Mes, tai – aš su „BMW GS 1250“, Tadas su „BMW GS 1250“, Renaldas su „Honda Africa Twin Adventure“ ir Saulius su kruiziniu „Honda VTX 1800“. Tiesą pasakius, Tadas ir Renaldas jau seniai rezgė planus kelionei į šią šalį, o aš su Sauliumi tiesiog įšokome į kolegų planuotos kelionės traukinį.
Jei kolegos turėjo patirties ilgose kelionėse motociklais, tai man tokia kelionė buvo pirmoji. Kadangi planavome didesnę kelionės dalį miegoti kempinguose ar tiesiog gamtoje, prieš kelionę galvos neapleido milijonas klausimų: ko reikia kelionei ir kaip viską sutalpinti į motociklo dėžes ar ant motociklo.
Taigi liepos viduryje, anksti ryte, pajudame Klaipėdos link, kur mūsų laukia 15 dienų kelionė. Saulius, kaip užkietėjęs motociklininkas, nepatingi atsikelti dar anksčiau ir dalį maršruto iki Klaipėdos pravažiuoja palei Panemunės pilis. Mes pasirinkome papildomą valandą miego ir, kaip paaiškėjo, jau susitikus šalia kelto, žymiai mažiau lietaus pirmuose kelionės kilometruose.
Įveikus tuos kelis šimtus kilometrų, mūsų laukė lėtai slenkantis laikas kelte. O kaip tyčia, visi, taupydami vietą (nes jos ir taip nebuvo daug), neįsidėjome knygų ar kortų, kad laikas neprailgtų. Na, pamoką išmokome.
Ankstyvą rytą pasiekiame Švedijos krantuose įsikūrusį Treleborgo miestelį, nuo kurio nekantraudami pasileidžiame rinkti kilometrus iki Oslo apylinkių. Švedijoje pakeliui dar stabtelime Jakriborge, kad savo akimis įvertintume daug diskusijų sukėlusį šių laikų NT projektą, kuomet vietoje didelės parkavimo aikštelės šalia geležinkelio buvo išvystytas gotikinio stiliaus miestelis. Gaila, kad jį lankėme ankstyvą sekmadienio rytą, kuomet visi gyventojai dar miegojo.
Žinodami, kad Norvegija gerais oras lepina ne visada, dienos kelionę nusprendžiame pabaigti susirasdami vietą stovyklauti tiesiog laukinėje gamtoje. Po geros valandos paieškų atrandame tiesiog įstabią vietą miške prie vandens, kur puikiai praleidžiame vakarą.
Vėlai nuėjus miegoti (nes Norvegijoje ilgai būna šviesu) paryčiais mus pažadina ne žadintuvo ar paukščių giesmės, o prasidėjęs lietus. Sauliui jau ir užmigti sunku, nes jo VTX, sudrėkus žemei, iš šio rojaus kampelio gali ir neišvažiuoti. Tačiau 9 val. ryte lietus baigiasi, mes sėkmingai pasiekiame civilizaciją ir 37-uoju keliu judame pamatyti įspūdingų kalnų apsuptyje įkurtos Vermoko hidroelektrinės, kurioje II-ojo pasaulinio karo metais naciai siekė pasigaminti sunkųjį vandenį (jo reikėjo branduolinės bombos kūrimo procese), o norvegai ir anglai rengė diversijas. Įdomi istorija, rekomenduoju pasidomėti.
Jeigu visą pirmą ir dalį antros dienos keletas mūsų aikčiojo nuo vis atsiveriančių vaizdų, Tadas vis kartojo – „palaukit, čia dar tik gėlytės“, tai su kiekviena kelionės valanda vaizdai vis labiau stebindavo ir Tado posakis vis retėdavo. Iš tikrųjų Tadas ir Renaldas sugebėjo sudėlioti maršrutą pro tikrai kvapą atimančias vietas. Per dieną sugebėjome pravažiuoti kelis vaizdingus maršrutus, kurie kardinaliai skyrėsi.
Su kiekviena kelionės valanda vaizdai vis labiau stebindavo.
