Lietuvoje jau artėja rudenėlis. Javų laukai jau stena senatviškais balsais, jie net pageltę iš pykčio, kad juos plikai nuskuto ir dar kažkokių bumbulų bumbulėlių ant plikės paliko. Tačiau ūkininkai šypsosi, derlius geras, bus duonos, bus alučio. Tiesiog negaliu nesustoti ir neįamžinti šio, tokio mielo, akį glostančio vaizdelio. Puikus momentas išbandyti naujojo moco bekelės važiavimo galimybes.
Dulkės kyla iš po ratų, tarsi Dakaro lenktynėse. Aš suprantu, na, draugeli, iš šito Desert X išeitų geras Dakaro žirgas, o iš manęs – tik pakenčiamas to žirgo glostytojas, bet tik ne lenktynininkas. Tad netampant likimo už ūsų, nuleidžiu savo ego iki ten, kur jam priklauso būti, ir ramiai pasuku atgal ant mielo ir gražiai nulieto lietuviško plento.
Tiesa, mano mieli bičiuliai, visai pamiršau pasakyti, kas per planas šiai atostogų daliai. Tai va, turiu tokį seną (čia ne apie amžių) bičiulį, vardu Modestas. Jis nuo senų laikų visas balas pavertęs į savo nuosavas karosų ganyklas ir yra stipriai įsitikėjęs, kad kol žemėje yra sliekas, o baloje žuvis – nei jis, nei jo šeima badu nemirs.
Kol žemėje yra sliekas, o baloje žuvis – nei jis, nei jo šeima badu nemirs.
Dar tais laikais, kai savo namais laikiau Pabaltijo kraštus, aš atsiverčiau į jo „tikėjimą“ ir mes kartkartėmis pabėgdavome kartu pasimelsti į tas šventas vietas, kurių dabar negaliu čia įvardyti, nes tai jau žvejo biblijoje užrašyta kaip baisi nuodėmė.
Tas mano bičiulis įtikėjęs, kad vieną dieną jis pagaus didžiausią Lietuvoje žuvį ir pataps toks garsus, kaip koks Maironis. Viltis yra geras dalykas.
Aš, kaip tikras draugas, visuomet jį palaikau, nors man ir baisiai keista, kodėl jis nežvejoja ten, kur ta didžiausia žuvis gyvena? Tik tikri draugai supras, kiek pasiaukojimo ir kantrybės man reikia susilaikyti ir neprieštarauti jam, kai jis renka mūsų medžioklės plotus. Bandome mes tą žūklę padaryti kiekvienais metais. Toks, kaip ir tradicinis reikalas išėjo. Šiemet jau antras kartas, kai tai darysime, tiesa, reikėtų paminėti, kad su pertrauka...
Kur aš ten tuose Pykaičiuose buvau, negaliu išduoti, nes ten rengiami Lietuvos karpininkų čempionato etapai, tad jie labai nuliūstų, jei kitąmet tuščią balą rastų. Tačiau, naudodamasis proga, negaliu nepadėkoti tos vietos šeimininkams už galimybę, tad baisulinis ačiū nuo manęs.
Nors ta mūsų šalelė ir ne pati didžiausia, tačiau su „op“ čia neprasisuksi. Valandėlė kita, gal net ir trečia įklijuoja man keletą žilų plaukų, kol pasiekiu savo bičiulį. Mano žvejybos įranga visuomet palikta pas jį. Tam, kad man jos nereikėtų gabentis motociklu, jis ją priglaudžia į savo visur pravažiuojančią žaliąją transporto priemonę, o man tik belieka prilėkus išsiimti iš to limuzino ir užtaisyti įrangą būsimai žūklei.
Atlekiu kaip į kokį užsakytą pobūvį. Palapinė pastatyta, duona su druska pataisyta. Belieka tik savo meškeres susiruošti ir tikėtis, kad viskas bus pagal planą. O planas tai pas šiuos vyrus yra labai rimtas – užmesti meškeres ir laukti, kol užkibs.
Svarstyklės nepadarė gėdos net per daugybę žūklės metų visko mačiusioms akims.
Taip praėjo dvi paros. Pasakysiu tiek – ar čia metai bėgantys, ar šiaip koks gyvenimo paradoksas, bet savo draugo „Karosų siaubu“ jau nebegaliu vadinti. Tos žuvys, kurias traukėme laukan, nepadarytų gėdos ir Norvegijos lašišoms ar kitokioms jūrų pabaisoms. Meškerių kotus jos lenkė labiau, nei gerai prisirpę obuoliai obels šakas rudenį, svarstyklės nepadarė gėdos net per daugybę žūklės metų visko mačiusioms akims.
Tad atvėpusiomis marmūzėmis po tuos skaičius pažioplinėję, leidome tuos galiūnus atgal į ten, iš kur ir atkeliavo, palinkėdami augti sunkyn ir kitais metais vėl mums papulti. Taip, supratote teisingai, čia jau stiprus garbės kodeksas – pagavai, o paskui – paleisk.
Spaudžiu dešinę Modestui ir sėdu ant savo Ducati. Nežinau, ką reiškia pasiilgti, bet tas jausmas, kai dvi paras tik ramstai akis į šalia stovintį motociklą, bet juo nevažiuoji, o paskui pagaliau apžergi jį ir pasileidi į tolius, yra baisiai mielas.
Akys laksto po besikeičiančius vaizdus, o marmūzė spindi atkištais dantimis, tarsi čia jau gyvenimo prasmė ir epogėjus, kad va čia tai jau laimingojo homo sapiens tikrasis įkūnytas variantas. Na, tegul taip ir būna. Mes visi gi tokie skirtingi, be to, tikrai ne visi galime mėgautis naujai įsigytu telefonu ar po krūmu rastu baravyku.
Kad jau esu Lietuvoje ir dar su šiame krašte nematytu motociklu, tai tiesiog negaliu neprasukti pro vieną bičiulį. Jis save vadina Guriu, nors tėvai iki šiol dar prie to nepripranta ir Dariumi prie dubens šaukia. Šitas vyras viso pasaulio motociklus pažįsta geriau nei aš savo tris pirštus. Pas jį rankos išaugusios iš ten, iš kur kūrėjas ir sugalvojo: moka ir varžtą su veržle į krūvą sušriubuoti, o jei nepavyksta, tai nei su svarke, nei su plaktuku nesusipykęs. Toks va – tikras vyras.
Tiesa, dar ir televizoriuje paprotinimo programėles dėlioja, sakyčiau tikras motobrolių kryžiuotis (anie mus, pagonis, ir į tikrą tikėjimą atvertė). Suku pas jį, užsukame kalbas, pabėgiojame mintimis po pasaulį, po visokius krumpliaračius, paplanuojame vieną kitą kelionę kartu. Kad nebūtų liūdna, jis dar sugalvoja YouTube‘ui mano mocą nufilmuoti.
Va čia, brolyti, nė nepajuntu, kaip pasiglostau savo dukatiškai sulaižytus plaukus. Pas jį, atrodo, nuo plaučių iki burnos yra tiesioginis minčių išmetimas... Kai išsižiojo, tai, galiu prisiekti, nei joks dainius, nei Anykščių šilelio, nei Trakų pilies taip nebuvo apdainavęs. Klausau ir suprantu, kodėl tie jo filmukai, kaip poteriai bažnyčioje, yra klausomi. Galite pažiūrėti patys, įrašas apie Ducati Desert X jo kanale jau pasiekė tikinčiųjų akis.
Viskas, gana. Traukiu Kauno pusėn. Skambutis vienam mielam motobroliui ir susitinkame taip gražiai pavadintoje užeigėlėje – „Tėvynė“. Džiaugiuosi, kad bičiulis atranda laiko savo tarpkoncertiniame grafike ir man. Elegijau, smagu vėl tave sutikti, kada nors reikėtų tai padaryti ne prabėgomis.
Tačiau jau tiesiog girdžiu, kaip kažkas spurda kišenėje, ir griebiu už savo nerimstančio telefono. Skambutis iš kitos Kauno pusės ir priminimas, kad ten nesavu balsu rėkia grilius, kad laikas tiksi ir jis nebus amžinai toks kantrus ir laukiantis.
