Mums rūpi. Globos namų auklėtiniams atostogas kalnuose dovanojantis Andrius Beržinis: „Jiems reikia teigiamo pavyzdžio“

„Nesijaučiu kažkokiu geradariu. Man tiesiog gera daryti gera“, – paprastai, be jokių didelių išvedžiojimų savo bendravimą su buvusių globos namų Kaune „Atžalynas“ auklėtiniais – penkiais berniukais – įvertino klaipėdietis Andrius Beržinis.
Andrius Beržinis
Andrius Beržinis / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Kaip atsitiko, kad uostamiestyje gyvenantis vyras ėmėsi draugauti su Kaune gyvenančiais likimo nelepintais vaikais? Pasak A.Beržinio, visas bendravimas prasidėjo prieš keletą metų, kada jis darbo projekto buvo atvestas į Kauną.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Andrius Beržinis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Andrius Beržinis

„Tuo metu gyvenau šiame mieste ir kaip savanoris dalyvavau viename projekte – globos namų vaikai dalyvavo projekte „Kalėdinės vaikų svajonės“. Taip prasidėjo pirmi vizitai į vaikų namus. Jų auklėtiniai piešė kalėdinius atvirukus ir kitoje pusėje rašė savo svajones. Įmonės tuos atvirukus pirkdavo ir siųsdavo, kaip sveikinimus. Adresatai rasdavo vaikučio duomenis ir jo ranka surašytą pasveikinimą bei kokią svajonę jis turi.

Iš pradžių galvojau: „Nuvažiuosiu porą kartų, padėsiu jiems piešti, tuo viskas ir baigsis...“ Tačiau patiriama emocija, matant, kad vaikai išgyvena laukdami, kol aš vėl atvažiuosiu, neleido man jų palikti.

Iš pradžių galvojau: „Nuvažiuosiu porą kartų, padėsiu jiems piešti, tuo viskas ir baigsis...“ Tačiau patiriama emocija, matant, kad vaikai išgyvena laukdami, kol aš vėl atvažiuosiu, neleido man jų palikti. Štai taip ir užsitęsė tas važinėjimas ir bendravimas iki šiolei“, – sakė jau penkerius metus su keletu Kaune globos namuose gyvenusių berniukų bendraujantis klaipėdietis.

Draugystė nesibaigė net jam sugrįžus gyventi į uostamiestį, o vaikams po Kaune pradėtos globos namų reformos „išdalintiems“ po skirtingus „namus“.

Kai pradėjo bendrauti, berniukai buvo maži. Dabar Deividui ir Maksimui 13 metų, Ernestui – 12-a, Deimantui – 16-a, o Donatui, kurio krikštatėviu (kaip pats sako – „kūminu“ – aut. past.) tapo A.Beržinis, – jau 17-a.

„Matau, kad jiems reikia teigiamo pavyzdžio, kad turėtų į ką lygiuotis. Tėvai, pas kuriuos būdami vaikai jie labai norėdavo grįžti (o kartais ir bėgdavo iš globos namų), dabar jau nebėra pavyzdys. Juolab, kad jų gyvenimas tikrai nėra toks, kokio norėtųsi linkėti“, – sakė pašnekovas.

Pasak jo, vaikus labai motyvuoja teigiama energija ir pozityvas. „Tad bandau jiems tai suteikti. Senai brandinau mintį, pasiimti juos su savimi pakeliauti. Kadangi nėra geresnio laiko nei dabar, todėl vyksime jau neužilgo – rugpjūčio 13 d. Pats labai mėgstu kalnus, ne kartą juose esu buvęs. Todėl nutariau ir vaikus vežtis į juos. Važiuosime į Tatrus, Slovakiją“, – apie naujausią dovaną likimo nuskriaustiems berniukams, pasakojo klaipėdietis.

Asmeninė nuotr./Andrius Beržinis
Asmeninė nuotr./Andrius Beržinis

Į šią kelionę buvusių globos namų auklėtiniai vyks už jo lėšas – visas ekipažas važiuos A.Beržinio nuomotu autobusiuku, gyvens kartu, eis į žygius. Kartu keliaus ir vienas iš vaikus prižiūrinčių socialinių darbuotojų. Pasiruošti kelionei į kalnus grupei padėjo ir Lietuvos alpinizmo asociacija, padėjusi gauti reikiamos avalynės ir kitų „kalniečiams“ būtinų dalykų.

Nepaisant to, kad ne tik finansiniai, bet ir organizaciniai rūpesčiai gula ant jo vieno pečių, šios kelionės A.Beržinis nesureikšmina. Kaip ir kitų dalykų, kuriuos per penkerius bendravimo metus jis nuveikė kartu su berniukais.

Asmeninė nuotr./Kai Andrius pradėjo bendrauti, berniukai buvo dar visai vaikai. Dabar – jau paaugliai
Asmeninė nuotr./Kai Andrius pradėjo bendrauti, berniukai buvo dar visai vaikai. Dabar – jau paaugliai

„Ką mes veikdavome? Būdavo, kad atvažiuoju į globos namus jų aplankyti su užduotimis – mokydavau rašyti, skaičiuoti. Sugalvodavau užduotį, o po savaitės atvažiavęs patikrindavau, ar padarė. Vėliau, būdavo, kad vasarą pasiėmu vieną ar du plaukti baidarėmis, į piceriją, sportuoti“, – pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, pradėjęs nuolat lankytis ir rūpintis globos namuose esančiais vaikais, jis sulaukė įvairios aplinkinių reakcijos.

„Buvo partnerių, kurie klausė, kuo galėtų prisidėti. Kai kurie partneriai važiavo kartu. Vis dėlto daugeliui keista (kad ten važiuoju – aut. past.)“, – prisipažino A.Beržinis.