Pirmoji dienos dalis – nuostabūs fjordų vaizdai, antroji – pasitiko kalnų vėsuma, stepėms būdingu kraštovaizdžiu ir dažnai sutinkamomis avimis (jų kalnuose labai daug ir jos čia jaučiasi šeimininkėmis). Dieną užbaigėme vėl statydami palapines, tik šį kartą – kempinge.
Po kelionės dienos, kuri dovanojo mums galimybę pamatyti du skirtingus Norvegijos kraštovaizdžius, jau su nekantrumu kitą rytą vėl sėdame ant motociklų. Ir iš karto vėl esame nustebinti Lysevegen serpantino, jame esančios apžvalgos aikštelės.
Neplanuotai Lyseboth miestelyje atrandame retai kursuojantį keltą, kuris mums sutaupytų nemažai kilometrų, tačiau šį kartą sėkmingo bilieto ištraukti nepavyko ir į jį netilpome... Todėl gauname galimybę dar kartą pravažiuoti Lysevegen serpantinu ir, besikeičiant gamtos vaizdams, kaip Saulius minėjo, „jau netelpančiais į operacinę sistemą“, lekiame link Prekestuleno (dar kitaip – Pulpit Rock).
Pasitaiko karšta ir ilga diena, todėl 4 val. žygiui pasiryžtame trise. Saulius skiria prioritetą ramiam poilsiui šalia esančio ežero. Ir nors kopiant teko paprakaituoti, galime drąsiai sakyti, kad buvo verta!
Prekestuleno apylinkės yra populiari vieta, tai susirasti kempingą tampa nedideliu iššūkiu, tačiau apie 22 val. mūsų palapinės jau stovi kempinge visai šalia vandens.
Ketvirtoji diena – krioklių diena ir dedikuota 13-tajam keliui, kuris dienos eigoje Sauliaus įvardinamas kaip rojus. Diena skilo į dvi dalis. Pirmoji – važiavimas rojumi, šviečiant saulei ir nespėjant rinkti vaizdų į savo „operacinę sistemą“. Kalnuose rastas ežeriukas, šalia kurio papietavome, o tuo pačiu ir atsivėsinome. Antra dalis – tai čia kai žinai, kad važiuoji vaizdingu maršrutu, tačiau bemaudantis lietus atima visus vaizdus.
Tuo pačiu ši kelionės dalis patikrino mūsų aprangas ir parodė jų silpnąsias vietas. Vakare, vis dar prausiant lietui, pasiekiame Bergeną ir džiaugiamės, kad ši naktis suplanuota viešbutyje.
Penktoji diena – be motociklų, skirta pažinti tarp kalvų įsikūrusiam ir UNESCO už viduramžių medinės architektūros išsaugojimą įvertintam Bergenui. Tuo pačiu laiką išnaudojame rūbų išsiskalbimui.
Nors Tadas kelionės pradžioje didžiavosi savo turima motociklininko apranga, kuri vertinama kaip neperšlampama, tačiau Bergene turėjo nuleisti galvą ir įsigyti lietaus aprangą. „Pasirodo stebuklų nebūna“, – kaip mėgsta sakyti pats Tadas. Teisybės dėlei, kelionėje ne kartą lietaus gavome taip, kad ir lietaus aprangos negarantuodavo 100 proc. sausumo.
Paliekame nelabai mus nustebinusį Bergeną ir bandome judėti toliau, tačiau, tik pajudėjus, mano motociklas signalizuoja, kad padangose yra per mažas slėgis. Tai jaučiu ir važiuodamas, todėl stojame pirmoje degalinėje ir pildome ne tik kuro bakus. Kelyje matau, kad oras padangose mažėja greičiau nei benzinas bake. Stabtelime dar vienoje degalinėje ir suprantame, kad galiniame rate turiu kažką pagavęs.
Nors kai kurie kolegos jau buvo besiraitoję rankoves aiškintis, ką pagavau ir „dėti šniūrą“, tačiau pabandžiau pasiekti artimiausią miestelį, kuriame radome viltį, kad patiems nereikės rodyti savo meistriškumo. Nors, kol susikalbėjome su padangų dirbtuvėse dirbančiu serbu, Tadas jau buvo pradėjęs ieškoti kokio kito servisiuko.
