Lėtuosius keliautojus ilgainiui pasieks ne tik informacija apie lankytinus objektus ar maršrutus, bet ir naujas ženklas, žymintis aplinkai draugiškus produktus, paslaugas. Dar vėliau keliautojai sulauks ir audiogidų bei galimybės parsisiųsti žemėlapius į navigacijos prietaisus ar išmaniuosius telefonus.
Apie šią iniciatyvą kalbėjomės su BEF darnaus vystymosi ekspertu Kęstučiu Navicku, kuris papasakojo ne tik apie naująjį maps.lt svetainėje įsikūrusį puslapį, bet ir apie lėtąjį keliavimo būdą, jo koncepciją.
Jo nuomone, tie, kurie atvažiuoja į mišką ar prie ežero automobiliais, garsiai užleidžia muziką, triukšmauja, pusryčiams, pietums bei vakarienei kepa tuos pačius kepsnius, dažniausiai atvyksta į gamtą parodyti savo kompleksų ar, priešingai, pasididžiuoti. Tačiau visiškai nesuvokia, kuo ta jų aplankyta vieta svarbi greta gyvenančiam žmogui, ar kuo ypatinga, kuo skiriasi nuo kitų poilsiui skirtų vietų.
Svetainėje maps.lt atsirado naujas skyrelis, skirtas keliaujantiems lėtai. Kaip galima suprasti iš aprašymo, tai – tik darbų pradžia. Ilgainiui internete esančiame žemėlapyje turėtų atsirasti ne tik vertos aplankyti vietos, bet ir aibė maršrutų keliaujantiems kitaip. Kaip kilo tokia mintis?
Projektas sugalvotas siekiant sudaryti sąlygas saugomose teritorijose gyvenantiems žmonėms gauti ekonominės naudos, o besilankantiems saugomose teritorijose – įsigyti produktų, paslaugų ar kokių daiktų.
Saugomose teritorijose yra daug apribojimų, o buvimas jose reikalingas platesnei visuomenės daliai – ne tik ten gyvenantiems. Taigi projektas kilo iš, pavadinkime, pilietinio solidarumo.
Dabar reikia sulaukti, kol saugomų teritorijų administracijos pradės dirbti prie projekto, ir svetainėje ilgainiui atsiras daug informacijos. Kol kas joje galima rasti lankytinus gamtos paveldo, kultūros objektus, taip pat – viešą infrastruktūrą. Projekto metu sukūrėme ir palankių aplinkai produktų bei paslaugų ženklinimą, kuris padės keliautojams išsirinkti, kur keliauti, kur apsistoti, ar kur apsipirkti.
Koncepcijos idėja kilo po seminaro apie prigimtinę kultūrą. Jame išgirdau apie kraštovaizdžio poveikį, įtaką mūsų kultūrinei savasčiai. O perteikti jo visumos kitiems negalime nei žodžiais, nei raštu. Tai – dalykai, kuriuos bandant apibrėžti ir neturint rašytojo gyslelės, tekstas taptų sausas ir biurokratiškas. Vienintelis būdas jį pažinti – išsibūti toje vietoje, sugyventi su gamta. Padėti tai padaryti gali ten gyvenantys žmonės, kurie savo gyvenimo pavyzdžiais, pasakojimais, remdamiesi savo supratimu ir asociacijomis gali perteikti savo gyvenamosios vietos visumą.
Kokią žinią norite perduoti projektą pavadinę „Keliaujantiems lėtai“?
Norėtume sumažinti žmogų pasiekiančius informacijos srautus, pristabdyti žmonių vartojimą.
Darnaus vystymosi klasikė Daniela Meadows yra pastebėjusi, kad einame ir kovojame už žmogaus, už gyvūnų teises, švarią aplinką, ir taip veltui drumsčiame vandenį. Daug geriau tiesiog sustoti, pagalvoti, kaip ir ką mes patys darome. Gal vietoj važinėjimo iš vieno seminaro į kitą, verta pašnekėti su artimais žmonėmis, su kaimynais, pagalvoti, ką galime pakeisti patys. Tai, ekspertės teigimu, – vienas būdų, kaip galima prisidėti prie aplinkos gerovės, nes blaškydamiesi suvartojame daug išteklių.
