Nors dvaro sodybos pastatai, ypač du tvartai, gana stipriai apnykę, geriau išsilaikęs tik svirnas, vis tik planuojama pastatų būklę stabilizuoti, o vėliau ir juos atkurti.
Kultūros paveldo departamento Alytaus-Marijampolės teritorinio skyriaus specialistų naujieji šeimininkai teiravosi apie naujų technologijų naudojimą atstatant pastatus, apie galimybes jas pritaikyti, vizijas kaip galėtų būti sutvarkyta aplinka, kad atvykstantys į šį miestelį norėtų aplankyti ir šį kultūros paveldo objektą. Pirmiausia ketinama pašalinti pavojingai kabančias stogo konstrukcijas, o vėliau bus planuojami ir stogo įrengimo, užsandarinimo darbai išsaugant autentiškumą.
Paskutiniu metu pastebimas teigiamas poslinkis suvokiant paveldo vertę. Kultūros paveldo objektą įsigiję asmenys jau suvokia, kad tai neeilinis pastatas ir kad jų laukia kruopštus susipažinimo procesas su pastato istorija bei architektūra, kuri ir kuria pastato vertę. Taip pat uoliai konsultuojasi su paveldosaugos specialistais bei noriai išklauso jų pastebėjimus, patarimus. Toks bendradarbiavimas, be abejo, procesą daro spartesnį ir kokybiškesnį, o galutinę naudą gauna ir visa visuomenė.
Ivoniškio dvaras žinomas nuo XVI a. Veikiausiai, pirmaisiais jo savininkais buvo Tiškevičiai. XVIII a. II p. šio ir keleto aplinkinių dvarų savininku buvo Stanislovas Antanas Tiškevičius (1736-1801). Visi ūkiniai pastatai iškilo dvarvietės pakraščiuose: jos centrą supo arklidė, kluonas, spirito varykla, kiaulidė, avidė ir kt. Po Stanislovo Antano Tiškevičiaus mirties dvarą valdė jo našlė Žemaitijos pilininkė Liudvika Bialopetravičiūtė-Tiškevičienė. Po 1815 m. dvaras tapo Balbieriškio dvaro, valdomo tų pačių Tiškevičių, palivarku. 1844 m. nuo medinės bažnyčios gaisro sudegė ir keli Gudelių miestelio bei dvaro pastatai. Po 1830-1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo ir Tiškevičiai, caras Nikolajus I konfiskavo grafui Tadeušui Tiškevičiui (1774-1852) priklausiusį Ivoniškį, tačiau 1844 m. valdos grąžintos dvarininko dukrai Marijai Tiškevičiūtei (1817-?), kuri 1840 m. ištekėjo už Ignoto Lempickio (1800-1876).
Apie 1870 m. palivarke kilo gaisras: pirmiausiai užsidegė kalvė, vėliau sudegė ir kluonai, tvartai bei kumetynai. Nualintą ūkį I. Lempickis pardavė. 1890 m. naujasis savininkas pastatė iki šiol išlikusį mūrinį svirną. Palivarko sodybą supo vaismedžių sodas ir parkas. Visa dvarvietė buvo aptverta aukšta mūrine tvora, kurios vartus naktį užrakindavo. Sodybos takai buvo žvyruoti, kai kurių pakraščiai paryškinti akmenimis. Dar viena tvora supo reprezentacinę sodybos dalį su dvarininko namu. 1899 m. 911 margų žemės turintį dvarą valdė Volfas ir Gustavas Blankšteinai. 1909 m. dvaro savininku tapo Mejeris Ickas Falkenbergas, veikiausiai santuokos ryšiais susijęs su ankstesniais savininkais Šafteliais, kurių palikuonys turtą valdė tarpukariu.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ivoniškis valdė 2000 ha žemės - jam priklausė keletas kaimų, Ivoniškio giria. 1915 m. balandžio pradžioje palivarke rusų kareiviai buvo įsirengę štabą, tačiau netrukus jiems teko trauktis į Lietuvos gilumą. Po karo Ivoniškį iš Miko Šaftelio išsinuomojo A. Zalingeris. 1924 m. palivarko žemė išparceliuota, dvarininkams palikta apie 80 ha. Tuo metu savininke tapo Šaftelio duktė Serafina Šeftelytė-Geršbergienė. 1936 m. ji išvyko gyventi į Prancūziją, o po dviejų metų valdas pardavė Vytautui Ambrazevičiui. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m., mediniame dvarininko name įkurta progimnazija, 1950 m. - septynmetė mokykla, kuri 1953 m. pertvarkyta į vidurinę ir veikė iki 1965 m., kai buvo pastatytas naujas mokyklos pastatas. 1986 m. dvarininko namo pastatas nugriautas, o ūkiniai pastatai panaudoti kolūkio reikmėms - juose veikė lentpjūvė ir t.t. Tada buvo iškirstas parkas, paliekant tik liepų alėjas, centrinėje sodybos dalyje iškasta kūdra.
