi, jums viskas gerai. Dar vienas Gobio dykumos, sudarančios beveik trečdalį visos Mongolijos teritorijos, stebuklas – aukštos raudonos uolos, kurias suformavo vėjas ir vandens erozija. Iš tolo jos atrodo tarsi liepsnos vidury pilkos dykynės.
Kitaip nei Sacharoje, Gobio dykumoje yra daugiau akmenuotų kalnų ir slėnių nei smėlio kopų. Beje, būtent šiose liepsnojančiose kopose dinozaurų fosilijų randama daugiau nei bet kuriame kitame pasaulio kampelyje. Kitoje šalyje tokia vietovė tikriausiai būtų aptverta ir be archeologo licencijos negalėtumėte ten patekti. Bet tik ne Mongolijoje. Galite drąsiai tyrinėti šių kopų lobius ir galbūt nustebinti pasaulį naujais radiniais.
Kraują stingdantis Nadamo festivalis
Kiekvieną liepos mėnesį Mongolijos stepės atgyja dėl Nadamo festivalio, kurio metu ir jaunas, ir senas varžosi tradicinėse klajoklių sporto šakose, menančiose legendinės Čingischano kariuomenės laikus. Jei kas svarsto keliauti į Mongoliją, Nadamo festivalis yra pats tinkamiausias laikas, nes tai yra didžiausias, spalvingiausias ir svarbiausias kasmetis renginys Mongolijoje. Nadamas, išvertus iš mongolų kalbos, reiškia trys vyrų žaidimai, tai yra žirgų lenktynės, imtynės ir šaudymas iš lanko. Visos šios sporto šakos suklestėjo Čingischano valdymo laikais ir atspindi legendinės jo kariuomenės dvasią bei stiprybę.
Suvienijęs Centrinės Azijos stepėse gyvenusias klajoklių gentis ir 1206 metais įkūręs imperiją, Čingischanas vėliau užkariavo daugiausia žemių per visą pasaulio istoriją, tad nenuostabu, kad mongolai iki šiol puoselėja savo herojaus sporto šakas. Dalyvauti tokiame festivalyje yra didelė garbė, tačiau ne mažiau malonu ir stebėti, nes kaitinančios kraują emocijos garantuotos. Kaip kitaip, jei ne lenktynių beprotybe, galima pavadinti varžybas, kuriose dalyvauja 250–300 arklių ir mažieji jojikai, susirinkę iš visos Mongolijos. Mongoliškos imtynės ne mažiau pašėlusios, nes mongolai varžosi nepaisydami svorio kategorijų.
Sunku stebėti, kaip koks nors imtynininkas bando įveikti perpus didesnį priešininką. Dažniausiai laimi didžiausi sportininkai, nors būna ir išimčių. Tada reikia saugotis, kad tavęs nenuneštų minia įsiaudrinusių gerbėjų, besidžiaugiančių iš pirmo žvilgsnio silpnesniu imtynininku. Šį festivalį, UNESCO pripažintą nematerialiu kultūros paveldo šedevru, švenčia kiekviena provincija, tačiau, žinoma, pati didžiausia trijų dienų fiesta vyksta Ulan Batore. Dalyvaudamas festivalyje, supranti prasmę garsiosios Čingischano frazės: „Gyvenime svarbu ne kiek kartų įkvepi, bet kiek išgyveni momentų, kai tau užgniaužia kvapą.“
Nacionaliniai parkai dygsta kaip grybai po lietaus
Šiandien beveik penktadalį Mongolijos teritorijos sudaro parkai ar kitos saugomos teritorijos. Pagal šį rodiklį Mongolija lenkia net Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kuriose parkai sudaro apie 14 proc. viso ploto, ir greičiausiai ši atotrūkis tik didės, nes beveik kasmet Mongolijoje įkuriama po vieną naują parką. Šioje šalyje tikrai yra ką saugoti – tiek nuostabius peizažus, kaip Gobio dykumoje, tiek nykstančias gyvūnų rūšis: snieginius leopardus, kalninius ožius ar didžiausias laukines avis – kalninius argalius.
Gobio dykumoje įkurtame nacionaliniame parke Gobi Gurvansaikhan saugomi nykstantys kupranugariai ir Gobio meškos – vienintelės pasaulyje dykumų meškos. Šis parkas yra pats didžiausias Mongolijoje ir antras labiausiai saugomas parkas po Khan Khentii saugomos teritorijos, kurioje yra su Čingischano kilme siejamas ir todėl šiai tautai šventas Burkhan Khaldun kalnas. Tarp UNESCO pasaulio paveldo objektų patenka Hustai nacionalinis parkas, o Ulan Batoro pietuose esantis Bogd Khan yra seniausias parkas visame pasaulyje. Jį 1778 m. – 100 metų anksčiau nei Jeloustouną JAV – įkūrė Mingų dinastijos atstovai.
Savo unikalia gamta garsėja ir Hughnu Khan bei Gorki-Teledž parkai. Tai tik keli iš 99 parkų. Žinoma, viena yra įkurti parką, visai kas kita – užtikrinti pakankamą skaičių pareigūnų, kurie rūpintųsi saugoma teritorija. Šiuo klausimu Mongolijai dar reikia pasistengti. Kol kas elgesys šiuose nacionaliniuose parkuose priklauso tik nuo lankytojų sąmoningumo.
Įdomūs faktai apie Mongoliją:
Mongolija gali džiaugtis daugiau nei 250 saulėtų dienų per metus ir dėl to yra gavusi amžinai mėlyno dangaus žemės vardą. Visgi mėlynas dangus nebūtinai asocijuojasi su šiluma. Mongolijos klimatas galėtinai ekstremalus ir žiemą gali pasiekti net –30 °C.
Ulan Batoras yra laikomas šalčiausia sostine pasaulyje. Čia vidutinė metinė temperatūra yra –1 °C.
Kalbama, kad Mongolijos arklių augintojai yra tikrieji ledų išradėjai. Jie žiemą per visą Gobio dykumą gabendavo grietinę talpyklose, padarytose iš gyvulių žarnų. Arkliams bešuoliuojant, grietinė plakdavosi, o minusinė temperatūra lauke ją šaldydavo. Mongolijos imperijos plėtros metu ledai paplito dabartinėje Kinijos teritorijoje. Keliautojas Markas Polas, viešėdamas šiuose kraštuose, susipažino su ledų idėja ir parvežė ją į Italiją XIII a. pabaigoje.
Jei vaikščiodami Mongolijoje netyčia prisiliesite ar atsitrenksite į kitą žmogų, nenustebkite, jei tas žmogus išties jums ranką. Nedvejokite ir paspauskite jums ištiestą ranką, taip parodydami, kad jūsų veiksmas tikrai buvo netyčinis ir jūs atsiprašote. Rankų paspaudimas galioja ir tada, jei netyčia priliesite kito žmogaus koją po stalu.
Šiandien beveik penktadalį Mongolijos teritorijos sudaro parkai ar kitos saugomos teritorijos. Pagal šį rodiklį Mongolija lenkia net Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kuriose parkai sudaro apie 14 proc. viso ploto, ir greičiausiai ši atotrūkis tik didės, nes beveik kasmet Mongolijoje įkuriama po vieną naują parką.