Aišku, gal kas pasakytų, jog vien mūsų projekto sklaida kelia savotišką priešpriešą tam, ką kalba darnaus vystymosi ekspertai: juk savo idėjai skleisti naudojame informacines technologijas. Tačiau aš tame bėdos nematau. Tai – informacija, kuri pasieks lankytoją, ir šis jau spręs, kaip tą informaciją panaudoti. Čia panaši situacija kaip ir su automobilio naudojimu: yra žmonių, naudojančių automobilį pademonstruoti savo pajamoms, yra tokių, kuriems tai – tik susisiekimo su šeima ar draugais priemonė. Internetas lygiai taip pat yra priemonė, kurią galima panaudoti įvairiais tikslais. Labai gerai, jei naudojimasis internetu ves darnesnės gyvensenos link.
Jei jau prakalbome apie technologijas, panaršius svetainėje, kyla klausimas, ar ilgainiui atsiras daugiau prieigos prie informacijos galimybių? Juk visi šiais laikais apsišarvavę navigacinėmis sistemomis, išmaniaisiais telefonais ir net ne visi turi spausdintuvus, kuriais gali atsispausdinti jūsų pateikiamus žemėlapius. Ar planuojate svetainės turinį padaryti prieinamesnį?
Taip, tokių planų turime, ilgainiui turėtų atsirasti galimybė žemėlapius perkelti į navigacines sistemas. Tiesą sakant, mus šiek tiek apribojo techninės galimybės, nes ir telefonų, ir navigacinių sistemų gamintojai naudoja savo unikalią programinę kalbą. O norint pritaikyti žemėlapių pateikimą visiems prietaisams ir specifinėms jų kalboms, reikėtų daug išteklių. Tikime prognozėmis ir laukiame, kol kalbos taps universalesnės, ir informaciją nebus taip sunku konvertuoti.
Kita vertus, galiu pateikti kontrargumentų: kaip jums skamba „technologijos miške“? Šiandien, keliaudami į gamtą, dažnai aklai ir besąlygiškai pasikliaujame technologijomis – ir tais pačiais mobiliaisiais telefonais, ir navigacinėmis sistemomis. Atmetame bet kokią galimybę, kad jie gali sušlapti, staiga išsikrauti. Taip pasitikėdami, susikuriame saugumo iliuziją: negalvojame, kur einame, nesidairome, nebandome prisiminti savo kelio, orientyrų. Be to, stebėdami savo prietaisus, galime net nesuvokti, kad esame gamtoje, kad reikia į ją ne tik fiziškai, bet ir mentaliai pakliūti.
Vadinkite mane konservatoriumi, bet po ranka visada turiu paprastą kompasą – kad nepasiklysčiau. Aišku, ir naudodamas technologijas gali sėkmingai nepasiklysti. Bet pasiklydimą pavadinčiau prabanga, juk tada galime daugiau laiko pabūti toje vietoje.
Nemanau, kad mokėjimas pažinti gamtą ar orientuotis joje be technologijų pagalbos yra beprasmybė, tai – buvimo gamtoje filosofijos dalis. Geriausia, kai atrandame tinkamą santykį tarp vieno ir kito: tarp besąlygiško pasitikėjimo technologijomis ir natūralaus orientavimosi aplinkoje.
Tiesa, iki metų pabaigos į svetainę įkelsime audiogidus – garsinius failus, kuriuos bus galima atsisiųsti į telefonus ar nešiojamus grotuvus. Jie bus skirti vesti turistus per konkrečias vietoves, suteikti informacijos apie ten esančius objektus, papildomai neieškant informacijos internete. Kol kas planuojame, jog gidus turės tik tiesioginiai projekto partneriai – Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos regioniniai parkai. Jei bus galimybių – audiogidų rasis ir daugiau.
Šiandien nuolat akcentuojamas žmonių įsitraukimo elementas: jei jie patys galės žymėti maršrutus ir lankytinus objektus, rasis ir daugiau informacijos, ir daugiau žmonių, besinaudojančių paslauga. Ar galės keliautojai piešti savo žemėlapius, dalintis su kitais vartotojais?
