Kelionei ruošėsi metus
Dar prieš porą metų Monika su vyru buvo verslininkų pora, augino neseniai gimusią dukrą, statėsi nuosavą namą ir laimingai gyveno Lietuvoje. Nors šeima dažnai išvykdavo trumpų atostogų, M.Bobinienės širdyje visą laiką kirbėjo noras išvažiuoti ilgesniam laikui ir išbandyti gyvenimą svetur.
„Man visada užsienyje pagyvenę žmonės atrodydavo atviresni, šiltesni, daugiau šypsodavosi ir turėdavo platesnę pasaulėžiūrą. Gyvenimas svetur atrodė kaip neįkainojama patirtis, kurią pati norėjau pajausti. Reali idėja gimė kuriant svajonių žemėlapį – esu aistringa vizijų lentų kūrimo entuziastė.
2019-ųjų sausį, kaip ir kiekvienais metais, kūriau ateities planus, karpiau įvairias žurnalų nuotraukas, kėliausi tikslus ir stengiausi juos sutalpinti naujoje vizijų lentoje. Baigusi darbą, bandžiau sau atsakyti, ką man reiškia kiekvienas vaizdas. Viena iš iškarpų buvo ant upės kranto stovinti pora, žvelgianti į kitoje upės pusėje stūksančius dangoraižius. Pagalvojau, kad tai vieną dieną bus mūsų šeima“, – prisimena Monika.
Į svajonių žemėlapį įklijuotas vaizdinys M.Bobinienę pastūmėjo imtis veiksmų, tad apie savo norą keliauti ji užsiminė sutuoktiniui. Išgirdęs pasiūlymą išvykti pagyventi svetur, Monikos vyras entuziastingai sutiko ir taip šeima ėmė planuoti didžiausią gyvenimo kelionę.
„Nuo tada, kai priėmėme sprendimą išvykti, metus ruošėmės kelionei. Pirmiausia nusistatėme išvykimo datą, terminą, iki kada turėtume nusipirkti bilietus, pradėjome domėtis vizomis. Suplanavome, kad iš pradžių vyksime į Tailandą, tuomet į Singapūrą, Malaiziją ir Balį. Bilietais ir nakvynės vietomis pasirūpinome keturiems mėnesiams, o planavome būti ne trumpiau nei šešis. Didžiausias galvos skausmas buvo mūsų verslai, tačiau nusprendėme toliau vykdyti veiklą, pasamdėme direktorius“, – pasakoja M.Bobinienė.
Suplanavome, kad iš pradžių vyksime į Tailandą, tuomet į Singapūrą, Malaiziją ir Balį. Bilietais ir nakvynės vietomis pasirūpinome keturiems mėnesiams, o planavome būti ne trumpiau nei šešis
Monika neslepia, kad iki tol ji buvo itin užimta moteris, kuri daug laiko skirdavo darbui. Vis dėlto ji pripažįsta pradėjusi jaustis per daug stipri, šiek tiek vyriška ir vis dažniau savyje pasigesdavo moteriškumo bei lengvumo. Todėl pasitarusi su vyru, pora priėmė sprendimą visus verslus atiduoti į sutuoktinio rankas, o M.Bobinienei atsivėrė galimybė tapti laisva namų šeimininke.
„Esu didelė pokyčių mėgėja. Visada tikėjau, kad pasikeitimai yra į gera, o ateityje niekada nebus blogiau nei praeityje. Vyrui permainos galbūt buvo baisesnės, jo galvoje sugulė daug atsakomybių, jam norėjosi užtikrinti, kad viskas būtų gerai ir šeima jaustųsi saugiai, – tikina Monika. – Ir į kelionę aš žiūrėjau kaip į nuotykį. Viską, ką turime šiame gyvenime, sukūrėme savomis rankomis, todėl išvažiuodami tvirtai tikėjome, kad jeigu ką nors prarasime, pastatysime iš naujo.“
Planuodama savo kelionę, pora rinkosi tarp Amerikos ir Azijos. Vis dėlto kadangi pirmojoje šalyje jau ne kartą buvo lankęsi, jie nusprendė skristi link Tailando, apie kurį svajojo ir anksčiau.
„Tailandas buvo mūsų sena neišpildyta svajonė. Kelerius metus iš eilės planavome ten nuvykti žiemoti, bet vis kas nors mūsų planus sugriaudavo. Norėjosi ten nukeliauti, viską pamatyti, susipažinti su įvairiais žmonėmis.
Vyras turėjo didelių verslo užmojų, svarstė galimybę bendradarbiauti, gal net atidaryti filialų Azijoje, tačiau COVID-19 pandemija taip viską pakoregavo, kad vėliau iš savo planų tik juokėmės. Vis dėlto mano vyras rankų nenuleidžia, jo galvoje nuolat sukasi šimtai naujų minčių ir idėjų – abu esame nesustabdomi optimistai“, – šypsosi M.Bobinienė.
