Jau iš tolo užuodėme keistą, ne itin malonų kvapą. Išlipę iš autobuso, pasileidome netoliese plytinčių kalvų link. Kraštovaizdis keistas – gal taip turėtų atrodyti Mėnulio paviršius? Visur – kūgio formos iškyšuliai su krateriais viduryje.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Mažieji purvo ugnikalniai ir geizeriai |
Prieiname prie pat vieno tokio krateriuko. Viduje kažkas pukši, kyla oro burbuliukai ir netrukus išsiveržia nedidelė purvo srovelė, pasiliejanti kraterio kraštais... Tarsi nedidelis vulkaniukas, tik besispjaudantis ne karšta lava, o šaltu purvu. Tuo įsitikinome, panardinę rankas į ką tik išsiliejusį „upeliuką“. Lava, kaip paaiškino bendrakeleiviai gamtininkai, trykšta iš žemės gelmių, kur tvyro didelis karštis, o purvo vulkaniukai – kur kas „žemiškesni“.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Mažieji purvo ugnikalniai ir geizeriai |
Pro Žemės plutos plyšius iš vidaus besiveržiančios dujos pasiekia požeminį vandenį ir kartu su juo kyla viršun, pakeliui susimaišydamos su sutiktu purvu, ir paviršiuje ištrykšdamos purvo vulkanais. Buzau miesto apylinkėse trykštantys purvo vulkanai yra susiformavę netoli nuo apleistos šachtos, po 1977 metais įvykusio žemės drebėjimo. Iš šių vulkanų besiveržiančios purvo masės ir dujos dažnai yra lydimos naftos pėdsakų. Panašus purvo vulkanų tipas pasitaiko daugiausia naftingose srityse; su purvu drauge išsiskiriančios dujos yra degios.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Parke susiformavo neįtikėtini raštai |
Vykdama čionai įsivaizdavau šiuos vulkanus žymiai aukštesnius, negu išvydau. Pasirodo, jų, net pačių aukščiausių, „ūgis“ nesiekia daugiau kaip šešių metrų, o šlaitai yra nuolaidūs, lengvai pasiekiami. Tačiau įspūdis – didžiulis: purvo upeliukai džiūdami suformuoja reljefą, panašų į saulės išdžiovintą, daugybę metų lietaus nemačiusią, suskeldėjusią plynę ar į senų medžių žieves. Ta plynė stebina daugybe atspalvių: rudų, pilkų, šokoladinių, net juodų. Apie kraterius kai kur galima pastebėti druskos kristalų ar juodai geltonų sieros ratilų.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Mažieji purvo ugnikalniai ir geizeriai |
„Jei prikištumėte degtuką prie burbulo, išvystumėte mėlyną liepsnelę – degtų jame esančios metano dujos“, – pasakė rezervato darbuotojas, mus atlydėjęs ir visą laiką stebėjęs, kad tik nesugalvotume įlipti į kokio krateriuko vidų ar pasisemti iš čia esančio purvo. Matyt, visko pasitaiko...
Savo svajonių kūdikiu diktatorius taip ir nepasidžiaugė
Neaplankyti Rumunijos parlamento rūmų būtų buvę tiesiog neatleistina, nors šios šalies sostinėje tegalėjome praleisti tiktai vieną dieną. Mat tai Nicolae Ceausescu valdymo laikais iškilęs pastatas, anuomet vadintas „Liaudies namais“. Dabar čia triūsia išrinkti deputatai bei yra įsikūrusios ES institucijų būstinės.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Parlamento rūmų vaizdas |
Tai – antras pagal dydį statinys pasaulyje (pirmąją vietą užima JAV Pentagono rūmai). Jis įrašytas į Guinnesso rekordų knygą pagal tris aspektus: tai – sunkiausias administracinis pastatas pasaulyje, didžiausias Europoje ir pats brangiausias iš visų, kada nors iškilusių mūsų planetoje. Dabar jo kaina viršija tris milijardus eurų. Rūmų parametrai išties pribloškiantys: jų ilgis – 270 metrų, plotis – 240 metrų, aukštis – 86 metrai (čia neįskaitant dar 92 metrų, esančių po žeme), bendrasis plotas – 220 000 kv. m.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Parlamento rūmų vaizdas |
Rūmai, kaip jau minėjome, buvo pradėti statyti socializmo epochoje, jų iniciatorius buvo tuometinis šalies vadovas N.Ceausescu. Diktatorius puikiai žinojo, kiek šaliai atsieis tokia statyba, tad nusprendė liaudžiai dar labiau suveržti diržus. Taupyti imta visur, kur tik įmanoma: normuoti degalai, šiltas vanduo, elektra, ribotas televizijos laidų transliavimas, normuotai pardavinėti maisto produktai.