Mes svarstėme galimybę, kad informaciją apie lankytinus objektus, maršrutus bei nuotraukas galėtų sukelti ir nuolat keliaujantys žmonės, tačiau, prieš akis turėdami „Google Maps“ pavyzdį, nusprendėme, kad vartotojų keliamos informacijos srautai yra pernelyg dideli ir riboja kitų vartotojų galimybes pažinti. Nenorime, kad svetainė taptų šiukšlynu.
Technologiškai prieigą galime suteikti visiems, tačiau, norėdami išlaikyti kokybės kartelę ir patikimumą, informacijos kėlėjus ribojame. Tiesa, tokią galimybę ketiname suteikti didesniems keliautojų klubams, keliautojų sąjungai. Aišku, išimčių iš taisyklės būti gali, prieigą prie žemėlapio pildymo galėsime suteikti ir tiems žmonėms, kuriais pasitikėsime, kurie bus rūpestingi ir atsakingai žvelgs į šį užsiėmimą.
Išties, panaršiusi svetainėje, neradau tiek daug informacijos, kiek tikėjausi rasti. Kada planuojate sukelti visa tai, kas praverstų keliaujančiam lėtai?
Solidų informacijos kiekį tikimės sukaupti iki rudens, nes, kaip minėjau, šiandien informaciją gali suvesti tik valstybinių parkų ir rezervatų darbuotojai.
Tvarkingiausiai kol kas informaciją suvedė Neries regioninio parko direkcija, nors jie nėra projekto partneriai.
Vis minime lėtąjį keliavimo būdą. Ar jis taip vadinamas tik dėl įsibuvimo gamtoje, ar akcentuojamos aplinką tausojančios transporto priemonės: skatinamas keliavimas viešuoju transportu, persėdimas nuo automobilio sėdynės – ant dviračio, keliavimas pėsčiomis?
Remiantis darnaus keliavimo koncepcijos principais, visuomeninis transportas yra geriau už individualųjį. Esant galimybėms, visada turėtume rinktis traukinį, alternatyva jam – autobusas. Tačiau bėdų kyla dviratininkams, nes ne visi vežėjai autobusais pergabena dviračius. Kiek teko girdėti, yra tik vienas dviratininkams draugiškas vežėjas. Nors tai gali atrodyti kaip reklama, tačiau dviračius nemokamai veža, kiek esu girdėjęs, tik „Kautra“.
Jei keliaujame individualiu transportu, turime siekti, kad jis būtų maksimaliai išnaudotas: važiuojant dviese verta pasiimti dar du draugus. Negalima ignoruoti atvykimo į tam tikrą vietą būdo, tačiau esminis dalykas – buvimas toje vietoje ir jos pamatymas.
Viena, kai atkeliauji automobiliu, nubėgi į apžvalgos bokštą, per tą laiką penkiems draugams atrašai žinutes ir važiuoji toliau. Tai – tik fizinis pabuvimas toje vietoje.
Kitas dalykas, kai vaikštinėdamas pamatai skirtumą tarp pušyno ir juodalksnyno, supranti, kodėl juodalksniai auga būtent tokiomis sąlygomis, supranti, kodėl vienose vietose uodas kanda vienaip, kitose – kitaip, pasišneki su vietos žmogumi, išgirsti, kas jam svarbu, ką jis išgyvena, kas keičiasi jo artimiausioje aplinkoje. Tai – visuma, kurios mes negalime atskirti nuo kultūrinės visumos, kurios neįmanoma pajausti pabuvus tik infrastruktūroje, greitai apibėgus visus žymius ir vertus pamatyti kampelius.
Seminare, nuo kurio pradėjau buvo cituojamas Marcelijus Martinaitis, sakęs, kad nėra lengvesnio apavo nei basomis, ir tik basomis tu gali pajausti tą žemę, molį, smėlį, žvirgždą, ar ražienas. Tai – tam tikri pojūčiai, kurių nepatirsi praėjęs asfaltuotu keliu. To neužtenka.