Pusantrų metų gyvena Tailande
Taip praėjusių metų sausį šeima susikrovė daiktus ir kartu su mažamete dukra patraukė į kelionę be atgalinio bilieto. Nors ilgas skrydis ir naujas gyvenimas svetur kai kurioms mamoms galėtų atrodyti kaip iššūkis, Monika tikina, kad kelionė su mažu vaiku jos negąsdino.
„Vis labiau įsitikinu, kad kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau keliauti. Kol vaikas yra ikimokyklinio amžiaus, jam namai yra ten, kur mama ir tėtis. Mūsų dukra lengvai prisitaiko prie naujų vietų, be to, jau buvome išbandę kelionių kartu anksčiau. Pavyzdžiui, kai jai buvo vos mėnuo, pusantro mėnesio praleidome Kipre. Skrendant lėktuvu ar važiuojant automobiliu, ji tiesiog miegodavo“, – sako M.Bobinienė.
Atvykusi į Bankoką, šeima įsijautė į tikrų turistų gyvenimą – pirmas mėnuo buvo detaliai suplanuotas ir užpildytas aktyviu laiku, lankytinais objektais, todėl jie vis keitė gyvenamąsias vietas bei stengėsi pamatyti kuo daugiau.
„Atrodė, kad atvykome kelioms savaitėms ir turime viską spėti pamatyti, – šypsosi Monika. – Antrą mėnesį atvažiavome į Pangano salą, kuri yra tikras rojaus kampelis, jogos ir dvasinių praktikų vieta. Ten ramiai apsistojome, gyvenome namelyje ant jūros kranto, vaikui radome darželį. Gyvenome normalų gyvenimą – vyras darbo dienomis dirbdavo, aš eidavau į jogos pamokas, tobulinau motorolerio vairavimo įgūdžius, lankiau tailandietiško maisto gaminimo kursus. Kuo toliau, tuo labiau įprasto gyvenimo daugėjo.“
Vos šeimai pradėjus keliauti, pamažu iš Kinijos ėmė sklisti žinios apie sparčiai plintantį koronavirusą. Pasak Monikos, Bankoke prasidėjo stipri kinų diskriminacija – jie net negalėdavo apsistoti viešbučiuose. Vis dėlto jos šeimynai apsigyvenus toliau nuo miestų, atokesnėje saloje, nerimą keliančios ir negatyvios naujienos jų beveik nepasiekdavo.
„Tailande praleidę du mėnesius, turėjome skristi į Singapūrą, todėl likus porai dienų, apsistojome Krabi regione, netoli oro uosto esančiame viešbutyje. Kitą dieną sužinojome, kad mūsų skrydis perkeltas, ir netrukus prasidėjo didysis vajus. Svarstėme, ką daryti, tačiau galiausiai nusprendėme nerizikuoti ir likti Tailande, norėjome pažiūrėti, kas bus toliau“, – prisimena M.Bobinienė.
Nusprendėme, kad jei negalime keliauti po Aziją, galime važinėti po Tailandą – išsinuomojome automobilį ir pradėjome kelionę. Taip gyvename iki šiol, kai gyvenamąją vietą keičiame kas mėnesį ar du
Anot Monikos, padėtis Malaizijoje ir Singapūre labai sparčiai ėmė prastėti ir tai greitai tapo vietomis, į kurias vykti nerekomenduojama, todėl ji džiaugėsi sprendimu niekur neskristi. Sugriežtėjus taisyklėms Tailande, šeimos kelionės sustojo, tad jie nusprendė laiką leisti išsinuomotoje viloje.
„Mes pagalvojome, kad negalime keliauti, leisti pinigų lankytinoms vietoms, valgyti restoranuose todėl suplanuotą mėnesio biudžetą išleidome ant didelės vilos su baseinu ir teniso aikštele. Taip pagyvenus porą mėnesių, šalyje ribojimai atlaisvėjo ir vėl buvo galima migruoti tarp kai kurių regionų. Nusprendėme, kad jei negalime keliauti po Aziją, galime važinėti po Tailandą – išsinuomojome automobilį ir pradėjome kelionę. Taip gyvename iki šiol, kai gyvenamąją vietą keičiame kas mėnesį ar du“, – pasakoja M.Bobinienė.
Dabar Monika su šeima yra apsistojusi Samujio saloje, kurioje gyvena jau mėnesį. Pamažu jie planavo vykti toliau, tačiau M.Bobinienės vyras susilaužė ranką ir šeimyna nusprendė čia likti ilgesniam laikui.
„Šiuo metu mes penkias darbo dienas dirbame, vaikas lanko darželį, o savaitgalius skiriame pažinimui ir atradimams. Vyras toliau dirba su verslais, viską prižiūri nuotoliniu būdu, o aš kelionėje atradau seniai pamestą įkvėpimą ir per karantiną parašiau knygą. Dabar dedu visas pastangas, kad romanas išvystų dienos šviesą – po poros mėnesių knygą „Svajonių žemėlapis“ bus galima rasti knygynų lentynose.
