Linas ir Asta beveik prieš dvejus metus, 2016 metų spalį, apsiginklavę tik kantrybe sėdo ant motociklų ir paliko Lietuvą – tuomet jie planavo nukeliauti 60 tūkst. kilometrų ir kelionėje aplink pasaulį aplankyti 40 šalių. Tačiau rezultatas viršijo lūkesčius – kai pasieks galutinį tašką, motociklais jie bus nukeliavę šiek tiek daugiau nei 100 tūkst. kilometrų ir aplankę 45 šalis.
Kodėl Linas ir Asta sumanė nerti į šį nuotykį ir ką planavo, galite skaityti čia: Dviem ratais aplink pasaulį: motociklininkai Asta ir Linas per 18 mėnesių ketina apvažiuoti 40 šalių.
Su Linu ir Asta 15min susitiko Drevernoje, miestelyje Šilutės rajone, dar nepasibaigus jų kelionei. Oficiali pabaiga numatoma šeštadienį, kuomet keliauninkai pasieks sodybą Vilniaus rajone.
„Mes dar keliaujame, negalima sakyti, kad grįžome namo ir užbaigėme kelionę. Pakeliui namo užsukome į pajūrį. Bet visus bendraminčius ir prijaučiančius, draugus ir giminaičius kviečiame paskutinę naktį stovyklauti kartu prie Vilniaus sodyboje Aukštupys“, – sakė Asta ir pridūrė, kad norintieji visą informaciją ras jų kelionės paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.
– Kiek iš viso šalių aplankėte?
Asta: 45, nes kai kurias šalis lankėme be motociklų.
Linas: Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje su lietuviškos registracijos motociklu negali važiuoti.
Asta: Nes Lietuva nėra pasirašiusi 50-kažkelintų metų Ženevos konvencijos, kai Lietuva, kaip valstybė, dar neegzistavo. O nuo to laiko niekas neiškėlė to klausimo, nes nedaugeliui žmonių reikia Lietuvoje registruotomis mašinomis važinėti Pietų Korėjoje.
– O kiek laiko tiksliai keliavote? Nes planavote iš pradžių 1,5 metų...
Asta: Išėjo ilgiau – 21 mėnuo ir 6 dienos – 640 dienų.
– Tai savo planus lenkiate, nes prieš išvažiuodami planavote nuvažiuoti 60 tūkst. kilometrų ir aplankyti 40 šalių.Asta: Maždaug ties 60 proc. kelionės pasiekėme tuos 60 tūkst. kilometrų ir supratome, kad oi, dar kaip toli važiuoti. Skaičiuodami maršrutą bandėme pridėti. Atrodė, nuo to taško iki to taško trumpiausias, greičiausias maršrutas yra 500 kilometrų, tai pridėkime, kad važiuosime 600, nes vis tiek kai kur pavingiuosi, ir taip reikėjo pridėti 40 proc.
– O buvo spontaniškų išvykų?
Linas: Visa Rusija, Centrinė Azija buvo spontaniška. Iš pradžių planavome keliauti į Singapūrą, važiuoti pro Tailandą, Mianmarą ir Indiją, bet atsirado problemų su patekimu į Tailandą su savo motociklu. Mianmare suintensyvėjo genocidas, situacija buvo nestabili, todėl nusprendėme važiuoti pro Rusiją.
Asta: Ir nesigailim. O ir šiaip, būdavo, kad artėjame prie kokio nors miesto, liko kokie 200 km, bet bevažiuodami sutinkam kokį kitą keliautoją. Sako, „žiauriai gerai čia važiavau, ten va toks kelias, kanjonas, jeigu trupučiuką nusuksit, tai ten taip gerai, ten taip gražu“. Parodo nuotraukų, ir nusprendžiam važiuoti. Taip ir būdavo, kad sutikti žmonės parekomenduoja kokią nors gerą vietą, kuri nėra mūsų maršrute. Būdavo, kad vietiniai pakviečia į svečius ir tada sako: „Važiuojam, aš jus pravesiu, kur mano apylinkėse labai gražu.“
– Tai iš esmės keliavimas motociklu padėjo daugiau pamatyti?
Asta: Taip, kai keliauji motociklu ir esi toks juokingas kaip mes – apsiklijavęs lipdukais, apsikrovęs daiktais, tai iš esmės tampi negrėsmingu padaru. Nesi užsidaręs mašinoje, kur žmonės nežino, ko iš tavęs tikėtis, bet atvažiuoji kaip koks personažas. Žmonės tuomet nori paklausti, kur buvai, iš kur esi, kas tu toks, kur tu važiuoji, tuomet iškart prasideda pokalbis, visai kitaip į tave žiūri, ir tu pats visai kitaip patiri važiavimą.
