Jei esate sveikas, nebijokite skristi lėktuvu. Lėktuvai yra puikiai ventiliuojami, patogūs ir saugūs. Jei jūsų imuninė sistema veikia tinkamai, ir dėl užkrečiamų ligų galite nesibaiminti. Tačiau sergantys ir pagyvenę žmonės turėtų suklusti.
Dar 2011 metais atliktas tyrimas parodė, kad skrydžiai gali neigiamai paveikti pagyvenusių bei lėtinėmis ligomis sergančių žmonių sveikatą. Tuomet mokslininkai tyrimo dalyvius guldė į baro kameras, kurios imitavo įprastas skrydžio lėktuvu sąlygas. Paaiškėjo, kad net ir visiškai įprasta lėktuvo aplinka (kuri, kaip minėta, yra puikiai ventiliuojama) šiems žmonėms sukelia nestiprią hipoksiją – vadinamąjį, deguonies badą. Dabar mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ką tai reiškia pagyvenusių ar lėtinėmis ligomis sergančių žmonių širdims.
Mokslininkų komanda, kurioje buvo Harvardo, Džordžtauno, Gvatemalos slėnio ir kelių kitų universitetų mokslininkai, ir šįkart imitavo skrydžio sąlygas. Baro kameroje, kurioje po vieną pagulėjo visi tyrimo dalyviai, buvo sukurtas toks atmosferos slėgis, kokį patirtumėte 2133 metrų aukštyje. Įprastai lėktuvuose palaikomas 2400 m aukščiui lygus slėgis. Buvo pastebėta, kad tyrimų dalyvių širdys patyrė stresą – pakilo širdies ritmas, sumažėjo pulso kintamumas. Tai yra ženklas, kad ilgesnis buvimas lėktuve apkrauna žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemą – jauniems ir sveikiems žmonėms tai neturėtų kelti rūpesčių, o štai vyresniems ar sergantiems lėtinėmis ligomis išauga infarkto, insulto ir net mirties rizika.
Kodėl lėktuve palaikomas toks žemas slėgis?
Anksčiau, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, net ir keleiviniai lėktuvai retai kildavo į didesnį nei 2-3 km aukštį. Didesniame aukštyje oras yra retesnis, o jūs tikrai nenorėtumėte, kad jūsų lėktuvo pilotui trūktų oro. Antrojo pasaulinio karo bombonešiai skraidė aukščiau, todėl pilotai dėvėjo deguonies kaukes.
Komerciniai lėktuvai dabar įprastai keliauja 9-12 km aukštyje. Tai leidžia sutaupyti degalų, nes kuo oras yra retesnis, tuo aerodinaminis pasipriešinimas yra mažesnis. Jei lėktuve nebūtų palaikomas žemesniam aukščiui būdingas slėgis, keleiviai ir įgulos nariai tokiame aukštyje tiesiog neturėtų kuo kvėpuoti. Visiems deguonies kaukių neuždėsi, todėl buvo sugalvota lėktuvų kabinas hermetizuoti ir sukurti pastovaus slėgio palaikymo sistemas.
Visas lėktuvo fiuzeliažas yra tarsi didelis slėginis indas, kuriame slėgis palaikomas dirbtinai. Kaip galite įsivaizduoti, fiuzeliažo konstrukcija privalo būti labai tvirta, nes tas slėgių skirtumas tarp lėktuvo vidaus ir išorės orlaivį tiesiog sudrąskytų. Žmonėms būtų kur kas patogiau, jei slėgis lėktuve prilygtų tam, kuriame gyvename ant žemės, tačiau tuomet kreiserinio skrydžio aukštyje slėgių skirtumas tarp fiuzeliažo vidaus ir išorės būtų labai didelis ir stipriai apkrautų konstrukciją. Taigi, Antrojo pasaulinio karo metu buvo ieškoma tos ribos, kuri dar leistų žmonėms jaustis patogiai, bet kartu kiek įmanoma mažiau apkrautų lėktuvo konstrukcijas.
