Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Pavydu Musteikos kaimo (Varėnos r.) gyventojams. Toji galimybė stebėti ir išgirsti rečiausias šalies gyvūnijos rūšis atrodo tartum neįkainojamas turtas bet kurio žmogaus sielai.
Kelionę į šią magišką vietą planavau jau senokai, tačiau tik gegužės mėnesio pradžioje pagaliau tai pavyko įgyvendinti.
Kaipgi neaplankysi kaimo, kuriam priklausančiuose miškuose galima rasti piečiausią šalies tašką. Kaipgi nepabuvosi vietovėje, kurioje, kaip manoma, 1883 m. gyvenimą baigė paskutinis Lietuvos lokys ir kuri dar garsėja drevinės bitininkystės tradicijomis.
Aplankyti Musteikos vykau nuo šiaurinėje pusėje esančio Grybaulios kaimo, kurio pavadinimas man atrodo vienas gražiausių šalyje. Tiesa, nors Grybaulia ir skamba gražiai, šio kaimo apylinkėse stebina neįtikėtino dydžio išdžiūvusių tvenkinių dykynės.
Pasirodo, apie 1975 m., Grybaulioje tvenkiniai buvo įkurti karpių auginimui. Tūkstančius hektarų užėmusiuose dirbtiniuose vandens telkiniuose net buvo pradėję perėti jūriniai ereliai ir kiti reti paukščiai, todėl gamtiniu požiūriu ši vieta buvo tikrai ypatinga.
Visgi nutiko taip, kad prieš 20 metų valstybė šiuos tvenkinius sugalvojo išnuomoti vienai įmonei, kuri ėmė ir iš tų tvenkinių išleido vandenį... Savaime suprantama, tada teko pasitraukti ir retiesiems paukščiams.
Keistas jausmas važiuoti tarytum nesibaigiančiais miškais ir prieš automobilio langą pamatyti šalia vieškelio styrančias aprūdijusias karpių šėryklas bei gausybę apleistų buvusių ūkinės paskirties pastatų. Toks vaizdas tikrai gadina viso Varėnos rajono pietinio pakraščio grožį.
Kaipgi neaplankysi kaimo, kuriam priklausančiuose miškuose galima rasti piečiausią šalies tašką.
Apie Grybaulią užsiminiau ne šiaip sau, jei važiuosite į Musteikos kaimą, tikėtina, teks apsilankyti ir čia.
O štai vos už 5 km nuo sienos su Baltarusija esančių Musteikos sodybų vaizdas kaipmat pradangina slogią išdžiūvusių tvenkinių atmosferą.
Įvažiavus į kaimą, lankytojus pasitinka ir su Musteikos istorija supažindina informacinis stendas. Jame teigiama, kad per kaimą teka dešinysis Grūdos intakas Musteika, prie kurio ir kūrėsi sodybos. Jų gyventojai senais laikais prižiūrėjo didikų medžioklės plotus.
Musteikos pastatų išsidėstymui būdinga kupetinio kaimo struktūra. Kaip rašoma tame pačiame stende, toks archajiškas kaimo planas formavosi savaime. Mat čia esanti žemė ypač nederlinga, o ieškant vietos naujai sodybai buvo svarbu laikytis išvien. Plečiantis giminei, vaikai su šeimomis kurdavosi šalia tėvų namų.
Lietuvos kupetiniai kaimai neįsivaizduojami be bendruomeniškumo, be jų gyventojų glaudaus ryšio vieni su kitais. Štai tiek ūkinius statinius, tiek gyvenamuosius namus giminė naudodavo bendrai. Taip atsirado vadinamosios bendrės – pastatai, kuriuose šeimininkavo ne viena, bet kelios šeimos. Teigiama, kad tokių bendrių Musteikoje yra iki šiol.
Deja, bet žmogus žemės plotus gamtai dalinai atiduoda tik tuo atveju, jei ta žemė jam neteikia naudos. O kadangi šioje vietovėje netgi galima rasti žemyninių kopų, žemės ūkiu vietos gyventojai tiesiog negalėjo užsiimti. Musteikiškių gyvenimas priklausė nuo miško gėrybių – kas kirsdavo medieną, kas varydavo dervą ar rinkdavo grybus ir uogas, o kas medų iš drevių kopinėdavo.
Dabar kaimo centre atvykstančiuosius pasitinka trys mediniai kryžiai (vieno iš jų aukštis siekia net 17 metrų). Visi jie padabinti prijuostėlėmis... Gal pastebėjote, kad kryžiai taip puošiami būtent Dzūkijos kaimuose. Prijuostėlės būdavo tarsi auka – rišamos už nuodėmes, atgailaujant ar kažko labai karštai trokštant.
Tikriausiai ši tradicija gali būti ir gerokai senesnė nei krikščionybės atėjimas į Lietuvą. Drobulės šiuose kraštuose kadaise būdavo rišamos ant ąžuolų... Šiandien prie „žiursteliais“ papuoštų kryžių musteikiškiai renkasi švęsti, gedėti, išlydėti amžinybėn.
Unikali Musteikos kaimo apylinkių gamta užbūrė ir mūsų garsųjį gamtininką Tadą Ivanauską (1882–1970 m.). Jis kartu su žmona Honorata 1918 m. šiame kaime netgi buvo įsteigę lietuvišką mokyklą. Joje tarpukariu mokėsi apie 50 vaikų, čia mokytojavo ir pats T. Ivanauskas. 1934 m. lenkai mokyklą uždarė.
Ar teko girdėti, kad musteikiškiai netgi balsu mokėdavo prisišaukti vilkus?..
Akivaizdu, kokiais svarbiais gamtos turtais nusėtas šis kraštas. Žinoma, ne tik gamtos, bet ir tos trapios susigyvenimo su ja išminties. Ar teko girdėti, kad musteikiškiai netgi balsu mokėdavo prisišaukti vilkus?.. O kiek dar nežinome, kiek nebesužinosime.
Šiandien privalome ne tik žavėtis, bet ir visais įmanomais būdais stengtis išsaugoti ne vien tik archajiškus Lietuvos kaimus, bet ir tai, dėl ko jie tokiais yra. Dykvietėje jokia pirkia neatrodys miela...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