Į žmonių nepasitenkinimą nekreipta jokio dėmesio; netgi tada, kai minios bukareštiečių išėjo į gatves, reikalaudamos negriauti būsimos rūmų statybos teritorijoje esančio įspūdingo rajono su puikiais senosios architektūros namais. Kur tau! Venecijos miesto dydžio Bukarešto kvartalas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, užuot jį atkūrus po 1977 metais buvusio žemės drebėjimo. Vietoj jo išdygo minėtieji „Liaudies namai“ bei gausybė betoninių daugiaaukščių – ministerijų ir kitų administracinių pastatų.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Toks vaizdas atsiveria nuo rūmų balkono į miestą |
N.Ceausescu asmeniškai kontroliavo šių rūmų statybą, kiekvieną savaitę joje apsilankydamas. Visgi, jam nebuvo lemta sulaukti statybos pabaigos: kai jis buvo sušaudytas, „Liaudies namai“ dar nebuvo baigti statyti. Nėra jie galutinai užbaigti ir iki šių dienų, ir kada bus padėtas „paskutinis štrichas“, niekas nesiima prognozuoti...
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Mozaika ant grindų – rūmų schema |
Mūsų ekskursijai po rūmus, užsakytai gerokai iš anksto, vadovavo moldavė gidė, jau ne vienerius metus gyvenanti Rumunijoje. Tiesa, prieš patenkant į šį pastatą, teko praeiti patikrą metalo ieškikliu ir atiduoti pasus. Kontrolė čia itin griežta, nors ekskursija netrunka nei valandos. Apsaugininkų pilna lauke, prie įėjimo ir pačių rūmų viduje.
Apžiūrai yra skirta tik nedidelė rūmų dalis, bet ir iš to, ką pamatai, susidarai įspūdį, kad tai turėjo būti vieni prabangiausių rūmų pasaulyje. Per 1100 parlamento rūmų patalpų apdailai panaudotos pačios brangiausios medžiagos: įvairių atspalvių marmuras, vertingiausių rūšių mediena, Venecijos stiklas, sidabras, auksas, dramblio kaulas, raižiniai ir lipdiniai, vitražai. Čia stovi ištaigingiausi baldai, kabo „Murano“ salos meistrų sietynai...
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Kiek sveria toks sietynas? |
Rūmuose įrengta speciali ventiliacija: grynas oras, N.Ceausescu nurodymu, turėjo patekti pro atitinkamas angas, o ne būti dirbtinai kondicionuojamas. Diktatorius šnairai žvelgė į oro kondicionierius, nes bijojo būti nunuodytas.
Kiekviena rūmų statybos detalė turėjo būti su juo suderinta. Net laiptai po daugybės pakeitimų buvo sukurti tokie, kurių aukštis idealiai tiko mažaūgio diktatoriaus žingsniams...
Prie šios pilies jis neprikišo rankos
N.Ceausescu pomėgis griauti senuosius miestų kvartalus bei įspūdingus senovinius statinius ir vietoj jų statyti naujus, laimei, nepalietė tikro architektūros šedevro – Pelešo pilies (Castelul Peles), įsikūrusios viduramžių kelyje, jungiančiame Transilvaniją ir Valachiją. Gal jis ir būtų prikišęs nagus prie šio įspūdingo pastato, bet jį socializmo laikais savo poilsio baze pavertę aukšti partiniai rumunų bosai griebėsi gudrybės: pasakė diktatoriui, jog pilyje veisiasi gyvybei pavojingas grybelis, kurio neįmanoma išnaikinti, ir šis paliko ją ramybėje.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Pelešo pilies fragmentai |
Sunku įsivaizduoti, kokia netektis būtų, jei N.Ceausescu būtų sugalvojęs ją „patobulinti“ arba, neduok Dieve, nugriauti. Gyvenime esu mačiusi daugybę karališkųjų rūmų ir pilių. Įvairiose šalyse. Iki kelionės į Rumuniją pačia gražiausia savo regėta pilimi laikiau Bavarijoje stūksančią Noišvanšteino (Neuschwansteino) pilį, dabar gi išvydau dar vieną, bavariškajai prilygstančią savo efektingumu, elegancija ir ištaiga.