Finalas – pagautas metalo gabalas išimtas ir įdėtas „šniūras“, nes, mat, tai ne motociklų servisas ir niekas čia ratų nenuiminės, o mums, pasiryžus patiems jį nuimti, paaiškėjo, kad net ir neturėjome tinkamų įrankių. Kelionę galime tęsti ir tai mus džiugina. Taip džiugina ir kelias, vaizdai.
Serpantinu užkylame į įspūdingą Stegastein apžvalgos aikštelę, toliau kylame į kalnus ir pirmą kartą kelionėje pasiekiame viršukalnes, jose tyvuliuojančius ežerėlius ir sniegą, kuriuo, žinoma, pasidžiaugiame.
Nors maršrutas sudėliotas tikrai vaizdingais keliais (dažnai mus lydėjo ir tai patvirtinantis kelio ženklas), septintą kelionės dieną jau pradedame kalbėti, kad akys apsiprato su vaizdais, gal jau niekas per daug ir nestebins. Suklydome. Tai buvo viena įspūdingesnių dienų.
Pakilome iki Briksdalsbreen ledyno. Mums kylant link jo, buvo pažymėta, kuriais metais ir kur buvo jo kraštas. Tuomet supranti, kaip ledynai traukiasi. Vakare džiaugiamės, kad nepasidavėme nuovargiui ir netrumpinome kelio iki kempingo, o važiavome suplanuotu maršrutu. Tai buvo bene įspūdingiausi mūsų 40 kilometrų kalnų viršūnėmis, skrodžiant debesis.
Aštunta diena – logistinė diena. Nors jos metu plaukiame fjordais, aplankome Olesiundo miestą, tačiau laukiame devintos dienos ir važiavimo garsiuoju „Atlantic Ocean Road“. Deja, šis kelias tampa didžiausiu mūsų nusivylimu. Po jo net atsiranda diskusija, kad neverta važiuoti į Trondheimą.
Tačiau Trondheimą pasiekiame ir liekame maloniai nustebinti. Tai gyvas, turintis ką parodyti ir tikrai vertas mūsų laiko miestas. Nesuklysiu sakydamas, kad labiausiai pakerėti likome Nidaros katedros (Nidarosdomen), kuri yra visų Norvegijos karalių įšventinimo vieta. Įdomus faktas, kad tai yra šiauriausia viduramžių katedra pasaulyje.
Jei jau buvome pripratę prie protarpinio ar pusdienio lietaus, tai ši diena mums paserviravo visos dienos maudynes ant motociklų. Ir taip, šiandien tikėjomės pasidaryti gražiausias kelionės nuotraukas keliaujant „Trolių keliu“ (Trollstigen). Ir taip, nebuvo žmogaus, kuris nebūtų rekomendavęs pravažiuoti šiuo keliu ir pasigrožėti vaizdais. Tačiau pilka lietaus siena užkuria diskusiją, kad tai yra ženklas, jog mes Norvegijoje esame ne paskutinį kartą .
Pervažiavę „Trolių kelią“ ir nieko nepamatę, vietomis permirkę, įsikuriame kempingo kabinoje. Motociklus pastatome šalia pažliugusioje pievoje ir tikimės, kad ryte jų nerasime nuvirtusių. Kol įsikūrinėjame, mus aplanko užkietėjęs baikeris Linas, kuris, metęs sau naują iššūkį, skrodžia ir pro mūsų maršrutą. Geras pusvalandis pokalbio apie kelionę, motociklus ir Linas lekia toliau savo tikslo link, o mes einame galvoti, kaip džiovintis rūbus.
Nebuvo žmogaus, kuris nebūtų rekomendavęs pravažiuoti šiuo keliu ir pasigrožėti vaizdais.
Besikeldami vienuoliktos dienos rytą, dar turime viltį, kad gal debesys prasisklaidys ir galėsime grįžti į šalia esantį „Trolių kelią“. Tačiau nei orų radaras, nei realus vaizdas mums to nežada. Tad nesidairydami atgal leidžiamės toliau į kelią. Čia kraštovaizdis vėl keičiasi ir dovanoja mums stepių, miškų vaizdus bei vingiuotus kelius.