Po eksperimentų, skaičiavimų ir tyrimų, buvo nuspręsta, kad ta riba yra maždaug 2400 metrų aukštis. Net ir pagyvenę žmonės į tokio aukščio kalnus žygiuoja pėsčiomis ir sugrįžta tą pačią dieną. Tačiau tas praeito amžiaus viduryje nubrėžtas slėgio lėktuvo viduje standartas šiais laikais jau nebėra toks geras.
Reikalas tame, kad kadaise lėktuvais skraidė jaunesni žmonės. Tie patys Antrojo pasaulinio karo laikų bombonešių pilotai turėjo būti jauni ir sveiki. Tuo tarpu šiais laikais lėktuvais keliauja vis daugiau pagyvenusių žmonių.
Pačios kelionės lėktuvais taip pat stipriai pasikeitė. Dabar į lėktuvą lipame jau pavargę, nes tenka įveikti eiles, saugumo patikrą ir iki išvykimo vartų nueiti didelį atstumą. Tuomet lėktuvas vos per kelias minutes pakyla į optimalų skrydžio aukštį, todėl slėgis salone krenta greitai. Visa tai širdžiai kelia didelį stresą, kuris gali paaštrinti egzistuojančias sveikatos problemas.
Tai negi reikia bijoti, kad skrydžio metu patirsime infarktą?
Širdies smūgiai lėktuvuose vis dar yra labai retas reiškinys, bet jis dažnėja. Negana to, hipoksijos sukeltas širdies ir kraujagyslių sistemos stresas apie save gali priminti ir praėjus 72 valandoms. Infarktai, dalis kurių sukelia mirtį, dažnai nėra priskiriami skrydžio pasekmėms, jei tai įvyksta praėjus 2-3 dienoms.
Mokslininkai atliko tyrimą su vienų vokiškų oro linijų keleiviais. Paaiškėjo, kad 72 valandas po skrydžio infarkto rizika iš tikrųjų yra išaugusi. Tačiau per daug neįsibaiminkite.
Pasirodo, viskas priklauso nuo skrydžio trukmės. Hipoksija yra laiko žaidimas. Kuo ilgiau jūsų kūnui trūks oro, tuo ilgiau sunkiau dirbs širdis. Taigi, kuo ilgesnis skrydis, tuo didesnė tikimybė, kad jūsų širdis bus per daug apkrauta. Vėlgi, būtina pabrėžti, kad kalbame tik apie tuos žmones, kurių organizmas nebėra geriausios būklės – pagyvenusius žmones ir tuos, kurie serga lėtinėmis ligomis.
Mokslininkai netgi įvardino ribą – 3,5 val. Trumpesni skrydžiai neturėtų širdies ir kraujagyslių sistemoms sukelti per didelio streso, o štai apie ilgesnių būtinumą reikėtų pagalvoti, jei manote, kad priklausote tai aukštesnės rizikos grupei.
Taip pat reikėtų pasistengti vengti nuovargio iki skrydžio. Pasistenkite ilgą kelią netampyti sunkių lagaminų, nebėgti iki išvykimo vartų, nestovėti eilėse, jei to daryti nebūtina. Gerkite daug vandens, nepamirškite vaistų, stebėkite savo savijautą.
Keliauti lėktuvu nėra sveika. Žmogus nebuvo sukurtas lėkti 12 km aukštyje 850 km/val. greičiu. Sveikatai gali pakenkti ne tik slėgis, bet ir itin sausas oras lėktuvo viduje, nuolatinis baltasis triukšmas, su kelione susijęs stresas, ir net aukštesnis nei įprasta radiacinis fonas. Tačiau jei esate sveikas, nėra ko baimintis. Tiesiog reikėtų susirūpinti, jei jūsų širdies ir kraujagyslių sistema jau dabar nėra optimalios būklės.
