Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Abu šie žmonės – broliai, kilę iš Žemaitijoje pasislėpusio Brėvikių dvaro (Telšių r.), kuris savo istoriją skaičiuoja dar nuo 1592 m. Šią sodybą kadaise valdė ne viena garsi bajorų giminė, tačiau niekas neprilygo paskutiniųjų Brėvikių dvarininkų Narutavičių šeimai. Jie čia įsikūrė 1813 m.
Būtent Brėvikių dvaras yra dviejų brolių – Stanislovo (gim. 1862 m.) ir Gabrieliaus (gim. 1865 m.) tėviškė. Jie buvo Viktorijos Ščepovskaitės-Narutavičienės ir vietos teisėjo, 1863 m. sukilimo dalyvio, Jono Narutavičiaus sūnūs.
Deja, bet berniukai tapo našlaičiais, jų tėvas J.Narutavičius greitai mirė. Netekusi vyro, V.Narutavičienė išnuomojo savo ūkį ir pagalbos auklėjant vaikus paprašė Renavo dvaro (Mažeikių r.) savininko barono Antano Rionė. Jis pasigailėjo skaudžią netektį išgyvenančios šeimos ir sutiko juos visur tris priglausti.
1868–1871 m. jos vaikams mokyti baronas nusamdė geriausią tuometį mokytoją – poetą, publicistą, vertėją, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėją Lauryną Ivinskį. Baronas pasižymėjo filantropizmu, todėl našlei ir jos sūnums prieš savo paties mirtį paliko pinigų pragyvenimui.
V.Narutavičienė vėliau abu savo sūnus išleido mokytis į vokišką Liepojos gimnaziją. 1882 m. baigęs mokslus, vyresnysis sūnus Stanislovas tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, tačiau iš jo buvo pašalintas, tad paskui studijas tęsė Kyjive.
Sukūręs šeimą, Stanislovas Narutavičius kartu su žmona Joana Bilevičiūte grįžo į Brėvikių dvarą. Čia jis rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą, vertėsi advokato praktika. Bajoras buvo mylimas vietos gyventojų, rūpinosi jų švietimu, sveikatos apsauga. 1905 m. S.Narutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, o 1918 m. visiems laikams įsirašė į Lietuvos istoriją – tapo Vasario 16-osios Akto signataru.
S.Narutavičiaus ir dar kai kurių signatarų dėka, Lietuvos Nepriklausomybės Akte buvo pašalintas tekstas apie įsipareigojimus Vokietijai, taip užtikrinant visiškai nepriklausomos Lietuvos valstybės ateitį. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties S.Narutavičiui garsiojoje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukoje buvo paskirta viena garbingiausių vietų – krėslas šalia J.Basanavičiaus.
S.Narutavičiaus šeima Brėvikiuose vertėsi pienininkyste, jiems priklausė apie 500 ha žemės. Kalbama, kad Narutavičiams susitvarkyti su ūkio reikalais nebuvo lengva. Juk abu su žmona buvo tikri intelektualai. Netgi manoma, kad jo žmona Joana buvo pirmoji Lietuvos moteris, Vakaruose (Ciuriche, Šveicarijoje) įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
1931 m. Brėvikių dvaras padalytas ir signatarui liko tik maždaug pusė anksčiau buvusio ūkio ploto.
Sunku pasakyti, kodėl, tačiau paskutiniąją 1932 m. dieną, Naujųjų metų išvakarėse, S.Narutavičius nusišovė... Jo kapą galima aplankyti greta Brėvikių esančiame Alsėdžių miestelyje. Paskui, sovietmečiu, Brėvikių dvaro ponų name įsikūrė mokykla, parduotuvė. Dabar tai – privati nuosavybė.
O kokia buvo kito brolio – Gabrieliaus – lemtis? Apie jį Lietuvoje gerokai rečiau užsimenama. Visgi visai kitokia situacija turėtų būti Lenkijoje...
Pasirodo, kad iš Žemaitijos kilęs jaunuolis tapo Ciuricho politechnikos instituto profesoriumi, dekanu, statė hidroelektrines Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje. Po kurio laiko tapo Lenkijos viešųjų darbų ministru, vėliau – užsienio reikalų ministru, o 1922 m. gruodžio 9 d. Gabrielius Narutavičius (lenk. Gabriel Narutowicz) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu!
Turbūt daugeliui tai gali būti naujiena, mat Brėvikiuose apie pirmąjį Lenkijos prezidentą – Žemaitijos bajorą – niekur neužsimenama. Čia stovi tik akmeninis signataro ženklas jo broliui (visgi jiems abiems skirta skulptūra neseniai atsirado Renavo dvare).
1922 m. gruodžio 9 d. Gabrielius Narutavičius (lenk. Gabriel Narutowicz) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu!
Tiesa, pirmojo Lenkijos prezidento gyvenimas taip pat baigėsi tragiškai.
Iškart po tapimo prezidentu, Gabrieliaus Narutavičiaus politiniai oponentai pradėjo puolimą (apkaltino ateizmu, valdžios užėmimu mažumos balsais ir kt.). 1922 m. gruodžio 16 d. Varšuvos nacionalinėje galerijoje prezidentą nušovė lenkų nacionalistas E.Niewiadomskis.
Nuo kulkos žuvusio G.Narutavičiaus laidotuvėse Varšuvoje dalyvavo apie 500 000 žmonių. Jis Lenkijos sostinėje ir atgulė amžinojo poilsio.
Nors abu broliai savo gyvenimus baigė tragiškai, jų pėdsakai amžiams išliks dviejų kaimyninių valstybių istorijos puslapiuose ir to seno Žemaitijos dvarelio prisiminimuose.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