Jei pamenate keliautojus Martyną ir Dardą, turiu atsisveikinti su Elegijumi ir suku link jų. Moteriškė iš navigatoriaus ekranų labai neklaidina ir atveda tiesiai į svetingą kiemą.
Martynas, kaip ir pridera šeimos galvai, žmonos virtuvėn neįleidžia.
Martynas, kaip ir pridera šeimos galvai, žmonos virtuvėn neįleidžia ir jau suka ratus aplink juodąjį garvežį. Ech, kaip gera sutikti bičiulius, kuriuos, nors ir neseniai pažįstu, tačiau, patikėkite, bendros sielos visuomet jaučia viena kitą. Taip, jau žinau apie ką šį vakar kalbėsime ir renkantis temas daug galvos sukti nereikės.
Nosis yra toks labai ypatingas sutvėrimas. Ji žino skonį dar gerokai prieš kąsniui pasiekiant visus kramtomuosius ir ryjamuosius organus, o jei dar maistas ruošiamas grilyje... Galėtum, tai jau su nosimi pradėtum valgyti.
Pribrendus laikui visą tą kvapų gamą norėtųsi paversti į kūną ir kraują. Supratau, kad rojus tikrai yra ir žemėje – galiu lažintis iš dar užpraeitame straipsnyje pamestų Multistrados raktelių! Ech, tik kodėl manęs į tą rojų taip dažnai neįleidžia? Ar tik nereikės nešti savo skudurų arčiau bičiulių gyvenamų vietų?
Taip tarp kąsnių vis įterpiant žodžius, netikėtai pasigirdo kažkoks raidžių trumpinys – AJP.
Kas čia dabar? Ar tik anas nebus Amerikietiškų filmų prižiūrėjęs ir pradės man trumpiniais mintis dėstyti? Kaip kokius „OK“, „ASAP“ ar tai „NP“? Aš dar tik įpusėjau antrą lėkštę pirmo patiekalo, o jis man jau – AJP (ar tik čia nebus koks naujoviškas „ar jau pavalgei“ trumpinys?). Galvoju, kad ne, dar nepavalgiau... Ko jis čia klausia, ar jau pavalgei? Bičiuliui atsakiau, kad dar ne.
Žiūri jis į mane kaip į kokį aborigeną Antarktidoje... Gerai, labai nesiplėsiu, bet supratau, kodėl sakoma, jog valgant kalbėti nėra labai jau mandagus dalykas. Besigilindamas į skonių gamą ir saugodamas liežuvį nuo netikėto dingimo skrandžio gilumoje, neišgirdau, kad prieš mane sėdi ne šiaip sau Martynas, bet AJP motociklų atstovybės Lietuvoje savininkas.
Vos nepaspringau ir net sugalvojau, ar nereikėtų pradėti kreiptis „jūs“? Kaip žinia, motociklai man tikrai ne taip, kaip kažkokiam lietuviui. Aš jais gyvenu, jais keliauju ir tik dėl jų galiu vėliau suteikti jums galimybę kartu prie manęs prisijungti šiomis eilutėmis ir nuotraukomis.
Tai va, tuos AJP motociklus aš jau gana seniai savo akių registratoriais atitinkamoje širdies ir smegenų vietelėje įklijavęs. Tad prie AJP priklijavus mano nukąstą žodį „motociklas“, pokalbis nusirito giliai į užkaborius, kuriais mes, motožmonės, galime klaidžioti ne valandą ir ne tris.
Turiu pasakyti, kad kiekviena pažintis, gera ar bloga, visuomet palieka žymę tavame gyvenime.
Turiu pasakyti, kad kiekviena pažintis, gera ar bloga, visuomet palieka žymę tavame gyvenime. Patikėkite, ši paliko ir labai netikėtą, bet apie tai jau kitais metais (užsižymėkite šią pastabėlę).
Gegutė laikrodyje pradėjo kukuoti po labai mažai kartų, o Martyno šeimyna įkrito į lovas, kaip lapai rudenį dirvonan, tad ir mums jau reikėjo skirstytis ir gesinti pokalbių lavinas.