Kitas dalykas – motociklininkų keliautojų bendruomenė yra mažesnė negu automobilinių keliautojų, jie labai vieni kitus palaiko. Pavyzdžiui, jei mums kildavo klausimų, visada internete rasdavome kitų motociklininkų patarimų. Kviesdavo vietiniai motociklininkai kartu pavažinėti, apsistoti pas juos ar šiaip susitikti. Motociklas buvo mus su pasauliu vienijanti priemonė, buvo labai smagu.
– Koks jausmas grįžus?
Asta: Vis dar kosmosas. Važiavome į Joniškį, draugai priėmė, pasodino į mašiną ir veža į Žagarę. Kalbam kalbam, pro langą žvilgt, o ten Lietuvos vėliava ant stiebo kabo. Aš iškart sakau „o, geras, žiūrėkit“, ir tada suprantu, kad čia nieko ypatingo. Po to vaikščiojome pačioje Žagarėje, kur vyko Vyšnių festivalis, ir kažkas už nugaros lietuviškai kalba. Aš viena ausimi klausau, „pala pala, kas čia tokie?“, ir po to irgi supranti, čia visi kalba lietuviškai. Toks įprotis, vis dar nustembame, kai pamatome lietuvišką vėliavą, lipduką, pavadinimą, žmogų išgirstame kalbant lietuviškai.
– Nepasiilgot Lietuvos?
Asta: Man labai smagu grįžti, bet nejaučiu pasiilgimo. Daug kas klausia, ar nepasiilgai šeimos, giminių? Su giminėm pasikalbi per visokius skype'us, gali vaizdo skambutį pasidaryti, nepraradom ryšio. Bet bent aš pasiilgau savo mylimų žirgų, todėl pirmu taikymu reikėjo nuvažiuoti aplankyti, nes juk su žirgais per „Skype“ nepabendrausi.
Su Lietuva buvo labai artimas ryšys. Mums draugai arba nepažįstami žmonės per feisbuką parašydavo žinutę, kad kažkas gyvena, pavyzdžiui, Kenijoje, arba gyvena lietuviai Ruandoje. Ir visur, kur sutikome lietuvius, visi buvo žiauriai faini. Pavyzdžiui, olandai labai daug keliauja ir visur rasi bent po vieną, bet jie visiškai nesidžiaugia matydami vienas kitą. O su lietuviais tai negalioja, visada sutikti lietuvį užsienyje buvo malonu.
– Ar lankėte lietuvių bendruomenes, ar tai buvo daugiau atsitiktiniai susitikimai?
Linas: Lankėme Buenos Airėse išeivių bendruomenę „Nemunas“. Jie turi kultūros namus. Vietinis jaunimas jau neatrodo kaip lietuviai, ne visi kalba lietuviškai, o šokdami polką skaičiuoja un dos tres (liet. vienas du trys).
Asta: O choreografas instrukcijas duoda ispaniškai tradiciniam klumpakojui pagal lietuvišką melodiją. Tai padarė didelį įspūdį. Mus pakvietė į repeticiją pasižiūrėti, sėdim su Linu ir sakau: „žiūrėk, tie vaikinai labiau į Cristiano Ronaldo panašūs pagal savo bruožus, o ne į lietuvį, ir dauguma net nekalba sklandžiai lietuviškai“. Bet, pavyzdžiui, viena mergaitė ant rankos išsitatuiravusi „šypsokis“, vaikinas išsitatuiravęs Vytį, kitas – Lietuvos vėliavą. Jie šoka pagal tradicines lietuviškas melodijas. Mes tatuiruojamės kiniškus hieroglifus ir šokame pagal Beyonce, tai reikėtų iš jų pasimokyti tautiškumo, patriotiškumo.
– Papasakokite apie savo kelionę, kur nuvykote?
Linas: Kadangi išvažiavome rudenį ir visame Šiaurės pusrutulyje buvo žiema, todėl nori nenori, turi keliauti į Pietų pusrutulį. Galėjome rinktis Australiją, Afriką arba Pietų Ameriką. Australija toli, Afrika atrodo labai egzotiška ir sudėtinga, tai nusprendėme važiuoti į Pietų Ameriką. Tada iš Vokietijos du motociklus išsisiuntėm konteineriu į Santjagą Čilėje. Konteineris plaukia penkias savaites, grįžti atgal į Lietuvą nenorėjome, todėl nuskridome į Rio de Žaneirą Brazilijoje. Tuomet keliavome per visą Pietų Ameriką – Brazilija, Argentina, Čilė.