Be to, dažnai planuojame savo keliones bandydami pamaitinti protą: nueiname prie stendų, paskaitome, kokie paukščiai, kirminai ar vabzdžiai gyvena, peržiūrime jų lotyniškus pavadinimus, tačiau ar tai priartina žmogų prie aplinkosaugos, ar paskatina jo norą išsaugoti gyvąją gamtą ir kraštovaizdį?
Įsivaizduokite ekskursiją moksleivių, kurie šiandien sako, jog keliauja į kokią ekologinę ekskursiją pažinti gamtos. Trisdešimt jaunų žmonių atvyksta autobusu, rekomenduojamu taku nubėga reikiamą atstumą, saugomos teritorijos žmogus ar koks vietos ekologas jiems bendrai paaiškina apie vabalus, tada jie greitai subėga atgal į autobusą ir išvažiuoja. Koks įspūdis liko? Manau, kad jie atsimins, jog buvo smagu, su „chebra“ kažkur pabuvo, o visą kelią valgė čipsus ir iš esmės visai nepabuvo gamtoje. Kitas dalykas būtų, jei į ekskursiją važiuotų mažiau žmonių, jei jie ramiai užsikaistų arbatos ir jaukiai pašnekėtų su puikiai tos vietos gyvenimą žinančiu žmogumi.
Kai keliauju pats, svarbi man ne pateikiama informacija, o rūšių sąveika: dėl ko svarbus tas vabalas, kam jis tampa maistu, o gal jis minta vienam ar kitam augalui kenkiančiu vabzdžiu, kokie augalai toje vietoje auga, koks jų vaidmuo. Nemanau, kad šią sąveiką gali suprasti tik per vieną rūšį, tuo labiau – išmokęs jos lotynišką pavadinimą.
Esu įsitikinęs, kad žmonėms, kurie ilgainiui užaugs ir turės tvarkytis mūsų valstybėje, svarbu subręsti kultūriškai, o kito būdo nėra – reikia įsibūti vienoje ar kitoje vietoje.
Ar yra sąlygos keliauti taip, kaip pasakojate? Turiu galvoje ne tik tą patį transportą, apie kurį jau kalbėjome, bet ir apie apsistojimą, ar kitus, būtinus keliautojui, dalykus.
Po truputį atsiranda. Tarkime, naujuoju ženklu pažymėtose vietose turėtų rastis paslaugos, kurios būtų draugiškos gamtai ir ją tausotų, gerbtų saugomoje teritorijoje puoselėjamas vertybes. Naujasis ženklas paliudys tai, jog paslaugos teikėjas dirba darnoje su gamta ir su saugoma teritorija: jis nebus turėjęs konfliktų, nebus vykdęs neteisėtų statybų, neturės skundų dėl keliamo triukšmo. Be to, jis turėtų žinoti ir teritoriją, kurioje gyvena, sugebėti supažindinti su ja ir atvykusius žmones.
Tą pačią funkciją lyg turėtų atlikti vadinamasis kaimo turizmas, juo užsiimantys žmonės, tačiau, kaip mes žinome, dalis mūsų koncepcijų išsigimsta: kaimo turizmo sodybos ne visur išlaikė pradinę idėją ir tapo savaitgalinėmis girdyklomis, triukšmo šaltiniais. Bet yra daug žmonių, kurie tokiai turizmo koncepcijai nepritaria, yra orientuoti į ramų, pažintinį turizmą.
Kalbant apie pervežimo infrastruktūrą konkrečiau, tai čia yra tikrai liūdnas klausimas, nes mes per savo gyvenimo būdą ir norą gyventi patogiai, turėti po automobilį sugriovėme viešojo transporto sistemą. Dabar, keičiantis gyvenimo būdui, patys sau paspendėme spąstus ir pakliuvome į aklavietę. Reikia džiaugtis, kad išlikę traukiniai į Marcinkonis, kad galima išlipti Zervynose ar dar arčiau Varėnos, kur yra tikrai nuostabių trasų pėstiesiems, dviratininkams.
