Gruzijos ir Azerbaidžano siena. Tradiciškai beveik keturių valandų laukimas ir krūva popierinių dokumentų. Tiesa, kiekvieną reikia atsiimti prie skirtingų langelių. Pasieniečiai labai draugiški. Keliu pirmyn atgal zuja tik „žiguliukai“. Apima jausmas, kad nusikeli kelis dešimtmečius į praeitį.
Kuo garsėja Azerbaidžanas? Labiausiai turbūt policininkais. Bet ne iš gerosios pusės. Atrodytų turėtų prižiūrėti tvarką, padėti papuolus į bėdą, bet... Labiau primena reketininkus. Kad nepavyks pravažiuoti šalies be kokios nors mistiškos baudos, nė nesitikėjom. Pirmas sustojimas degalinėje pravažiavus maždaug šimtą kilometrų. Viskas tvarkingai, dokumentai, ateikite į vidų…
-
„Go Bananas“ komanda senąjį „Subaru“ Mongolijos raliui prikėlė antram gyvenimui
-
Mongolijos ralis: be problemų skrodžiama tvarkingoji Europa ir netikėtumai su vizomis
-
Mongolijos ralis senais automobiliais: Balkanų šalių ir Albanijos keistenybės
-
Mongolijos ralio komanda Turkijoje: kas atsitinka, kai Stambule baigiasi Ramadanas
-
Mongolijos ralis: vairuotojų karas Turkijos-Gruzijos pasienyje ir kelionė naktį be šviesų
„Greitį viršijai... Nedaug bet vis tiek viršijai. Galima važiuot 100… Bet tu vis tiek šiek tiek viršijai… nieko negaliu padėti, bauda 50 manatų (apie 200 litų) ir trys baudos taškai“, – ramiu tonu apie prasižengimą kalbėjo pagyvenęs iš akių matosi turintis daug patirties policininkas.
Tik nedidelis niuansas, lygiu keliu „Subarikas“ vargiai pasiekia 100 km/h greitį. Nebent tik leidžiantis nuo kalno. Bet kalnų kelyje nepasitaikė... Po derybų bauda sumažėja iki 30 dolerių. Situacija sukelia šypsnį, tarkim, susimokėjome, kaip Europoje už kelius.
Nepravažiuojame nė dviejų kilometrų ir šalikelėje stovintis tvarkos sergėtojas mojuoja lazdele – stok. Tiesa, šis jaunas, bet labai agresyvus. Vos sustojus, nutaisęs piktą veidą pripuola prie mašinos ir ima tiesiog šaukti.
„Radar, bankamant, diengi!“ – išpyškina jaunas policininkas. Iš Justino rankų išplėšia dokumentus ir kišdamas rankas į kišenes rėkia tik vieną žodį – „diengi“, 100 manatų. Nesako nei už ką, nei kodėl, tiesiog rėkia – mokėk. Maža to, laikydamas vairuotojo pažymėjimą ir mašinos dokumentus už nugaros, sako: „neturi pinigų, sėsk į mašiną be teisių ir važiuok iki artimiausio bankomato!“ Po atsakymo: „net nejuokauk, be teisių nepajudėsiu iš vietos“, policininkas aplink kojas ima makaluotis lazdele.
„Skolka imejieš?“ – netekęs kantrybės paklausė policininkas.
„20 manatų“, – atsako Justinas. Tuo tarpu jaunasis tvarkos sergėtojas ima klykti, jog mažai ir liepia važiuot iki bankomato. Tačiau paminėjus skambučius į ambasadą nusileido iki dvidešimt manatų per kelias sekundes.
O pirmas įspūdis buvo, kad šalis visai nebloga, žmonės malonūs. Sustojus šalikelėje visi pasisiūlo pagelbėti, vaišina arbata, sausainiais ir kitomis gėrybės, tuo tarpu kalbai pasisukus apie policininkus, greitai nutyla ir tik liūdnai palinguoja galvomis. Nors jokio pikto žodžio apie tvarkos sergėtojus nė neužsimena.
Vieni vietiniai priglaudė pakeliui pernakvoti. Tiesa, statybose, nes daugiau nebuvo kur. O užeigos savininkas, tiek vakarienei, tiek pusryčiams pasiūlė arbatos ir saldėsių. Žmonės išties mieli, tik va policininkai gadina gerą šalies įvaizdį.
Daugiau nei metus šalyje gyvenantis britas Johnas, kurį sutikome Baku, nevyniodamas žodžių į vatą tiesiai šviesiai rėžia, kad Baku – pats nuobodžiausias miestas. Taip, vakare gali išeiti į restoraną, naktinį klubą… Bet nuobodu. Maža to, aplink viskas daroma tik dėl pinigų. Norėdamas ką nors gauti, turi kažką „patepti“. Viskas tik fasadas, o viduje gilus sovietmetis.
Korupcija čia klesti, su tuo susidūrėme ir patys, bet skaudžiausia, kad susimoki praktiškai tiesiog už nieką. Tokiomis akimirkomis supranti, kad gyveni puikioje šalyje. Nes žmonės čia nelabai nusiteikę dirbti, bet pinigus mėgsta… Tai turbūt vienintelis miestas kol kas, kur norisi užsidėti varnelę, kad aš čia buvau, bet grįšti nevilioja…
Kitoje istorijoje apie patekimą į krovininį keltą bei kiek ir kaip reikėjo „patepti“.
(Laukite tęsinio...)
