Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
Jei jums skaitant apie šį taką kilo mintis, jog Rokantiškių piliavietėje jūs jau buvot ir atsiradus ten pažintiniam takui nieko naujo nepamatysit, jūs nesat vienintelis toks. Iš pradžių ir aš taip pagalvojau, bet suabejojęs, ar tikrai Rokantiškių piliavietė ir piliakalnis yra ta pati vieta, greitai įsitikinau, jog ne. Juos vieną nuo kito skiria vos vienas kilometras, ir jei Rokantiškių piliavietė žinoma daugeliui, tai Rokantiškių piliakalnis bus atradimas ir tiems patiems vilniečiams.
S.Batoro gatve pravažiavus Rokantiškių piliavietę, už keleto šimtų metrų prasideda Žaliakalnio gatvė. Ji nėra ilga, ir už privačių namų greitai pasirodo žalia zona su užtvanka prie kelio. Akmenimis įrėmintas plotas šalikelėje atstoja automobilių stovėjimo aikštelę. Lankytojų antplūdžio čia niekas nesitiki – tilps gal trys automobiliai. Beveik neišlipus galima perskaityti tokiomis pat niūriomis spalvomis kaip šis metų laikas apipavidalintą informacinį stendą. Jis suklysti neleidžia, Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas prasideda čia.
Sutankinto grunto takas veda palei Murlę. Taip vadinasi čia tekantis upelis, kuris keletoje vietų yra užtvenktas. Per tą valandą, praleistą ieškant informacijos, radau, jog tas pats Rokantiškių piliakalnis kai kur vadinamas Murlės piliakalniu. Beje, žodis murlė reiškia burną arba nosį.
Mažas ir trumpas tas Murlės upelis, tačiau Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas dar trumpesnis. Jo ilgis siekia vos 1,1 kilometro. Priartėjęs prie piliakalnio pažintinis takas pradeda kopti viršun įrengtais laipteliais. Stabteliu prie susisukusio ir nuvirtusio medžio, kuris straipsnių antraštėse ir Facebook nuotraukose yra viena populiariausių tako nuotraukų.
Pozityvumo galima rasti visur, tik kartais jo reikia ieškoti tarsi mažų trupinėlių. Kaip ir kokios nors įdomesnės informacijos apie Rokantiškių piliakalnį. Sunku su ja ne tik internete, bet ir čia stovinčiuose informaciniuose stenduose. Žinoma, ne kiekvienas piliakalnis prilygsta Kačėniškės piliakalniui. Pastarasis ir taip įspūdingas, link jo einančio tako stenduose gali rašyti bet ką, gamtos vaizdai ten nugalės. O jei gamta neapdovanojo, tenka darbu ir išmone prisikviesti lankytojus.
Iš viršaus Rokantiškių piliakalnis panašus į viršugalvyje praplikusią galvą. Piliakalnio šlaitai apaugę medžiais, o viršuje jų nėra, tik iš akmenų sudėliotas ratas simbolizuoja aukurą. Pro medžius matosi privačių namų stogai, raudonuoja bažnyčios bokštas. Palipus laipteliais žemyn stovi antrasis informacinis stendas.
Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas supažindina ne tik su šiuo piliakalniu. Perskaitę abu čia stovinčius stendus tikrai padidinsite teorinių žinių bagažą apie piliakalnius. Ar tai džiugina? Asmeniškai mane – nelabai. Viena įdomi istorija suteiktų šiam pažintiniam takui žavesio net ir tokią žvarbią žiemos dieną kaip ši. Pavilnių regioninis parkas įrengė tikrai neblogus stendus Ribiškių take ir Strielčiukų žygtakyje, tačiau čia išmonės pritrūko.
Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas atgal grįžta kita piliakalnio puse.
Kaip rodo ženklinimo pasikeitimai take aplink Vilnių – viską galima patobulinti, o kol galioja karantino apribojimai, dar viena lankytina vieta gamtoje tikrai nepamaišys. Jei kažkam Naujoji Vilnia vis dar yra kaip rajonas kažkur anapus, Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas yra dar viena priežastis šį rajoną prisijaukinti. Po truputį, nes takas neilgas. Ir labai tikėtina, kad jei lietuviai nebūtų atradę pažintinių takų, šis takas nebūtų gimęs pažintiniu.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
