„Akropolio“ dydžio degalinės Uzbekistane stebino
Keliaujant motociklais, jais rūpintis reikia beveik kaip gyvais žirgais – kasdien pasižiūrėti į grandinę ir, jei jau laikas, ją sutepti. Patikrinti, ar viskas, kas turi būti gerai pritvirtinta, vis dar taip ir laikosi. Užmesti akį į padangas ir suplanuoti, kiek kilometrų jos dar važiuos. Ir, žinoma, laiku „pagirdyti žirgus“ jiems tinkamiausiu kuru. Paskutinį punktą Uzbekistane vykdyti buvo sunkiau, nei mes tikėjomės.
Dar visai neseniai gerokai uždaras buvęs Uzbekistanas po truputį tampa vis liberalesnis ir atviresnis. Kelias iki mums pažįstamo gyvenimo jiems dar labai ilgas, bet aplankyti šią šalį tikrai verta. Mus ji nustebino tiek gerąja, tiek ne tokia gera prasme. Taigi apie viską nuo pradžių.
Uzbekistano sieną kirtome iš Kirgizijos miesto Ošo. Užtrukome pasienyje, mus greitai pasivijo tamsa ir nakčiai sustojome Andijane. Miestas kaip miestas, po kitų Vidurio Azijos šalių nepamatėme nieko ypatingo. Kitą rytą pajudėjome į Uzbekistano sostinę Taškentą. Joje sužinojome, kad visoje šalyje nėra kokybiško benzino.
Įdomu tai, kad 9 iš 10 gatvėse važiuojančių automobilių buvo „Chevrolet“ markės. Priežastis paprasta – pasirodo, jog „General Motors“ kartu su Uzbekistano valdžia, įsteigę automobilių gamyklą, jais aprūpina visą šalį.
Įvežti automobilius iš užsienio labai brangu, taigi šalies gyventojai renkasi sau transporto priemonę iš kelių prieinamų, vietoje pagamintų modelių. Kadangi Uzbekistanas turtingas dujomis, tai absoliuti dauguma automobilių turi įmontuotą dujų įrangą.
Degalinės, kurios parduoda dujas, yra panašaus dydžio kaip stovėjimo aikštelė prie Vilniaus „Akropolio“. Prieš pildydami dujų talpas vairuotojai privalo išlaipinti savo daugiavaikes šeimas iš automobilių. Tad žmonių minia šalia tokių degalinių primena tą patį „Akropolį“ per šventes.
Kai pirmą dieną Taškente paklausėme žmonių, kur galėtume gauti 95 oktano benzino, iš mūsų garsiai juokėsi.
Mūsų motociklams reikalingas benzinas, o ne dujos. Pageidautina 95 oktano, bet „iš bėdos“ gali būti ir 91. Uzbekistane benzinas (jeigu jo išvis yra) – 80 oktano. Kai pirmą dieną Taškente paklausėme žmonių, kur galėtume gauti 95 oktano benzino, iš mūsų garsiai juokėsi – tokio dalyko savo šalyje jie nėra matę jau labai seniai.
Pasidomėję daugiau, radome kelis naudingus telefono numerius keliuose skirtinguose miestuose ir sugebėjome pripildyti savo kuro bakus 91 oktano benzinu, prieinamu juodojoje rinkoje arba bent jau „geros kokybės neskiestu 80 oktano kuru“. Sėkmingai nuvažiavome kiek daugiau nei 2000 kilometrų, įveikdami Uzbekistaną nuo sienos rytuose iki labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško. Šį kuro iššūkį motociklai atlaikė nepriekaištingai – nei kuro sistemos bėdų, nei netikėtų sustojimų pakelėje. Apskritai per visus 70 000 jau įveiktų kelionės kilometrų dėl gedimo kelyje mums sustoti neteko nė karto.
Šilko kelio palikimas – be eilių ir grūsčių
Pamatyti ten tikrai buvo ką. Uzbekai išsaugojo Šilko kelio laikų palikimą – įspūdingą architektūrą, senovinius XVI a. miestus, kurie privertė mus su savo motociklais pasijusti lyg nusileidus iš kosmoso. Samarkandas, Buchara, Chiva – tai tarsi miestai-muziejai. Tvarkingi, gražiai prižiūrėti ir, svarbiausia, didžiosios turistų minios jų dar neužplūdo! Senovinės musulmoniškos mokyklos medresės išdidžiai stūkso centrinėje Samarkando aikštėje, dieną apšviestos kaitrios Azijos saulės, o vakare – prašmatniu dirbtiniu apšvietimu, o į jas pasižiūrėti atėjusių žiūrovų vos keliolika.
Kiekviename mieste turėjome galimybę netrukdomi džiaugtis pasakas primenančia aplinka ir nepamirštamais vaizdais „iki soties“, kol pagaliau pasiekėme šalies vakaruose esančią pusdykumę. Ten kažkada tyvuliavo Aralo jūra, bet dar Tarybų Sąjungos laikais didžioji dalis ją maitinusių upių vandens buvo nukreipta į dirbamus laukus drėkinimui. Dabar buvusios jūros vietoje sausa. Ir gyventojų ten reta.
Uzbekai išsaugojo Šilko kelio laikų palikimą – įspūdingą architektūrą, senovinius XVI a. miestus, kurie privertė mus su savo motociklais pasijusti lyg nusileidus iš kosmoso.
Tik sunkvežimių vairuotojai kursuoja vieninteliu per plokščią tuštumą besidriekiančiu keliu, kuris taip tankiai nužymėtas duobėmis, kad poros šimtų kilometrų kelionė automobiliu ar sunkvežimiu gali trukti keturias-penkias valandas. Laimė, mums dviem ratais duobes aplenkti lengviau, o kartais paprasčiausia buvo nušokti nuo greitkelio į šalia jo plytinčią stepę ir tęsti kelionę dulkėtu smėliu. Net ir čia išbandymus BMW technika atlaikė nepriekaištingai.
Išvažiavę iš Uzbekistano atgal į Kazachstaną, pernakvojome pas dėdę Liošą – garsų vietinį dieduką, kuris valdo labai paprastą, bet strategiškai geroje vietoje įkurtą auto-moto kempingą. Kitą dieną iš pat ryto pajudėjome link Kaspijos jūros pakrantės.
Besivejant išplaukiantį keltą
Tarp Aktau miesto Kazachstane ir Azerbaidžano sostinės Baku kursuoja keltas, gabenantis daugiausia krovininius sunkvežimius ir jų vairuotojus. Keltas neturi fiksuoto grafiko – kai prisipildo, išplaukia, o kol krovinio nepakanka, visi laukia, kol susirinks daugiau. Taigi, vos pasiekę Aktau, nulėkėme į uostą išsiaiškinti, kaip keltas veikia.
Pirmas sutiktas žmogus administracijoje informavo, kad keltas išplaukia „tuoj pat, bet jeigu spėsime susitvarkyti dokumentus, dar galime į jį suspėti“. Paslaugių uosto darbuotojų dėka žaibo greičiu susitvarkėme visus išvykimo iš šalies dokumentus, nusipirkome bilietus į keltą sau ir motociklams. Nusišypsojome vyriškiui, kuris paskutinę akimirką sutiko atnaujinti krovinių, kurie bus kraunami į keltą, sąrašą, įtraukdamas į jį mūsų motociklus, ir patys nesupratę, kas įvyko, jau, žiūrėk, stropiai tvirtinome motociklus kelto denyje, kad nerami jūra jų nenuverstų ant šono.
Bangų supamame laive nuo stalų krito ir dužo indai, dauguma keleivių, įskaitant ir mus, pažaliavusiais veidais, ramstydamiesi į koridoriaus sienas, ieškojo išsigelbėjimo nuo jūros ligos.
Laimė, kad atsakingai tai padarėme, nes jūra tikrai buvo nerami: bangų supamame laive nuo stalų krito ir dužo indai, dauguma keleivių, įskaitant ir mus, pažaliavusiais veidais, ramstydamiesi į koridoriaus sienas, ieškojo išsigelbėjimo nuo jūros ligos. Po vidurnakčio pasiekėme Azerbaidžaną, ir taip netikėtai greitai iš bekraštės ir tuščios Uzbekistano ir Kazachstano stepės patekome į klestintį ir labai europietišką miestą Baku.
Azerbaidžano sostinėje vietiniai motociklininkai mums pristatė tipišką Baku naktinį gyvenimą, o „dieninį gyvenimą“ ten skyrėme Irano vizoms gauti. Jas per kelias dienas sėkmingai gavome ir ilgai nelaukę pajudėjome į egzotišką islamišką Irano respubliką. Apie ją – kitoje pasakojimo dalyje.