Gruodžio pradžioje pasiekėme Santjagą ir tuomet atvažiavo motociklai. Sėdom ant motociklų, važiavome į patį piečiausią Pietų Amerikos tašką, tada atgal. Susitikome Antaną Juknevičių su Dakaro komanda. Tada į Centrinę Ameriką, iš ten JAV, Kanada, Aliaska.
Važiuodami iš Aliaskos svarstėme, ką daryti, nes planuose Tailandas, bet su juo sudėtinga, todėl man šovė mintis važiuoti per Rusiją. Tai sugalvojome rugpjūčio pradžioje, galvojame, staigiai vizą pasidarome ir važiuojame, bet, pasirodo, vizą daro tik gyvenamoje šalyje. Todėl Kanadoje apsistojome pas Astos draugę, išsiuntėm pasus į Lietuvą, agentūra padarė vizas, parsiuntė atgal. Per tą laiką susiorganizavome motociklų siuntimą, ir iš Vankuverio išsiuntėm į Vladivostoką.
Tuomet Rusijoje bėgome nuo žiemos. Apvažiavome Rusiją, 7 tūkstančiai kilometrų per ją, Kazachstanas, Kirgizstanas, toliau Uzbekistanas, perplaukėme Kaspijos jūrą, Azerbaidžanas, Iranas.
O Irane reikėjo nuspręsti, kaip toliau patenkame į Afriką. Sirijoje sudėtinga, per tą pusę neapvažiuosi, dėl konflikto Viduržiemio jūroje atšaukti visi keltai, niekas normaliai nekelia į Egiptą, todėl nusprendėme iš Irano motociklus siųsti į Keniją konteineriu. Turėjo per dvi savaites nuplaukti, todėl savaitę Irane pakeliavome autobusais, skridome aplankyti draugus Dubajuje, iš ten atskridome į Keniją. Turėjo motociklai jau būti, bet sužinojome, kad jie dar neišplaukę, todėl tik po mėnesio juos gavome Kenijoje. Vėliau apvažiavome Viktorijos ežerą, rytine pakrante nusileidome žemyn Afrikos, kirtome Malavį, Zambiją, Botsvaną, Namibiją ir nusileidome į Keiptauną. Apvažiavome visą Pietų Afrikos pakrantę ir toliau iš Johanesburgo persikėlėme į Romą.
Pasivažinėjome Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Lichtenšteine. Tada dar į Lietuvą nesinorėjo grįžti, todėl važiavome į Nordkapą. Simboliškai pabuvome pačiame piečiausiame Europos taške, tai norėjosi pabūti ir Europos šiauriausiame taške. O po trijų savaičių jau čia.
– Ar buvo kokių netikėtumų kelionėje?
Asta: Du ginkluoti brazilai buvo atėmę iš mūsų fotoaparatą, o kitą kartą Čilėje, prieš naujus metus į kempingą, kur mes nakvojome, į nuomojamus namelius įsilaužė vagys. Jie išvogė televizorius ir kitą buitinę techniką ir kažkodėl nuo skalbinių virvės nurinko mano drabužius, o Lino paliko.
– O su laukiniais žvėrimis akistatos neturėjot?
Asta: Zambijoje buvo atėjęs dramblys su drambliuku į kempingo teritoriją. Kenijoje aplink palapinę ganėsi begemotai. Termitai puolė.
Tačiau turėjome ir nuotykių. Yra tokios beždžionės staugūnės, jos iš tiesų nedidelės, bet laikomos garsiausiai rėkiančiais žinduoliais. Jie skleidžia tokį garsą, kad atrodo, kad visi apokalipsės raiteliai atjoja. Sunku apibūdinti, kas per garsas. Mes stovyklavome džiunglėse, tai laimei, kad tos beždžionės iš vakaro medžių viršūnėmis atėjo ir pašūkavo. Matėme šviesoje, kad ten juoda beždžionė. Nes kai jos kitą kartą atėjo prašvitus, kokia 5–6 valandą ryto, mes miegojome, ir jos virš mūsų palapinės pašūkavo. Tik prabudus nesupranti, kas čia – kažkoks milžiniškas zombis, ir jis atrodo prie pat, ir jis rėkia. Jau galvojau, reikia kasti sau kapą. Po to prabudome ir supratome, kad čia beždžionėlės.
Dar beždžionėlės moka užtrauktukus atsegti. Mėgdavome turėti bananų bako krepšyje, nes labai patogu – kur nors sustoji, pavalgai. Tai sustoji ir matai, kaip ateina beždžionėlių šeima, įsmunka ant motociklo. Iš pradžių juokinga, smagu, fotografuoji, o po to žiūri, kad užtrauktuką atsegė – ir už banano.