Ryte, sukirtus gero karinio dalinio pusryčių porciją, atsisveikinu su šia nerealių žmonių šeima ir per aplinkinius kaimus traukiu link sostinės. Vėl motociklas, vėl teisingas variklio garsas skamba tarsi nuostabiausia muzika. Pakeliui susiskambiname su Vladu. Na taip, tuo pačiu BMW ganytoju, su kuriuo prieš kelias dienas atsisveikinome Lietuvos pakraštyje. Vienam – smagu, o kompanijoje – smagiausia.
Taip atsargiai, vengdami piktų dėdžių policininkų, nusigauname iki Vilniaus. Ten susitinkame su sostinės krašto bičiuliais ir pradedame kalbėtis apie artėjantį bulviakasį, būsimas teatrų premjeras... Patikėjote? Aš pats nepatikėjau.
Nebūna tokių kalbų prie motociklų, tikrai nebūna ir dabar nebuvo. Tad, išpasakojus savo įspūdžius apie kelionių ypatumus naujuoju savo žirgu, nurimstame prie kavos puodelių. Taip pagalvoju vis kartais – kas tą pasaulį aukštielninką sugalvojo? Kodėl negalime 11 mėnesių atostogauti ir vieną dirbti? Gi visi tik laimingesni būtų. Netikite? Paklauskite bet kurio einančio pro šalį ar sėdinčio šalia... Ir manęs galite paklausti, ir savęs.
Savaitgalis jau ant nosies. Gražus pasakymas, nors niekaip nesuprantu, ką čia ta nosis su tuo savaitgaliu bendro turi? Lekiu pas savo pusbroliuką. Ten sutarta nakvynė, o pramerkus akis jau bus šeštadienis, kuris atneš nuostabią šventę.
Pasakysiu tiek, šiais metais mane mocas atrideno į Lietuvėlę ne šiaip sau. Mano pusbrolis, vardu Dainius. Kaip tyčia jis turi dar ir brolį, vardu Deividas. Jų mama ir tėtis yra tiesiog paprasčiausiai tie patys visą amželį nugyvenę kartu mieli žmogučiai, kurie yra mano dėdė ir teta, tad sutikite, tai mane padaro lygiai tokiu pat pusbroliu su Deividu, kaip ir su Dainiumi...
Kur aš čia taip painiai suku? Ogi ten, kad Deividas, jausdamas su manimi stiprų giminystės ryšį ir gal šiek tiek draugystės, pakvietė mane į savo ir Kamilės vestuvių puotą. Tai atostogų, motokelionės ir didžiulės šventės sąjunga tapo puikia vyšnaite ant šios lietuviškos kelionės torto.
Tačiau pagalvokite, aš tai toks truputėlį motovalkata ir mano kelioniniuose krepšiuose jokiame užkaboryje nerasi nei kostiumo, nei baltų marškinių ar lakuotų batelių.
Mano kelioniniuose krepšiuose jokiame užkaboryje nerasi nei kostiumo, nei baltų marškinių ar lakuotų batelių.
Staigus „Akropolio“ invazinis projektas ir oficialiai daliai pasiruošta. Dar nėra taip buvę, kad pirkčiau aprangą porai valandų, kad jį kur velnias. Dvi valandėlės miesto apsuptyje ir šventė persikėlė į mišką, kur mano akropoliniai rūbai jau galėjo pasitarnauti, kaip vėliavos atvykstančių keliui pažymėti.
Tad, Deividai ir Kamile, jums – ko nuostabiausio ir šviesiausio kelio kartu, o kas vyko miške, tai ir paliksime miške. Čia dėl saugumo ir privatumo, nes patys žinote, kaip ten būna – kažkas leptelėjo apie raudonkepuraitę ir vilką, tai per visa pasaulį nuskambėjo ir dar dabar tebeskamba. Tad geriau paliksime tai paslaptyje, o aš sekmadienio ryte kylu ir lekiu į Lietuvos bei Lenkijos teritorijų sankirtą, kur susitinku su BMW ir jo savininku Nerijumi, taip ir vėl Nerijumi... Toks jau mano likimas. Tad iki kitų, nors ir retokai pasirodančių nuotykių. Su meile, „NemoLTU“.
Nerijaus keliones galite sekti:
YouTube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA;
Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/.
