Sportiškas ir nuolat besišypsantis vyras sulaukia daug moterų dėmesio. Tačiau į užuominas dėl savo išvaizdos lakoniškai atsako, jog jo širdis jau pavergta: „Ji priklauso kalnams.“
Pirmą kartą kalnuose jis atsidūrė būdamas vos dešimties metų. Su jais sūnų supažindino tėvas. Mokytoju dirbantis vyras tuomet organizavo moksleiviams skirtas stovyklas, kuriose vaikai laiką leisdavo aktyviai – plaukdami, nakvodami lauke ir pan.
Tais laikais tokios kelionės būdavo gana pigios, tad norinčių važiuoti netrūkdavo – 60 vietų autobusas užsipildydavo per dieną
Pradžioje šios stovyklos vykdavo Lietuvoje – prie ežerų ir upių. Vėliau kalnais „susirgęs“ pedagogas ir auklėtinius bei sūnų išsiveždavo į ten, kur jį patį traukė širdis.
„Tais laikais tokios kelionės būdavo gana pigios, tad norinčių važiuoti netrūkdavo – 60 vietų autobusas užsipildydavo per dieną“, – pasakojo Šarūnas.
Netrukus aktyvų pedagogą ir keliautoją „pastebėjo“ kelionių agentūra, kuri lietuviams pradėjo siūlyti keliones po Europoje esančius kalnus. Pasiūlymu susidomėjęs kalnų žygių vedliu tapo ne tik tėvas, bet ir ūgtelėjęs jo sūnus – Šarūnas.
Sunku patikėti, tačiau pirmąsias keliautojų grupes į kalnus Šarūnas pradėjo vesti būdamas vos 16 metų. Nei jis, nei keliautojai neišsigando, tad šią veiklą jis sėkmingai tęsia iki šiol.
Jaunas vyras neslėpė, jog nuo pat pradžių ėjimas į kalnus jam buvo ne tik darbas, bet ir malonumas.
-
Tušetija – kalnuotas pasakų kraštas, kurį Gruzijoje pasiekia ne kiekvienas
-
Kelionė po Nepalą: uždarasis Mustangas, sviestinė arbata ir žemės drebėjimas, užklupęs kalnuose
-
Ekstremalioji Svanetija (II): šturmuojame kalnus – priešpiečiai ant „Onutės“, pietūs – ant Lailos
-
Pirmiesiems žygiams į kalnus idealiausi maršrutai Austrijoje, Slovakijoje ir Norvegijoje
Dabar Šarūnas jau yra aplankęs didžiąją dalį Europoje esančių kalnų, tarp kurių ir aukščiausias viršukalnes, pavyzdžiui: Monte Roza – kalnų masyvą Alpėse, Italijos ir Šveicarijos pasienyje ir Monblaną – Prancūzijos ir Italijos teritorijoje, Alpėse, esantį Aukščiausią Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalną.
Daugumai lietuvių toks keliavimo būdas, kai visas atostogas nesiilsi pasyviai gulėdamas paplūdimyje, bet su sunkia kuprine ant pečių kopi kalnų takeliais ir miegi kalnų trobelėje ar palapinėje, nėra įprastas.
„Kai kas mus laiko kosmonautais. Tačiau noriu pacituoti vieno keliautojo mintis, kurios atsako į klausimą, kodėl mes, kalniečiai, nuolat grįžtame į kalnus.
Kalnuose išmoksti vertinti svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, ištikimybę, pagarbą.
Būdamas kalnuose tu supranti, kad apačioje žmonės gyvena įprastą gyvenimą. Ir dažniausiai viską daro dėl pinigų, materialinių daiktų.
Jie viena galvoja, kita sako, siekia asmeninės naudos, nesusimąstydami apie kitus. Kalnuose viskas kitaip“, – sakė į kalnus turistų grupes vedantis vyras.
Pašnekovo teigimu, kalnuose išmoksti branginti ne tik savo, bet ir kitų gyvybę – nuo bendrumo priklauso kelionės saugumas.
„Dirbame taip, kad net jaučiame vienas kito mintis. Dalinamės viskuo, ką turime – maistu, daiktais. Net pavargę nenustojame galvoti apie kitus. Ten vėl išmoksti vertinti svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, ištikimybę, pagarbą“, – sakė Šarūnas.