Taip pat kai turiu laisvo laiko, Tailando anglakalbei bendruomenei organizuoju įvairius kūrybinius užsiėmimus, asmeninio tobulėjimo dirbtuves. Norėjau tapti namų šeimininke, bet nepavyko – energiją vis tiek turiu kažkur išnaudoti“, – juokiasi Monika.
Norėjau tapti namų šeimininke, bet nepavyko – energiją vis tiek turiu kažkur išnaudoti
Dabar gyvena svajonių gyvenimą
Monika neslepia, kad vien tokia ilga kelionė yra tikras iššūkis, o dar kur kiekviena diena, apipinta netikėtumais... Pusantrų metų gyvenant Azijoje, šeimai teko susidurti su kaulų lūžiais ir nelaimingais atsitikimais, tačiau M.Bobinienės nuomone, tai yra normalu, kadangi vis išbandant kažką naujo, rizika susitraumuoti yra kur kas didesnė.
„Gyvename labai aktyvų gyvenimą, nuolat išbandome kažką naujo, nevengiame ekstremalių pramogų. Juokingiausia, kad sunkiausios patirtos traumos įvyko buityje: man kojos pirštas lūžo netyčia įspyrus į terasos atitvarą, dukros ranka – bandant nušokti nuo rašomojo stalo... Tačiau labai didžiuojuosi, kad per pastaruosius metus teko tiek daug pirmų kartų. Pamilome tenisą, golfą, baigėme nardymo kursus, o motoroleris ar motociklas tapo pagrindine transporto priemone“, – sako Monika.
Anot Monikos, Tailandas yra įdomi, viskuo stebinanti šalis. Kaip pavyzdį ji pateikia benamius šunis, kurių ten yra labai daug, tačiau jais čia rūpinasi visi praeiviai, todėl jie nelieka neprižiūrėti. Kitaip verda ir taksi bei pavežėjų gyvenimas – nors galima išsikviesti automobilį, Tailande kur kas labiau įprasta važiuoti motoroleriu, kuriais naudojasi ne tik suaugę, bet ir mokyklinio amžiaus vaikai.
„Motorolerių kultūra yra atskiras reiškinys ir sunku suvokti, kaip viskas vyksta. Jeigu reikia važiuoti vienam, išsikvieti pavežėją, kuris prie tavęs atvažiuoja motoroleriu, tu jam atsisėdi už nugaros ir tai yra normali praktika“, – sako M.Bobinienė.
Baltą pavydą aplinkiniams savo nuotraukomis socialiniuose tinkluose kelianti Monika pripažįsta, kad dabar gyvena tokį gyvenimą, kokio visada norėjo – abu su vyru itin myli savo veiklas ir darbus atlieka su didžiule meile bei aistra.
„Mes tikrai gyvename svajonių gyvenimą, aplink taip gražu, oras visada geras, o kai saulė šviečia, norisi dažniau šypsotis. Žinoma, būna įvairių dienų, kai visko atsitinka. Kelionėje gyvenimas nesustoja, vis dar turiu būti žmona savo vyrui, mama savo vaikui, pasirūpinti sveikata, savirealizacija. Mes esame šeima, reikia puoselėti tarpusavio santykius, spręsti problemas, tačiau tai ir yra gyvenimas. Net nežinau, ar norėčiau ką nors jame pakeisti“, – tikina M.Bobinienė.
Nors Monikai tai buvo didelis žingsnis iš susikurtos komforto zonos, savo sprendimo išvykti į ilgą kelionę ji nesigaili. Dabar šeima džiaugiasi gyvenimu rojuje, kai gali mėgautis kiekviena diena ir kasdien tobulėti.
„Kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks gyvenimas paprastas ir lengvas, tik mes patys viską apsunkiname – darbą, santykius, tėvystę. Keliaudama turėjau galimybę į viską pažvelgti iš šalies. Užtenka tik pakeisti požiūrio kampą ir vien tai gerokai palengvina gyvenimą“, – sako M.Bobinienė.
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks gyvenimas paprastas ir lengvas, tik mes patys viską apsunkiname
Į Lietuvą artimiausiu metu grįžti neplanuojanti ir toliau po Aziją keliauti ketinanti šeima tikina, kad noras pažinti kuo daugiau vietų nedingo, o žinios apie tėvynėje vis pratęsiamą karantiną juos nuo namų dar labiau atbaido. Daugiau nei metus keliaujanti Monika atrado visiškai kitokį suvokimą apie gyvenimą, o išdrįsti sekti savo širdies norų skatina ir kitus.
„Mes patys visada prisigalvojame sau problemų, nuolat svarstome, kas būtų, jeigu būtų. Esu už tai, kad reikia užsimerkti, eiti ir daryti, o jeigu neišeis, pabandyti dar kartą“, – pataria ji.