Važiuojant serpantinais, jau tampa įprasta girdėti, kaip Sauliaus motociklo pakojai raižo asfaltą. Ir vėl kolektyve pažinimo ir atradimo džiaugsmas. O diena vainikuojama neplanuotu, tačiau labai vaizdingu Norvegijos žvyrkeliu, kuris mums dar sutaupo laiko ir kilometrų.
Dvyliktos dienos tikslas – norvegų dramaturgo Hendriko Ibseno sukurto personažo Peer Gynt vardu pavadintas kelias, atspindintis jo kelionę nuo Norvegijos kalnų iki Afrikos dykumų.
Tiesą pasakius, kelyje daug žmonių tiesiog palieka savo automobilius ir vaikšto po apylinkes, turistinius pėsčiųjų maršrutus. Šis kelias yra taip pat norvegiškas žvyrkelis, kuris mūsų trijų adventure klasės motociklams yra vieni juokai, tačiau ir Saulius juo lėkdamas įrodinėja, kad cruizeriai gali važiuoti ne tik asfalto danga.
Judant Oslo link, aplankome Lilehamerio miestelį. Jis, matyt, išgarsėjęs dėl dviejų dalykų: 1994 metų žiemos olimpinių žaidynių ir amerikiečių bei norvegų serialo, pavadintu miestelio vardu. Lilehameris palieka jaukaus, gyvo miestelio įspūdį, kuriame šuoliai nuo tramplino vykdomi ir vasaros metu, patiesus specialią žolės dangą.
Vakarop pasiekiame Oslą. Įsikuriame ir skiriame tryliktą dieną pažinčiai su šiuo miestu. Aplankome Fram muziejų, kuris pasakoja apie ekspedicijas į Šiaurės ašigalį. Pradedame su kolegomis juoktis, kokia paprasta mūsų ekspedicija į Norvegiją.
Įspūdį palieka Frogner parkas (dar vadinamas tiesiog Vigelando parku), kuriame XX a. skulptorius Gustavas Vigelandas paliko 212 realistiškų žmogaus skulptūrų iš bronzos, granito ir geležies. Parko vinis – 14 metrų vientiso granito skulptūra, kurią autorius įgyvendino per 14 metų. O viso parko skulptūrų kūrimas užtruko 40 metų!
Keturiolikta diena – 600 kilometrų pasiekti keltą. Pakeliui stabtelime Malmės buvusiose geležinkelio techninėse dirbtuvėse, kur kaip tik tą dieną vyko kraftinio alaus festivalis. Jame Kaunui atstovavo savo srities žinovai. Pasilabiname su kauniečiais ir judame toliau. Trumpai pažinčiai stabtelime ir Malmės senamiestyje.
Vėl lėtas laikas kelte, o prie Klaipėdos krantų matome, kad neišvengsime lietaus ir Lietuvoje. Tačiau juokaujame, kad po Norvegijos jis mums nebaisus. Paradoksalu, tačiau mus pasitiko turbūt sunkiausi kelionės kilometrai su stipriu vėju, lietumi ir tamsa. Todėl kiekvienas pasirinkome savo tempą saugiai grįžti namo.
Norvegija užburia savo gamtos vaizdais, o kelionė motociklu ją padaro dar žavingesne.
Pabaigai – Norvegija užburia savo gamtos vaizdais, o kelionė motociklu ją padaro dar žavingesne. Dienos metu keičiasi ne tik vaizdai, bet ir oro sąlygos, temperatūra. Kelionėje patyrėme 6 laipsnių vėsumą ir 26 laipsnių šilumą.
Patys norvegai paliko draugiškų žmonių įspūdį. Nustebino, kad nesutikome nei vieno norvego, kuris su mumis laisvai nekalbėtų angliškai. Šalis verta kelionės. Tai įrodo ir kemperių gausa šios šalies keliuose. Nors serpantinuose motociklininkams juos sutikti mažiausiai norisi.
Labai ačiū ir kolegoms. Per visą kelionę neturėjome nei vieno barnio, kelyje mus vis lydėdavo sarkazmas ir gero humoro dozė.
