Įkvėpti sėkmės tranzuojant iš Kambodžos į Tailandą, nusprendėme įsitikinti, ar mums tiesiog nusišypsojo laimė, ar iš tiesų šis keliavimo būdas Pietryčių Azijoje nėra sudėtingas.
Nujautėme, kad nuotykių bus ne vienas, o jeigu viskas klosis sėkmingai – sutiksime daug įdomių žmonių, priartėsime prie tikrosios Tailando kultūros, kurią sunku atrasti Bankoke ar turistinėse salose. Be to, galėsime sumažinti savo biudžetą.
Į kiekvieną kelionę išsiruošdavome maksimaliai pasiruošę – susiplanavę kelionės maršrutą, pasiruošę didelius kartono lakštus su kelionės tikslu arba tarpinio miesto pavadinimu ir su didžiausiomis šypsenomis bei kupini pozityvumo ir energijos.
Greitai spėjome įsitikinti, kad pradinė sėkmė nebuvo atsitiktinumas. Pamatyti pakelėje stovintį užsienietį nėra įprasta, tačiau altruistiški tailandiečiai mums stodavo kas kelias minutes – kas norėdami pavežėti, kas siūlydami pietus, o kas pamanę, kad paklydome, siūlydami nuvežti iki autobusų stoties.
Apsupti smalsių bei geraširdiškų žmonių nukeliavome daugiau nei 2000 km.
Pusryčiai su vienuoliu
Keliaujant autobusu, traukiniu ar lėktuvu, lengva nuspėti, ko tikėtis, tačiau autostopas yra visiškai nenuspėjamas.
Tailande didžiąją dalį autostopu įveiktų kilometrų praleidome atviroje džipo bagažinėje – saugumo reikalavimų čia nelabai kas laikosi, be to, kelionės metu gerais keliais galima išsitiesus miegoti, mat vietos retai trūksta.
Živilė jau buvo besėdanti prie pusryčių stalo, kai šalia sėdinčios moterys griebė ją už rankos: „Su vienuoliu moterims sėdėti nevalia!“ ir pasisodino ją tarp savęs.
Tokia buvo ir kelionė iš Tailando šiaurėje esančio Chiang Mai miesto link Bankoko. Tą rytą išsiruošėme dar prieš pakylant saulei ir pradėjome stabdyti rytinio eismo laviną pietų link.
Mums sustojęs vienuolis pasiūlė pavežėti atviroje džipo bagažinėje. Patogiai snūduriuodami dardėjome keliu, kol po valandėlės automobilis netikėtai sustojo prie kavinės, kurioje vienuolis primygtinai paprašė kartu su juo papusryčiauti.
Živilė jau buvo besėdanti prie pusryčių stalo, kai šalia sėdinčios moterys griebė ją už rankos: „Su vienuoliu moterims sėdėti nevalia!“ ir pasisodino ją tarp savęs.
Pagal budizmo papročius vienuoliai laikosi minimalaus kontakto su moterimis, tad pusryčiavome tik mudu su vienuoliu. Laikas prabėgo greitai, besišnekučiuojant su labai išsilavinusiu ir pusę pasaulio apkeliavusiu budistų šventiku.
Sužinojęs, jog ketiname keliauti į Nepalą, jis pasiūlė apsistoti šalia Katmandu miesto esančioje šventykloje, kurioje gyvena jo geras draugas bei kolega.
Esą jam būtų didelė garbė, jeigu mes apsilankytume bent nakčiai. Kontaktais žinoma apsikeitėme, jeigu proga pasitaikys, šventyklą Nepale būtinai aplankysime. Po pusryčių pasijutome šiek tiek nepatogiai – mums buvo uždrausta mokėti už maistą, be to, dar gavome maisto ryšulėlius išsinešimui.
Susitikimai su teisėsauga – dažni, bet nebaisūs
Esame girdėję, kad kai kuriose Vakarų šalyse važiavimas autostopu nėra legalus. Visoje Pietryčių Azijoje teisėsauga yra korumpuota, tad esant šansui, vylėmės su policija nesusidurti. Tačiau ilgai laukti neteko, mums bestovint su iškeltu pirštu Rayong mieste, sustojo niekuo neišsiskiriantis visureigis, prie kurio vairo buvo rūstus uniformuotas policijos pareigūnas.
Tuojau gavome nurodymą lipti į visureigį – susižvalgėme abu, suprasdami, kad, matyt, šią dieną, jėgos aitvaro pamoką teks praleisti. Tačiau nuojauta apgavo – pareigūnas savo pamainos metu tiesiog patruliavo vandens pakrante ir nusprendė mus pavežėti 15 km iki jėgos aitvarų mokyklos.
Iš karto supratome, kad nemalonumų greičiausiai nesulauksime, mat vienas iš pareigūnų paprašė mūsų papozuoti nuotraukai.
Per kelias savaites Tailande susitikimų su policija netrūko.
Kartą stovėdami šalia įvažiavimo į greitkelį sulaukėme eismo policijos dėmesio.
Iš karto supratome, kad nemalonumų greičiausiai nesulauksime, mat vienas iš pareigūnų paprašė mūsų papozuoti nuotraukai.
Tuo pat metu jo kolega pradėjo lazdele mojuoti pravažiuojantiems automobiliams, taip ieškodamas, kas mus pavežės. Padėkoję ir atsisveikinę jau už poros minučių sėdėjome patogiame automobilyje su oro kondicionieriumi ir smagiai nusiteikusiu bei angliškai šnekančiu vairuotoju.
Netikėta viešnagė kinų Naujų metų šventėje
Be abejonės, įsimintiniausia kelionės dalis mums prasidėjo pakeliui į Chiang Mai. Planavome naktį praleisti kartu su budistais šventykloje – tai yra mažai žinomas, bet keliautojų retkarčiais naudojamas būdas pigiai arba nemokamai nakvynei.
Pasidalinę savo planais su mums sustojusia vairuotoja, vardu Suwida, buvome pasitikti rūpesčio ir susijaudinimo kupinomis akimis: „Kaip gi jūs ieškosit nakvynės jau sutemus? Kodėl norite miegoti šventykloje? Juk tiek daug blogybių gali nutikti!“.
Suwida, keliavusi kartu su savo mama ir penkiamete dukra, pasisiūlė mus nusivežti namo. Buvome labai pavargę, tad nesiginčijome. Atvažiavę pas Suwidos tetą, kuri yra puiki virėja, buvome pasodinti prie vaišėmis nukrauto stalo (tiksliau ant kietos lovos, kuri dienos metu atlieka stalo ar sofos paskirtis).
Po vakarienės aplankėme kinų Naujųjų metų šventę Nakhon Sawan mieste. Net nenutuokėme, kad būtent šiame, turistų retai lankomame mieste, vyksta didžiausias kinų Naujųjų metų festivalis visame Tailande!
Po pasivaikščiojimo dūzgiančiomis gatvėmis, pilnomis šokio, atrakcijų ir žinoma kiniškų maisto gėrybių, grįžome pas Suwidą į namus nakvynei. Iš ryto iškeliavom tolyn, tačiau su Suwida ir jos šeima ilgam neatsisveikinome – susitarėme pakeliui iš Chiang Majaus į Bangkoką pas ją vėl užsukti.
Tačiau sutikome tik su viena sąlyga – jeigu mums bus leista pagaminti vakarienę Suwidos šeimai.
Tai ir padarėme. Antrosios viešnagės metu gaminome lietuviškus bei jau kelionės metu išmoktus patiekalus iš Mianmaro ir Kambodžos virtuvių. Sunku pasakyti, ar iš tiesų neįprastas maistas jiems patiko, ar ragautojai buvo per daug mandagūs – tačiau maisto visai neliko.
Tailandietiška mokykla panaši į vakarietiškas
Kitas dvi dienas praleidome mokykloje, kur Suwida dirba anglų kalbos mokytoja. Norėjome pasižiūrėti, kaip veikia tailandietiška valstybinė mokykla, pabendrauti su mokiniais bei mokytojais ir padėti Suwitai vesti anglų kalbos pamoką.
Mokykloje buvome apipilti dosnumu, šypsenomis ir žmonių smalsumu. Specialiai užsakytų pietų mus pasikvietė mokyklos direktorė, o po pietinės kavos bei ledų, kartu su direktorės pavaduotojomis keliavome į miesto centrą.
Nustebinę visus istorija, kaip susipažinome su Suwita, sulaukėme ir daugiau kvietimų pavakarieniauti – į svečius kvietė Suwitos kolegos iš mokyklos.
Mokyklos tvarka iš tiesų labai nesiskiria nuo vakarietiškos, tačiau infrastruktūra čia daug rečiau atnaujinama, tad baldų, mokymosi priemonių bei aplinkos būklė „prašosi“ investicijų.
Džiugus skirtumas: kas rytą mokyklos kieme grojamas šalies bei mokyklos himnai, atliekami mokinių orkestro. Vėliau direktorė ant pakylos pasisveikina su mokiniais ir pasako tai dienai svarbią informaciją.
Žinoma, nuo šios pakylos mums išsisukti nepavyko – šiek tiek raudonuodami buvome paprašyti trumpai papasakoti apie savo šalį bei kelionę.
Pamokų vedimas buvo labai triukšmingas, šiek tiek chaotiškas, tačiau labai smagus. Dirbome su 7–9 metų vaikais, kurie drausmės sąvokos savo žodyne dar neturi.
Naujos klasės mus pasitikdavo tyla ir smalsiomis akimis. Tačiau vos pradėjus bendrauti ir žaisti edukacinius žaidimus vaikai paleisdavo gerkles – kiekvienas siekdamas atkreipti naujųjų mokytojų dėmesį.
Ne paslaptis, kad Rytų kultūrose pabrėžiamas kolektyviškumas, o ne individualumas. Tačiau mūsų nuostabai, žaidimai, pagrįsti konkurencija, buvo puikus būdas skatinti mokytis bei laikytis drausmės.
Po pamokų mes iki pat automobilio buvome lydimi visos klasės šūksnių, mojavimų, prašymų dar pažaisti ar tiesiog „duoti penkis“.
Trijų dienų viešnagės pas Suwida metu, pirmą kartą daugiau nei per tris mėnesius kelionės pasijutome kaip namie. Kartu gaminome maistą ir plovėme indus, ruošėme namų darbus ir ėjome pasivaikščioti į parką.
Pagaliau nebuvome turistais, iš kurių visi tikisi pinigų, galėjome nuoširdžiai džiaugtis kompanija, dalintis istorijomis, įspūdžiais ir lyginti lietuvišką virtuvę, kultūrą bei gamtą su Tailando.
Su Suwida ir jos šeima išvykdami neatsisveikinome, tik pasakėme: „Iki pasimatymo“. Kitos viešnagės Tailande metu būtinai užsuksime.
Iš Tailando patraukėme į kvapniąją Indiją, kur tikėjomės daugiau sužinoti apie prieskonius – kas yra tas cinamonas, koks kardamonas pats geriausias bei kuo naudingi gvazdikėliai.
Knietėjo pamatyti, kaip auginama arbata, sužinoti, kaip ji apdorojama, ir kaip išmokti įvertinti jos kokybę. Be abejo, nekantravome įvertinti ir garsiąją indišką virtuvę. Tad kitu savo pasakojimu bandysime jus nukelti į spalvingąją Indiją.
