Anksčiau ji jau yra buvusi LAA prezidiumo nare, o šiemet išrinkta naująja prezidente. Prieš tai ketverius metus LAA prezidento pareigas ėjo Saulius Damulevičius.
Daugeliui apie kalnus svajojančių ir kopti į juos besiruošiančių vilniečių V.Tūbutytė pažįstama kaip įkvepianti trenerė „Montis Magia“ laipiojimo salėje. Kartu su ja užkopti į pirmąjį savo gyvenimo kalną ruošėsi ir 15min žurnalistė Viktorija Navickaitė.
Pačios V.Tūbutytės gyvenime kalnai atsirado studijų metais. Pirmasis kalnas, į kurį įkopė – Monblanas. Būtent po šio kopimo ji suprato, kad kopimams ir žygiams kalnuose reikia ruoštis atsakingai. Apie tai, kaip tai padaryti, kokią žinią visuomenei ketina skleisti LAA, pirmuosius darbus ir tikslus kalbamės su naująja LAA prezidente.
– Savaitgalį tapote naująja LAA prezidente. Kaip jaučiatės? Gal jau aiškūs pirmieji darbai?
– Manau, kad bus atsakomybės nemažai, kadangi LAA vykdo daug dalykų, o dar daugiau yra planų, ką galima nuveikti. O kiek pavyks įgyvendinti, matysime. Ne tik nuo manęs tai priklauso – ir nuo prezidiumo narių. Šiemet jame yra išrinkti ne tik vilniečiai, bet ir kitų miestų – Klaipėdos, Kauno – atstovai.
Kaip ir einant į kalnus, taip ir asociacijoje, svarbiausia komanda. O ja aš pasitikiu ir džiaugiuosi.
– Užsiminėte, kad dvi kadencijas LAA prezidentu buvęs S.Damulevičius užkėlė kartelę – jam vadovaujant buvo įgyvendinta nemažai projektų, taip pat ir visuomenės švietimo. Ar tapusi prezidente ketinate tęsti jo pradėtus darbus, o gal asociacijos laukia pokyčiai?
– Pagrindinis dalykas – norisi pereiti prie klubinės sistemos, kad kuo daugiau projektų ir darbų būtų padaromi ne per pavienius asmenis, bet per klubus. Tikime, kad jie yra didesnė jėga – didesnė atsakomybė, galimybės. Manau, kad perdavus dalį organizacinių reikalų į klubų rankas, palengvės ir prezidiumo bei prezidento darbas. Juk vienas žmogus nelabai ką gali padaryti. Apskritai iki šiol LAA buvo daug idėjinių, savanoriškų dalykų. O savanorystė, kaip mes juokaujame tarpusavyje, negali ilgai tęstis – per dvejus ketverius metus išsikvepia žmonės.
Iki šiol asociacija vienijo daugiau asmenis, klubai tik keli buvo įsijungę. Bet ir tie pavieniai asmenys neretai priklauso klubui. Nors Lietuvoje jų nėra daug, bet yra. Pastebėjome, kad pastaraisiais metais aktyviau pasireiškia Klaipėda, Kaunas, kas anksčiau buvo retas dalykas. Anksčiau viskas sukosi apie Vilnių, kiti miestai rečiau dalyvaudavo. Dabar prezidiume yra ir kitų miestų atstovų. Tikime, kad bendradarbiaudami daugiau padarysime ir pasieksime visuomenę.
Norisi padaryti gerus renginius. Nes dabar apie asociaciją dažniau kalbama, kai atsitinka kažkas negero. O juk alpinizmas nėra vien tik blogi dalykai. Apie tai ir reikia kalbėti, rodyti žmonėms.
– Esate pirmoji moteris, vadovausianti LAA. Apskritai kalbant apie kalnus ir alpinizmą moterys dažnai minimos tik kaip išimtys. Ar taip yra iš tiesų, ar tik stereotipas, kad šiame sporte dominuoja vyrai?
– Taip, tiesa, kad alpinizmas žmonėms skamba kaip vyriška laisvalaikio leidimo forma arba sporto šaka. Iš tikro taip ir yra. Bet moterys tam taip pat nėra per silpnos. Dažnai merginos ir moterys, kopiančios į kalnus, išsprendžia fizinius sunkumus techniškiau.
