Miško takas prisijungia prie tarptautinės trasos E11, einančios nuo Nyderlandų. Lietuvoje šio tako ilgis – 747 kilometrai ir jis veda vaizdingiausiais Lietuvos miškų takeliais, ežerų pakrantėmis, piliakalniais, lygumomis, miestais. Europos valstybių pajūriais einančią E9 trasą Lietuvoje papildo Jūrų takas, kuris 216 km vingiuoja Kuršių Nerija ir žemynine dalimi, rašoma pranešime spaudai.
„Ilgų nuotolių pėsčiųjų žygiai – tai ne tik aktyvus poilsis gamtoje ar alternatyvus keliavimo būdas, – sako Kauno regiono plėtros agentūros direktorė Lina Misiukevičienė. – Kuriant maršrutus siekėme, kad žygeiviai galėtų išvysti kuo daugiau išskirtinio kraštovaizdžio, įdomių objektų – maršrutai negali būti monotoniški ar nuobodūs. Keliauti ilgus atstumus pėsčiomis mūsų kraštuose dar nėra labai populiaru, tad maršrutai turi būti patrauklūs, o vaizdai – viliojantys.“
Žygeivis, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Turizmo politikos skyriaus vyriausiasis specialistas Marius Gorochovskis įsitikinęs, kad žygiai pėsčiomis Lietuvoje sparčiai populiarės.
Žygiai – galimybė pažinti gimtąjį kraštą, jų metu daugelis Lietuvą atranda iš naujo. Keliavimas pėsčiomis yra universalus – galima keliauti vienam, su grupe ar šeima, pasirinkti lengvesnį ar sunkesnį maršrutą, išvengti transporto daromo neigiamo poveikio aplinkai.
Pasak M.Gorochovskio, Lietuvoje gausu įvairių pažintinių takų bei gamtinių maršrutų, tačiau pasigendama bendros jų sistemos, vieningo požiūrio, tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Šie klausimai galėtų būti sprendžiami regionų lygmenyje, nereikėtų apsiriboti konkretaus tako konkrečioje savivaldybėje įrengimu.
Patarimai pradedantiesiems
Patyręs žygeivis ir geologas Povilas Rudinskis neabejoja žygių pėsčiomis nauda ir tokių kelionių poreikiu. Jis – vienas pirmųjų išbandęs E11 maršruto dalį Latvijoje ir nukeliavęs 715 km nuo Estijos / Latvijos sienos iki Lietuvos.
„Žygiai reikalauja ištvermės, tačiau aplankytų objektų grožis atperka patirtą nuovargį, mintys ,,išsivalo“, matyti vaizdai neužsimiršta“, – išbandyti žygeivišką praktiką siūlo P.Rudinskis.
Visgi žygeivis pataria kiekvienam atsakingai įvertinti savo galimybes įveikti ilgesnius atstumus, pasirinkti optimalų tempą, organizmą pripratinti prie krūvio, pasirūpinti patogia apranga bei avalyne.
Savo gyvenimo be žygių pėsčiomis neįsivaizduojantis, 93 km žygį Kuršių Nerijos sniegynais be nakvynės įveikęs ,,Barzdotasis gidas“ Marius Toliušis tvirtina, kad žygiavimas yra geroji rutina, gyvenimo dinamika.
„Ar jauni žmonės noriai keliauja pėsčiomis? Jei kalbame apie, tarkime, penktokus, šeštokus – būna klausimų – ką mes gausime už tai? Bet yra pavienių entuziastų. Pastebiu žygiavimo kultūros augimą, bet dar turime įdėti nemažai darbo kuriant sveikesnę visuomenę. Turėdamas žygeivių klubą mokykloje, skatinu daug ką: žygio pokalbį, gamtos pažinimą, ekstremalius upelių perėjimus, išgyvenimo įgūdžių lavinimą,“ – pasakoja ,,Barzdotasis gidas“, kurio planuose šiais metais – įveikti Miško taką Lietuvoje.
Pasak M.Toliušio, svarbiausia – dalijimasis esmine žinute – judi, reiškia gyveni. Niekada nėra vėlu padėti sau ir savo organizmui.
Verslas turi prisitaikyti
Nors pramoginė žygeivystė Europoje gyvuoja apie 50 metų, Lietuvoje ji dar tik pradėta populiarinti, ieškoma patrauklių maršrutų, kurie turi būti sukurti taip, kad keliautojai galėtų pasirinkti konkrečias, jiems patinkančias trasų atkarpas.
Ne visi keliautojai gali ir nori per dieną nužygiuoti 30–40 km, todėl Miško ir Jūrų takuose maršrutai suskirstyti į 15–20 km ilgio atkarpas, jose nurodant apgyvendinimo, maitinimo ir transporto paslaugų teikėjus.
„Poilsio ir nakvynės vietas tokiems keliautojams numatyti šiek tiek sudėtingiau, – sako Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Agnė Vaitkuvienė.
Keičiasi ir kaimo turizmas – teikiama daugiau ramaus poilsio paslaugų, siūloma įvairesnių veiklų.
– Kaimo turizmo sodybų savininkai laukia gausesnių lankytojų grupių, tačiau versle reikia lankstumo ir įžvalgumo, sugebėjimo prisitaikyti prie pokyčių. Keičiasi ir kaimo turizmas – teikiama daugiau ramaus poilsio paslaugų, siūloma įvairesnių veiklų. Nakvynę stengiamasi pritaikyti ir ,,vienos dienos“ svečiams.“
Pasak A.Vaitkuvienės, žygeivių pageidavimai dažniausiai būna kuklūs – kartais paprašoma tik saugios teritorijos palapinei – tad kaimo turizmo sodybų pasiūla kol kas nėra didelė. Įdomu tai, kad Baltijos šalyse į pėsčiųjų žygius dažniau išsiruošia jauni žmonės, o Vakarų Europoje mielai pėsčiomis keliauja senjorai, pageidaujantys komfortabilesnio poilsio.
Žygeivystė populiarėja, tačiau tai nėra masinis turizmas ir reikia gerai apgalvoti poilsio ir nakvynės alternatyvas, pasiūlyti į darnųjį turizmą orientuotą produktą.