Nereikia net toli nuo Vilniaus važiuoti – puikų maršrutą galima rasti pavažiavus Utenos link, o į Neries kairiojo kranto dviračių trasą „Lietuvos geležinkeliai“ veža dviračius lengvatinėmis sąlygomis.
Jei atsiras daugiau keliautojų, tai ir tie patys dviračiai bus gerbiami. Man labai liūdna, kad net mieste į nutolusius rajonus su savo dviračiu negalima nukeliauti viešuoju transportu, o ten ir trasų yra, ir atvirkščiai – žmonės galėtų į centrą atkeliauti dažniau, nes kai kurie atstumai nėra patogūs važiuoti dviračiais.
Ši politika prieštarauja tam, kur link mes einame, nes europinėje kultūroje dviratis yra suprantamas kaip svarbi transporto sistemos dalis ir yra gerbiama, vertinama, o pas mus – atstumiama.
Kai kurie darnaus vystymosi ekspertai tikina, kad lėtas keliavimas, vertinant išteklių sunaudojimą, nėra jau toks nekaltas darnaus vystymosi aspektu. Jie tikina, kad ilgesnės kelionės reikalauja daugiau išteklių.
Lėtasis keliavimas yra lygiavertis gyvenimui. Jei mes nieko nedarome, vis vien ir teršiame, ir vartojame. Jei vaikščiodamas miške ar mindamas dviratį, gyveni taip pat kaip ir kažką veikdamas namuose, tai blogiau tikrai nebus.
Daugiau išteklių suvartosi, jei atvažiuosi automobiliu, prisikrovęs pilną bagažinę gėrimų, maisto, į vidurį miško atsineši kepsninę, leisi muziką: atvažiavai greitu automobiliu, greitai pavalgei, suvartojai daug išteklių, liko didelis atliekų kalnas.
Su bičiuliais esame pastebėję, kad niekas stovyklavietėse nepalieka tiek šiukšlių, kaip tie, kurie atvažiavo automobiliais, nors jiems savo šiukšles išsivežti lengviausia. Keliaujantys baidarininkai susirenka visas atliekas, kraunasi visko kaip įmanoma mažiau, nes žino, kad viskas nuguls ant kupros. Dviratininkai irgi viską sveria, nes žino, kad reikės važiuoti su svoriu. O pėsčiasis irgi gerai pagalvos, ką neštis, nes jam našta dar sunkesnė.
Būdamas gamtoje visada turi dvi galimybes: gali nekęsti ar ignoruoti kontekstą, kuriame esi, arba ateiti jį mylėdamas, stengdamasis įsiklausyti ir pajausti, kas aplink vyksta. Lėtas keliavimas – atėjimas į tam tikrą vietą mylint, įsiklausant, priimant kitus – ne rodant save. Tai – integralus buvimas aplinkoje.
Ar paraginimas „keliauk lėtai“ nenuteiks šiandien taip skubančių žmonių priešiškai? Juk keliauti lėtai reiškia keliauti ilgiau, ir pamatyti, apžiūrėti mažiau, nei keliaujant greitai.
Kiekvienas žmogus gali nuspręsti, kaip išnaudoti savo laisvalaikį. Galima jį paskirti televizijos žiūrėjimui, dejavimui, kad gyvenimas blogas, politikų ar valdžios keikimui. Galima susėsti su draugais, atvažiuoti prie ežero, triukšmingai pabūti su kompanija, nuplauti automobilį ir išvažiuoti namo. Galima imti knygą, skaityti, o galima kažkur nukeliauti, kažką pamatyti. Kiekvienas turi teisę rinktis.
O mes, pradėdami tokius projektus ir skatindami tokias veiklas, siekiame atrasti mūsų vertybes turinčių žmonių ir padėti jiems. O tiems, kurie turi priešingas vertybes nei mūsiškės, padaryti aplinką kuo nepalankesne. Juk elementaru, kad šioje koncepcijoje nenumatyti keturračiai motociklai, nėra jų važinėjimui skirtų smėlio karjerų, ar parkavimo aikštelių. Viskas skirta tokiems, kaip čia pasakius, „mažiukams“.
