Kadangi Italija patinka visiems, už neslepiamą antipatiją šiai šaliai buvau ne sykį ketvirčiuojamas. Manęs atsižadėjo Italiją dievinantys draugai, kai kurios simpatiškos, bet nelabai plataus proto panelės dėl šios priežasties nebetęsdavo pažinčių, artimi žmonės diagnozavo, kad man kažkas netvarkoje su galva ir žiūrėjo į mane su užuojauta. Jaučiausi balta varna ir labai dėl to krimtausi.
Banditų miestas? Jėga! Noriu ten
Tačiau kartais aplinkybės susiklosto taip, kad tenka daryti tai, ko jau ketinai nebedaryti. Sykį internete perskaičiau, kad trečias pagal dydį Italijos miestas Neapolis yra kitoks nei likusi Italija. Jis baisesnis, šiurpesnis, valdomas mafijos, su siaučiančiais kišenvagiais, gatvėje besišaudančiais „camorra“ mafijozais, prostitutėmis ir kalnais šiukšlių.
Buvo gąsdinama, kad vienišam keliautojui ten pavojinga net nosį įkišti. Aišku, visos tos dramatiškos istorijos manęs per daug neveikia. Taip, kaip ir neveikia kokią nors vietovę iki alpulio liaupsinančios rašliavos. Tačiau perskaičius tiek baisybių apie Neapolį pasidarė įdomu. Pamaniau, jei jau likimas lems dar kartą grįžti į Italiją, norėsiu aplankyti būtent šį mafijos ir santaliučijos miestą.
Turbūt nereikia sakyti, kad netrukus likimas tą ir lėmė, kitaip juk nerašyčiau apie Neapolį. Prieš iškeliaujant jaudinausi ir labai laukiau kelionės. Labai tikėjau, kad Neapolis pasiūlys man kitokią Italiją, nei, pavyzdžiui, beveidis Milanas.
Tikėjau, kad pasiūlys, bet netikėjau, kad pasiūlys tiek, kad sudirgins mano jau kiek išlepusį kelionių nuotykio dirgiklį ir privers dar kartą pervertinti ir pačią šalį.
Iš Romos su greituoju traukiniu į Neapolį – per valandą
Keliaujant labai svarbu geri bendrakeleiviai. Patikimi, neišlepę, neįkyrūs ir nezyziantys. Jie gali atimti arba pridėti pusę kelionės žavesio. Su gera kompanija keliaujant ir nuobodūs kraštai tampa įdomesni. O su bloga net ir įdomios vietovės apkarsta bematant. Man šia prasme kelionė į Neapolį labai pasisekė.
Skridome į Romą lietuvaičių nuzulintomis avialinijomis „Wizzair“. Su Amžinuoju miestu buvau susipažinęs jau seniau. Kaip jau minėjau, simpatijų man Roma nesukėlė, todėl be atskiro apsidairymo traukiniu patraukėme į Neapolį.
Romą ir jį skiria daugiau nei 200 kilometrų, kuriuos greitasis traukinys įveikia per valandą su trupučiu. Kelyje matavome traukinio greitį. Maksimalus buvo 311 km/val. Įspūdinga, tačiau sėdint jame per daug nesijaučia. Tik artimus objektus sunku įžiūrėti, nes jie labai greitai „prabėga“.
Beje, jei perkate Italijoje traukinio bilietus, siūlau tą daryti internetu iš anksto. Mūsų traukinio bilietas į Neapolį perkant išvakarėse buvo daugiau nei dvigubai brangesnis, nei perkant prieš mėnesį iki kelionės.
Lipant iš traukinio nusiteikiau išvysti smogiamąjį vaizdą su šiukšlių kalnais, po juos besirausiančias žiurkes, mafijozą su nutaikyta į mane „muškieta“ ir nueinantį kišenvagį su mano pinigine, telefonu ir pasu rankoje.
Žinoma, to neįvyko. Tačiau jau išlipus Neapolio stotyje intuityviai pajaučiau, kad čia kažkaip kitaip. Ir kuo toliau, tuo labiau šis jausmas stiprėjo, virsdamas įsitikinimu. Sakydamas „kitaip“, turiu galvoje „kitaip“ gerąja prasme. Man gerąja. Standartiniam keliautojui, mėgstančiam tvarką, grožį, organizuotumą ir patogumą, gal ir ne visai gerąja.