Itin vaizdingoje Karpatų kalnų vietovėje pabuvojęs Rumunijos karalius Karolis (Karlas) Pirmasis (1839 – 1914) buvo tiek sužavėtas apylinkių grožio, kad nedelsiant įsigijo čia žemės sklypą ir nusprendė pasistatydinti pilį, kurioje galėtų leisti vasaras. Pilies statyba prasidėjo 1873-iųjų rugpjūtį, kartu dygstant ir pagalbiniams pastatams: karališkosioms arklidėms, medžioklės nameliui, sargybos postui ir kt. Tačiau svarbiausia – čia buvo pastatyta elektrinė, ir Pelešo pilis tapo pirmąja elektrifikuota pilimi pasaulyje.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Pilis iš toli |
Pilis nepasižymi išskirtiniu dydžiu ar pompastika, tačiau tai – tikrai karališkas statinys, organiškai įsiliejęs į supančią aplinką.
Šie rūmai turi centrinį 66 metrų aukščio bokštą ir daugiau kaip pusantro šimto kambarių su vertingomis paveikslų, ginklų, baldų kolekcijomis, medžio ir dramblio kaulo skulptūromis, rytietiškais kilimais ir gobelenais. Akmeninės sienos išpuoštos freskomis, o medinės – meistriškais medžio drožiniais. Rūmų centre trykšta fontanas.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Pelešo pilies fragmentai |
Kiekviena šios pilies patalpa (o jų tik dalis prieinama turistams) – unikali, su savo nepakartojamu interjeru. Štai Florencijos kambario sienos padengtos ebonitiniu medžiu, Turkišką menę dengia šilkas, Prancūziškas kabinetas įrengtas Liudviko XIV stiliumi.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./paminklas pilies statytojui, Rumunijos karaliui Karoliui Pirmajam |
Įdomi Teatro salė, kurioje 1906 metais buvo parodytas pirmasis kino seansas šalyje, taip pat pačių karalių apartamentai ir biblioteka. Meno kūrinių kolekcijoje – dirbiniai iš stiklo, porceliano, brangiųjų metalų, čia sukaupta gausi įvairių medalių ir monetų kolekcija, turinti didelės memorialinės ir dokumentinės vertės.
Tarp kitų vertingų daiktų – auksinės ir sidabrinės lėkštės, originalūs baldai, datuojami XVI – XIX amžiaisi. Kai kurie rankų darbo baldai pagaminti garsiausiose Europos meistrų dirbtuvėse specialiai karališkosios šeimos užsakymu.
Didelį įspūdį daro langų vitražai. Viršutiniojo aukšto lubas dengiantys vitražai atsidaro, kad pilis galėtų vėdintis. Unikali ventiliacijos sistema veikia iki šių dienų. Originalius lubų raštus veidrodiškai atkartoja grindis dengiančių kilimų piešiniai.
Ginklų kolekciją sudaro daugiau kaip 4000 europietiškų ir rytietiškų kovos priemonių pavyzdžių. Be to, Pelešo pilyje saugoma itin vertinga XVII a. karių apranga, taip pat vienintelė Rumunijoje šarvų kariams ir koviniams žirgams kolekcija.
Pilį supa parkas, turintis 7 terasas, išpuoštas marmuro skulptūromis. Vienos terasos centre pastatyta paties karaliaus Karolio (Karlo) Pirmojo skulptūra. Valdovas Pelešo pilyje ir mirė 1914 metais.
Netoli šios pilies stūkso dar viena šalies įžymybė – Sinajos vienuolynas. Bet apie jį – kitame straipsnyje.
