Nuo visų ligų turkmėnai gydosi kupranugarių pienu. Anot vietinių, stiklinė kupranugarių pieno išgydo ir nuo širdies ligų, ir nuo įvairiausių virškinimo sutrikimų ir daugelio kitų negalavimų.
Šalies miestus galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir visi jie vienodi, balti su auksinėmis skulptūromis, kupolais. Tiesa, pastatai, kaip ir patys miestai neatrodo gyvenami. Labiau tik sukurta butaforija. O tarp miestų – dykynė, tiksliau Kalagario dykuma. Kur ne kur pūpso jurta. Tik smėlis ir vėjas. Na ir dar vienas kitas kupranugaris.
„Už dujas mes nemokame, už beziną ir galima sakyti ne. Per metus dvidešimt manatų. Druska nemokamai, kaip ir duona, elektra irgi nemokama. Atrodytų neblogai, bet vat išvažiuoti niekur negalima“, – liūdnai pasakojo psienietis tikrinęs kuprines.
Reikai prisipažinti, kad pradžioje nuolatinis laukimas labai erzino. Nesuprantama atrodydavo, kam taip apsunkinti visą situaciją, pildant begales dokumentų, kurių vėliau niekas realiai nė netikrina. Bet pamažu imi galvoti, kad ilgos biurokratinės procedūros kuriamos tam, kad pasieniečiai galėtų pabendrauti. O jei dar pasitaiko rusakalbių, tai iš viso džiaugsmas.
Anglų kalba, ypatingai tarp vyresnės kartos muitininkų nėra taip giliai įleidusi šaknų. Taip mes Turkmėnbaši uoste, norėdami patekti į šalį turėjome pasirodyti 11-oje langelių, kas užtruko šešias valandas. Tiesa, langeliai ne išeilės, nueini į pirmą tada eini į ketvirtą vėliau trečią, gavęs du naujus štampukus grįžti į pirmą ten tau išduoda naują blanką ir taip renki, kaip kokiam žaidime štampukus. Keisčiausias iš visų buvo veterinaro...
Bet, kad viskas nepasirodytų taip labai paprasta prie paskutinio langelio moteriškė paprašo susimokėti 4 naujuosius Turkmėnistano manatus. Nors iki tol viską buvo galima mokėti doleriais. Keityklos aplink nėra, nes pinigai keičiami tik banke, kuris yra už maždaug trijų šimtų kilometrų. Rusų kalba puikiai praverčia derybose su vietiniais atliekant piniginius mainus. Atplaukę antrą valandą dienos į uostą, jo teritoriją paliekame prieš devynias vakare.
Temperatūra net vakare plius trisdešimt, ir aplink siaučiančia smėlio pūgos. Pirmas įspūdis, kad atsidūrei mėnulyje, kur nėra jokios žalumos tik smėlis. Per maždaug dešimt minučių ir pats tampi smėlio žmogumi. Geras ženklas tai, kad policininkai visai nekorumpuoti. Net ir sustabę pamatę, kad trauki piniginę, kurioje yra vairuotojo pažymėjimas, iš karto rėžia „No dollars!”. Sustabdė tik šiaip pakalbėti, dokumentus patikrinti.
Po intensyvaus visos dienos vairavimo pasiekiame „Pragaro vartus“. Tiesa, pakeliui užklimpome smėlyje. Keistas jausmas, kai matai, kad vos per kelias minutes visi keturi automobilio ratai pasislėpė smėlyje. Išsikapstėme ir pasiekėm „Pragaro vartus“.
„Diengi ulitajiet“, – liūdnai kinkuodamas galvą sako netoli jurtoje su satelitu gyventis vyriškis. Kažkada šiose vietose buvo dujų išgavimo stotelės, tačiau įvykus avarijai viskas įgriuvo ir atsivėrė didžiulės duobės. Situaciją tuomet buvo nuspręsta „remontuoti“ viską padegant, kad išdegtų paviršiuje esančios dujos... Tikėjosi, kad jos išdegs per keletą dienų ir tuomet bus galima atstatyti dujų išgavimo stoteles, bet padegtos duobės dega jau daugiau nei trisdešimt metų. Bandė užversti smėliu, bet planas nepadėjo. Dujos smelkiasi ir dega toliau.
Tiesa, kaip prisimena vietiniai, dar prieš dešimetį galėjai pasakyti kurioje pusėje yra Darvaza (miestas, netoli „Pragaro vartų“), nes liepsnos stulpai matėsi šimto kilometrų spinduliu. Dabar liepsnos apsiramino, ir gal po kelerių metų užges.
Turistams tai turbūt ne pati palankiausia šalis. Viešbučiai, kavinės, restoranai tikrai nėra paplitęs reiškinys. Yra daugiau didžiuosiuose miestuose, išdabinti auksu, bet nelabai įperkami. Keliai – gumbuotas atsfaltas, ir net važiuojant 30 km/h greičiu neatlaikė „subariko“ rėmas.
Servisiukų yra, tik nelabai jie turi priemonių reikalingų remontui. Prie rėmo privirino ant žemės besimėtantį surudijusį gelžgalį, kuris atlaikė vos kelias dešimtis kilometrų.
Gerai sakė Valdelis, meistriukas iš Lietuvos: „Pataisius vieną mašinos šoną, subirės kitas. Gal geriau nieko nedaryt.“ Neramu, kai kasdiena stoji autoservise, bet labai jau norisi pasiekti Mongoliją.