„Kitaip“ gal dėl to, kad viskas žemiškiau. Nėra autobusų turistų ir truputį kičinio peizažo kaip Romoje. Nėra objektų, kainų, paslaugų, prekių, skirtų turistams. Nėra ir pardavėjų, prekiaujančių turistams skirtomis paslaugomis.
Neapolyje turistai neišsiskiria iš kitų ir man tai yra dar vienas iš šio miesto žavumo požymių.
Prieš tave atsiveria miestas be apsimetinėjimo, nesistengiantis parodyti kitokį savo veidą. Įspūdis toks, kad tu miestui visiškai nerūpi kaip garbus svečias. Jis į tave pasižiūri ir sako: „Atvykai? Gerai, bet žinok, kad aš čia tikrai apie tave nešokinėsiu, nieko nesiūlysiu ir naudos iš tavęs man nereik. Jei nori susidraugauti ir pažinti mane – priimk mane tokį, koks esu, ir nesistenk pakeisti. Jei tą sugebi – mėgaukis, mano naudą pasiimk pats, jauskis kaip namie, o aš pasistengsiu atsiverti tau gražiausiomis savo spalvomis. Jei ne – gali baisėtis manimi, man į tai nusispjauti. Keliauk į pasikėlusią Romą, nudailintą Milaną ir pasakok visiems koks aš baisus.“
Bet iš tikrųjų Neapolis yra toli gražu ne baisus. Man apskritai pasirodė, kad jame yra puiki galimybė patirti tikrąją, neišpuoselėtą turisto skoniui ir nepataikaujančią jam Italiją. Tai yra būtent tai, kas mane kelionėse žavi ir pakeri labiausiai – neapsimetinėjimas, nepataikavimas ir neapgaudinėjimas. Tokių miestų pasaulyje nėra daug. Tiesą pasakius, iškart šiame mieste pasijaučiau savas.
Pasijusti vietiniu
Nors pats miestas ir ypač jo apylinkės – tokios kaip Kaprio sala, Pompėja ar Vezuvijaus kalnas – yra gausiai lankomos turistų, tačiau Neapolyje jie arba susilieja su vietiniais, arba sėdi viešbučiuose su grotuotais langais, akies kampeliu žvelgdami į gatvę, kad neduokdie neatklystų pasiklydusi kulka. Po to greitai suguža į autobusus ir stebi miestą pro jų langus pakeliui į Pompėją. Neapolyje turistai neišsiskiria iš kitų ir man tai yra dar vienas iš šio miesto žavumo požymių.
Sakoma, kad stoties rajone galima pamatyti tikrąjį miesto veidą. Mūsų viešbutis jame ir buvo, tad nori nenori teko neblogai pažinti stoties rajoną. Dieną ten šurmuliuoja pigių prekių turgus su juodukais pardavėjais, sutemus išlenda lauk naktinės plaštakės su šmirinėjančiais aplink klientais ir suteneriais.
Rajone pilna pigių viešbutėlių, parduotuvių ir nuolat lakstančių išskirtinai garsiai klykiančių „greitųjų“. Sako, kad naktį šiame rajone pavojinga, nes gali tapti apiplėšimo auka. Aš grėsmės nepajaučiau, nors ir buvau išlėkęs vėlų vakarą apeiti porą kvartalų susipažinimui.
Nė vienas banditas nepanoro su manimi susipažinti, o kišenvagiai, matyt, nusprendė, kad mano kišenės per tuščios, tad grįžau nė nepaliestas. Bendrakeleiviai neleis sumeluoti, nors, kol klaidžiojau, mano ištikima kelionių partnerė mama Sigutė lakstė prie lango žiūrėti ar netapau vienos iš tų klykiančių „greitųjų“ klientu.
Dar sako, kad Neapolis gali būti arba mylimas, arba nekenčiamas. Tarpinio varianto nėra. Tokį posakį vertinčiau kaip kiek dramatizuotą. Tačiau, jei jame ir yra dalis tiesos, tada aš save priskaičiuočiau prie mylinčių. Man Neapolis vienareikšmiškai pasirodė „miestas – numeris vienas“ Italijoje, gerokai pataisęs įspūdį ir nuomonę apie šią šalį.
Apie Neapolio garsiąsias šiukšles, kainas, įžymybes ir lietuvių nuotykius jame – kitoje dalyje.