Jis pats į globos namus ar vietas, kur vykdavo kartu su auklėtiniais, dažnai pasiimdavo ir pasiima savo sūnų, kuriam dabar šešeri.

„Taip, tie vaikai nėra paprasti. Bet, jei moki prieiti prie jų, bendrauti, sudominti vaikus, viskas bus gerai. Galbūt jie kažkiek naudojasi tavimi. Tarkime, nusivežu aš juos picų, jie jų pavalgo, gauna naudos. Bet bala nematė!“, – svarstė pašnekovas.

Jis neslėpė, kad vaikų, su kuriais bendrauja, likimai skirtingi ir kol kas sunku pasakyti, kaip jų gyvenimas pasisuks.

„Donatas, kurio „kūminu“ tapau, turi brolį, kuris gyveno tuose pačiuose globos namuose. Kartą, kai Donatui buvo 13 metų, o broliui Ignui – 12, jis pabėgo. Aš tuo metu buvau globos namuose ir iš Donato sužinojau, kad greičiausiai Ignas pas mamą. Pasikalbėjau su darbuotojais, kurie sutiko: „Jei rasiu Igną pas jo mamą ir parvešiu, nekvies policijos. Nuvažiavome pas Donato ir Igno mamą – Igną ten, kaip ir galvojome, radome. Baisi vieta... Landynė greičiau nei namai. Bet Ignas iš ten nenorėjo niekur eiti. Tokio amžiaus jiems tėvai buvo svarbiausi, kad ir kokie būtų. Jie vaikams – numeris vienas. Vėliau jau pradeda ant tėvų pykti...“, – pasakojo A.Beržinis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Andrius Beržinis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Andrius Beržinis

Dabar, pasak jo, Donatas ir Ignas gyvena skirtingai. „Donatas nenori prisidaryti bėdos, o jo brolis Ignas – jau dukart „sėdėjęs“, vartoja narkotikus. Sunku pasakyti, kaip viskas baigsis tiek vienam, tiek kitam.

Tačiau aš esu tikras, kad tiems berniukams reikia teigiamo pavyzdžio. Tokiu savu laiku buvo sportininkai, atvažiuodavę į globos namus, ir mokę vaikus sportuoti.

Buvo toks Artūras Baltrimavičius. Nuostabus žmogus. Jis porą metų kiekvieną dieną lankė vaikus, juos treniravo ir mokė bokso pagrindų. Buvo nerealūs rezultatai vaikų charakterio polyčiuose. Jis – tikras geradaris. Aukojo savo laiką, lėšas, neatlygintinai mokydamas vaikus. Jo darbus tęsė jo sūnus. Deja, bet negalėdami išgyventi Lietuvoje, abu išvyko i JAV. Tokie žmonės turėtų grįžti“, – sakė pašnekovas.

Daugelis žino, ko nenori. Bet ko nori – nelabai... Kita vertus, aš pats atsimenu save 17 metų. Tikrai nežinojau, ko noriu. Bet mano atveju buvo tėvai, kurie skatino mokytis, jei reikėdavo – ir paauklėdavo. O jie neturi to. Patiems save motyvuoti, sutikite – sunku, – kalbėjo klaipėdietis.

Susitikimuose su berniukais A.Beržinis nevengia pasikalbėti apie jų ateitį. Tačiau, kaip pats prisipažįsta, nesistengia įpiršti savo nuomonės.

„Jų svajonės labai nekonkrečios. Daugelis žino, ko nenori. Bet ko nori – nelabai... Kita vertus, aš pats atsimenu save 17 metų. Tikrai nežinojau, ko noriu. Bet mano atveju buvo tėvai, kurie skatino mokytis, jei reikėdavo – ir paauklėdavo. O jie neturi to, neturi, kas motyvuoja, auklėja. Patiems save motyvuoti, sutikite – sunku“, – kalbėjo klaipėdietis.

Arčiausiai šių vaikų yra socialiniai darbuotojai. Tačiau pasikeitus tvarkai ir panaikinus globos namus, o jų auklėtinius išskirsčius po laikinuosius namus, anot A.Beržinio, atsirado naujos problemos.

„Dabar didžiulė socialinių darbuotojų kaita. Ateina dirbti jauni žmonės, norintys tai daryti. Bet padirba porą mėnesių – pusmetį už 500 Eur ir išeina, nes neišgyvena. O vaikai vėl turi pratintis prie naujų žmonių... Mažas šios srities finansavimas – labai blogai. Anksčiau globos namų darbuotojų rotacija buvo kur kas mažesnė“, – įsitikinęs vyras.

Su globos namų auklėtiniais bendraujantis A.Beržinis sako nesiekiantis savo pavyzdžiu įkvėpti kitų. Vis dėlto norėtų, jog tokie vaikai būtų prisimenami ne tik prieš Kalėdas.

„Daugelis žmonių paramą supranta, kaip vienkartines akcijas, rengiamas prieš Kalėdas ar kitas šventes. Yra paprasta paaukoti SMS 2 Eur ir nuo savęs nusimesti akmenėlį bei užsidėti pliusą, kad kažką padarei. Aš paramą ir pagalbą bandau suteikti tęstinumu ir pastovumu, suteikiant vaikams gerų emocijų, pagalbos ir svarbiausia – draugystę. Būtent to – bendravimo ir draugystės – jiems ir reikia“, – tikino pašnekovas.

Mums rūpi. Iniciatyvos, kurios įkvepia

Luko Balandžio / 15min nuotr./Mums rūpi
Luko Balandžio / 15min nuotr./Mums rūpi

Apsidairykime aplink. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!

Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.

Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų