„Į kelionę aplink pasaulį motociklu pirmą kartą leidomės 1997-aisiais. Planavome tiesiog pakeliauti metus kitus ir grįžti į Australiją, tačiau motokelionių virusas pagavo mus abu. Ketverius metus praleidę kelyje, namo grįžome tik trumpam – padirbėti, pasitaupyti pinigų ir suplanuoti naujo motožygio aplink pasaulį“, – pasakoja Kenas.
Po operacijos – vėl į kelionę
Brisbane Kenas ir Kerol kartu „dirigavo“ nedidelei vaisių ir daržovių parduotuvei. Nors jie abu teigia, jog pajamos iš šio smulkaus verslo niekuomet nebuvo didelės, jau po kelių metų pora vėl leidosi į kelią: 2007-aisiais palikę Australiją, šįkart Kenas ir Kerol kelionėje aplink pasaulį užtruko devynerius metus.
Dabar jie abu – pensininkai, tačiau orus amžius jų nesustabdo. 67-erių Kenas ir 65-erių Kerol vis dar keliauja tuo pačiu senučiu BMW R80G-S Dakaro modelio motociklu, kurio spidometras jau rodo beveik milijoną kilometrų.
„Motociklas kol kas stovi draugų garaže Anglijoje, o mes šiuo metu ilsimės Australijoje: Kenui buvo prireikę naujos klubo sąnario operacijos, tad, kol jis atsigaus, pabūsime namie. Bet lėktuvo bilietus atgal į Angliją jau turime ir pavasarį toliau tęsime kelionę per Europą“, – pasakoja Kerol.
Kelionių dvasia ji užsikrėtė jaunystėje, kai keliaudama autostopu išmaišė visą Aziją. O Kenas visuomet buvo „užkietėjęs“ motociklininkas, tad pora galiausiai nusprendė sujungti šias dvi svajones į vieną.
„Nors aš pati vairuoti motociklą moku, man daug smagiau sėdėti Kenui už nugaros. Jis – pilotas, o aš – navigatorius: aš planuoju mūsų maršrutus, programuoju GPS navigaciją, tikrinu informaciją popieriniuose žemėlapiuose. Aš taip pat einu fotografės pareigas, tad mane retai išvysi nuotraukose – aš labiau mėgstu būti kitoje kameros pusėje. Šalmuose turime vidinę ryšio sistemą, tad keliaudami dažnai šnekučiuojamės. Kenas kartais dainuoja – beje, tikrai prastai“, – šypsosi Kerol.
Paklaustas, kodėl niekuomet neįsigijo naujesnio, modernesnio motociklo, Kenas sako, jog senasis R80 – milijono kilometrų motociklas – jam puikiai tinka dėl praktinių priežasčių, tačiau jokios sentimentalios vertės neturi.
„Šis motociklas labai praktiškas, naujos dalys – pigios ir jų galima rasti bet kuriame pasaulio kampelyje. Aš jį galiu perrinkti užsimerkęs – jei nusipirktume naują motociklą, reikėtų atnaujinti mechanikos žinias, priprasti prie naujų dalių“, – sako Kenas.
Ar motociklas turi vardą? Ne, tačiau kartais jis būna išvadinamas necenzūriniais žodžiais, juokiasi Kenas.
Paklausti, kaip nuolatinis buvimas kartu šitiek metų ir keliavimas ant vieno ir to paties motociklo bei nakvojimas toje pačioje palapinėje veikia jų santykius, ir Kenas, ir Kerol pabrėžia, jog kelionės suartina.
„Kelyje mes beveik nesipykstame. Kelionės motociklu – mūsų abiejų aistra. Mums abiem be galo įdomu sutikti naujų žmonių ir pamatyti naujas šalis. Jei kartais ir nesutariame (beje, tai būna tikrai retai), abu puikiai žinome, jog ginčai nepadės, tad tiesiog pamirštame pykčius ir tikrąja to žodžio prasme judame toliau. Koks didžiausias iššūkis, važiuojant dviese vienu motociklu? Tikrai ne asmeninės erdvės trūkumas: mes jau seniai išmokome prisitaikyti prie vienas kito“, – sako Kerol.
Pora pasakoja, jog didžiausią įspūdį jiems palikęs žemynas – Pietų Amerika.
„Gamtos, sezonų ir žmonių įvairovė, istorija, nepakartojamos Andų panoramos… Pietų Amerika mums abiems taip patiko, jog net norėjome ten pasilikti. Žinau, kad būtinai dar kartą ten sugrįšime!“, – sako Kenas.
Keliauti pigiau, nei gyventi Australijoje
Vienintelis Keno ir Kerol pajamų šaltinis – jų pensija. Tačiau kelionės aplink pasaulį motociklu, jų teigimu, toli gražu nėra brangus užsiėmimas.
„Mes neturime rėmėjų – nė viena motociklų ar motociklininkams skirtos aprangos bei įrangos kompanija nepadeda mums produktais ir neremia mūsų klajonių. Bet keliaujame labai taupiai ir tikrai puikiai išsiverčiame. Dažnai nakvojame palapinėje, be to, per tiek metų susiradome puikių draugų visame pasaulyje ir dažnai esame kviečiami į svečius. Keliaujame lėtai, o tai labai padeda sutaupyti, be to, taip ir pamatome kur kas daugiau. Tiesą sakant, keliauti yra pigiau, nei gyventi Australijoje“, – pasakoja Kerol.
Vienintelis Keno ir Kerol pajamų šaltinis – jų pensija. Tačiau kelionės aplink pasaulį motociklu, jų teigimu, toli gražu nėra brangus užsiėmimas.
Jos teigimu, kelias išmoko į daug ką pasižiūrėti iš skirtingos perspektyvos ir vadovautis minimalizmo filosofija.
„Išmokome, kad norint gyventi visavertį, nepakartojamą, įspūdžių kupiną gyvenimą, reikia mokėti būti minimalistu: mes keliaujame su labai mažai bagažo, o ir namie neturime daug daiktų. Apskritai mums be galo svetima vakarietiška vartotojiškumo manija, tad daug mieliau savo pinigus leidžiame kelionėms. Pakeliui sutikti žmonės, pamatyti vaizdai, įgytos neįkainojamos patirtys mums daug svarbiau nei namas ir dviejų automobilių garažas, prikimšti retai naudojamų daiktų“, – sako Kerol.
Paklaustas, ką kelionėse jis vertina labiausiai, Kenas nedvejodamas atsako: laisvę.
„Keliai, bėgantys į nežinomus horizontus, skirtingi pasaulio žmonės, tolimiausi planetos kampeliai nublanksta prieš jausmą, kad esi visiškai laisvas keliauti, kur tik nori, sustoti, kada tik nori, ir vėl leistis į kelią, jei pajunti, jog užsisėdėjai. Esame nuo nieko nepriklausomi“, – sako Kenas.
Sparčiai besikeičiantis pasaulis
Poros teigimu, tiek kelionės motociklu, tiek motociklininkai šiandien gerokai kitokie nei prieš kelis dešimtmečius.
„Anksčiau keliauti buvo tiesiog sudėtingiau: internetas dar nebuvo tiek išpopuliarėjęs, nebuvo tokios lengvos ir prieinamos informacijos kaip šiandien, nebuvo navigacijos priemonių. Daug ką turėjai tiesiog atrasti pats. Nebuvo taip, kad išsiruoši, tarkime, į Aziją, ir gali „pagūglinti“, kas vyksta Indijos ir Pakistano pasienyje. Turėdavai važiuoti į tą pasienį ir sužinoti apie padėtį vietoje. Ar anais laikais buvo geriau, ar dabar? Tai labai individualu. Tačiau šiandien keliautojų motociklu tikrai yra gerokai daugiau nei 1997-aisiais. Kartais juokaujame, kad tuoj net Pamyre ar Centrinėje Afrikoje susidarys motokeliautojų spūstys“, – šypsosi Kenas.
Jo teigimu, pats geriausias laikas pamatyti pasaulį yra dabar.
„Net trečiojo pasaulio šalys labai sparčiai vystosi ir keičiasi. Kažkada iš Paryžiaus iki Dakaro tekdavo kastis per sunkiai pravažiuojamas kopas, o dabar visą šį atstumą gali pralėkti asfaltuotais keliais. Čilės Pietų Patagonijos kelias, Carretera Austral, kažkada tebuvo varganas žvyrkelis, o šiandien ir jis jau beveik baigiamas asfaltuoti.
O kas nutinka, kai tiesiami nauji keliai? Paskui juos dygsta viešbučiai, kurortai, svečių namai ir restoranai, sutraukiantys tūkstantines turistų minias. Žinoma, tai nėra blogai – Pietų Amerika ar Afrika nėra mūsų, vakariečių keliautojų, žaidimų aikštelė, o vietiniams žmonėms tų kelių, verslų ir pajamų iš turizmo labai reikia. Tačiau egzotikos, unikalumo ir savitumo su kiekviena diena vis mažiau, tad jei svajojate apie didelę kelionę, neatidėliokite ir važiuokite dabar“, – pataria Kenas ir Kerol.
Anot jų, motociklu apkeliauti pasaulį šiandien gali kiekvienas – tereikia tik didžiulio noro.
„Suprantame, jog tai skamba, kaip kažkas ypatingo, tačiau taip toli gražu nėra. Šiais laikais gyvuoja toks keistas asmenybių kultas, kai tarp keliautojų motociklu atsiranda „įžymybių“, nuolat besireiškiančių socialinėse medijose ir reklamuojančių savo „žygdarbius“. Manau, tai labai klaidina. Kelionės po pasaulį motociklu populiarios jau gerus 50–60 metų ir nieko herojiško ar ypatingo čia tikrai nėra“, – sako australai.
Kai keliautojams motociklu skirtuose renginiuose organizatoriai mūsų su Kerol klausia, kada išleisime savo atsiminimų knygą, mes pažadame: niekada. Nesame ypatingi – tiesiog dieviname keliones ir tiek, – sako Kenas.
Artimiausių judviejų kelionių planai – grįžti į Angliją, sėsti ant motociklo ir patraukti per Europą, o tuomet per Maroką leistis aplink Afriką.