– O nakvodavote visuomet palapinėje?
Linas: Priklausė nuo šalies ir aplinkybių. Jeigu šalta, stengiesi nakvoti viešbutyje, jeigu labai karšta, irgi nelabai patogu palapinėje. Arba jei šalys ne itin saugios, tai tuomet tik oficialiame kempinge. Bet vidutiniškai kas trečią naktį palapinėje nakvojome.
– Kokių nors baudų gavote?
Asta: Vieną kartą JAV reindžeris ryte prisistatė, pasakė, kad esame per arti kelio. Bet mandagiai pasikalbėjome. Policininkai kartais sustabdydavo, bet išmokome neviršyti greičio, nes brangiai kainuoja tą daryti, o mes ir skubėti niekur neskubam. Dar kai lėčiau važiuoji, motociklas mažiau degalų ryja, tai sutaupydavome pinigų neišleistumėme ant baudų.
Linas: Meksikoje numerius norėjo nuimti policininkas. Tai yra normali praktika – jie nuima numerius, o tada turi susimokėti baudą, nes kitaip jų niekas neklauso. Jau stovėjo su atsuktuvu, Astos bandė nuimti. Aš nesusikalbėjau, jis manęs išsigando, traukėsi jau pistoletą.
Asta: Reikia turėti omeny, kad jis Linui iki pažasties. Kai Linas dar su visu motociklininko kostiumu atėjo ir angliškai pradėjo sakyti, kad pabaigtų, tai tas jau ruošėsi traukti šautuvą. Man teko įjungti katino akis, visas savo ispanų kalbas žinias. Sakau: „mums visi draugai ir giminaičiai prognozavo, kad mus pagrobs, apiplėš ir nužudys. Mes įvažiavome su baime, bet jau beveik mėnesį važinėjame, ir visur žmonės buvo draugiški, gamta graži, maistas skanus, niekur problemų neturėjome, visiems draugams pasakojame, kokia nuostabi šalis yra Meksika, niekas mūsų nežudo, neplėšia ir negrobia“.
O mes tiesiog pasistatėme ant šaligatvio motociklus, kad būtų pavėsyje, ir galėtume nesukaitę užlipti, nes buvo 40 laipsnių karščio. Tas policininkas bandė atrodyti grėsmingas, bet liepė patraukti motociklus ir dingo.
– Buvot derybininkė kelionėje?
Asta: Mes pasiskirstėme vaidmenimis. Linas vadovauja mechanikos, navigacijos, sveiko proto departamentams, ir jeigu reikia padaryti rimtesnius paskaičiavimus. Aš vadovauju komunikacijos, nuotraukų darymo, visų kitų vėjų ir bendravimo departamentams. Būna, kad jis lenda į rinkodaros reikalus, o aš į mechaninius, tuomet pabaram vienas kitą ir vėl išskirstom po savo departamentus.
– Prieš išvažiuodami sakėte, kad tuomet ilgiausios kelionės būdavo trys savaitės, ir po jų norėdavote dar. Ką dabar mąstote po dvejų metų kelionės? Važiuotumėte dar?
Asta: Mes pasilikome keletą vietų, į kurias nenuvažiavome. Pavyzdžiui, Mongolija, nes tuo metu buvo per šalta ten važiuoti. Dar nepravažiavome Pamyro kalnų Tadžikistane. Tailande, Australijoje nebuvome.
– Kokie artimiausi planai dabar? Susirasti darbą?
Linas: Taip, be pinigų juk negyvensi. Reikia susirasti darbą, kur gyventi, normalūs kasdieniški rūpesčiai.
– Bet šiaip dveji metai be darbo...
Asta: Iš pradžių buvo keista, atrodė, kad atostogos. O po to persiorientuoji – va toks gyvenimas. Iš tikrųjų sutikome labai daug žmonių, kurie prasimano pinigų įvairiausiais būdais. Supratome, kad Lietuvoje turime modelį – baigi mokyklą, stoji į aukštąją, baigi ją, susirandi darbą ir dirbi. Gal pamainom, gal nuo 8 iki 17 val., gal tris dienas per savaitę. Bet reikia kažkur turėti tą darbą, o sutikome visokiausių įdomių žmonių, kurie daro projektus, idėjas generuoja ir nėra grafiko, pagal kurį turi būti darbe. Tai toks normalus gyvenimas pasidarė, nebekeista. Dabar keista bus turėti grafiką.