Kalbant apie asociaciją, tai istoriškai susiklostė, kad merginos reiškiasi mažiau. Tačiau pastaruoju metu pasijautė, kad merginos lipa į kalnus, priduoda ataskaitas ir pelno apdovanojimus. Jos tampa matomos.
– Kaip jūs pati atsidūrėte kalnuose?
– Man patinka pasakoti šią istoriją (juokiasi – aut. past.) Mano kalnų meilės užuomazga gimė, kai studijavau geografiją tuometiniame Lietuvos pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Per vieną praktiką važiavome į Alpes. Lipome į Triglavą – aukščiausią Slovėnijos ir Julijos Alpių kalną (jo aukštis – 2 864 m virš jūros lygio – aut. past.).
Kai pasiekėme viršūnę, vaizdas buvo įspūdingas: po mumis buvo debesys, matėsi tik kalnų viršūnės. Nežinau, ar kada nors iki tol jaučiausi laimingesnė... Nieko keisto, kad po to kokius penkerius metus norėjau atgal į kalnus. Bet tik norėjau.
O tuomet buvo Monblanas. Kadangi labai norėjau, tai ir kopiau: draugai pasiūlė, o po mėnesio aš išvažiavau kartu su jais, neturėdama žalio supratimo – nei apie kalną, nei kur važiuoju.
Nežinau, ar tai buvo protingas sprendimas. Gavau ten stiprių patirčių: buvo tikrai sunku, nes ėjau be jokio pasiruošimo. Po šitos kelionės aš supratau, kad man patinka kalnai, aš juose jaučiuosi gerai. Tąkart užkopiau, nusileidau, bet suvokiau, kad man reikia išmokti saugiai eiti į kalnus. Taip viskas ir prasidėjo.
Dabar per metus būna kokie 6–7 išvažiavimai (į kalnus – aut. past.) Dažnai – į tas pačias vietas. Bet net tie patys kalnai kaskart yra kitokie.
– Savo patirtį perduodate klube „Montis Magia“, kur rengiamos įvairios treniruotės tiems, kas nori saugiai kopti į kalnus. Ar jaučiate, kad tokių žmonių daugėja?
– Dabar tikrai pradeda jaustis, kad žmonės nori pasiruošti kalnams. Kuo toliau, tuo labiau jaučiasi suaktyvėjimas. Jeigu seniau būdavo tokių „bet kokių“ išėjimų į kalnus, tai dabar žmonės pradeda susivokti ir nori tai daryti saugiai.
Vienas senas alpinistas man yra sakęs, kad kalnų mes niekada neįveiksime, tik jie mus gali įveikti. Mes arba užkopsime, arba ne. Taip ir yra: net ir profesionaliai pasirengus, neaišku, ar pasieksi viršūnę, neaišku, kaip organizmas reaguos, o apie orą kalbėti iš viso sudėtinga: jis pasikeisti gali greitai.
– Jei teisingai supratau, vienas iš svarbiausių jūsų, kaip LAA vadovės, tikslų bus visuomenės švietimas apie alpinizmą, kalnų turizmą ir saugų „ėjimą į kalnus“?
– Taip. Juk kuo daugiau būsime bet kokiu klausimu apsišvietę, tuo bus geriau. Lietuvoje dabar apskritai jaučiamas aktyvesnio gyvenimo būdo populiarėjimas – slidės, dviratis, bėgiojimas. Kalnai irgi įeina į tą formą – jaučiame susidomėjimą. Kuo daugiau kalbėsime apie saugumą, tuo bus geriau – reikia, kad žmonės žinotų, kur keliauja, paruoštų kūną kalnams. LAA stengsis padėti tai padaryti organizuodama renginius, rengdama projektus.
Labai sėkmingas buvo LAA projektas darželiuose ir mokyklose, kuriuose vaikams ir moksleiviams pasakojome apie alpinizmą ir žygius kalnuose. Savo tikslą – supažindinti su alpinizmu ir kopimu į kalnus visuomenę – pasiekė ir V.Navickaitės iš 15min projektas „Planas Monblanas“, kuriame ji parodė, kaip ruošis kopimui į kalnus ir tai, kad net ir viską padarius teisingai, kalnas gali tavęs neįsileisti.
