Jordanija parengusi intrigos kiekvieno tipo keliautojui – įamžinti Negyvąją ir Raudonąją jūrą tikra fotografo svajonė, kas nenorėtų išvysti kelis kilometrus besidriekiančio kanjono ar raudono saulėlydžio spinduliuose paskendusios įspūdingos dykumos, ką jau kalbėti apie šalies miestus, vadinamus tiesiog muziejais po atviru dangumi.
Tiesa, Jordanijos žemė vaidina ryškų vaidmenį ir religijos istorijoje – Nebo kalnas reikšmingas krikščionių piligrimams. Manoma, kad būtent čia Mozė prieš mirtį regėjo Pažadėtąją žemę.
Šalies žavesys turi ir savo skonį bei kvapą, besiskleidžiantį iš jaukių kavinių virtuvių – rytietiškais prieskoniais gardinti mėsos patiekalai, daržovių bei žuvies troškiniai ir, kas be ko, arabiška duona.
Savita arabiška dvasia ir kultūra neabejotinai juntama kiekviename kelionės žingsnyje – nuo šiltų žmonių šypsenų iki didingų senovės griuvėsių, vis dėlto derėtų pasiplanuoti kelis ryškesnius kelionės akcentus.
Nuo Petros magijos iki istorinių stebuklų
Niekas nesuprastų, jei vykdami į Jordaniją vienu svarbiausių tikslų nelaikytumėte apsilankymo didingoje Petroje. Tai – neabejotinai šios šalies vizitinė kortelė ir vienas labiausiai keliautojų numylėtų objektų.
Įstabi vietovė turi daugybę pavadinimų ir epitetų – dykumų rožė, rausvoji dykumų legenda, mirusiųjų karalystė, spalvingųjų uolų vėrinys ar rožės buveinė. Žvelgiant į šio objekto didybę nenuostabu, kad jis buvo įtrauktas į naujai sudarytą septynių pasaulio stebuklų sąrašą.
Petra – kadaise buvo Romos imperijai ir Nabatėjų karalystei priklausiusios Arabijos provincijos miestas. Nabatėjai kalnų papėdėje sukūrė tikrai įspūdingą miestą, skirtą dievams šlovinti. Jame buvo galima rasti visko – nuo turgaviečių, amfiteatrų, kapaviečių iki šventyklų. Petra apima išties nemažą teritoriją, čia registruota per 800 kultūros paveldo objektų, tad pažintis su šiuo miestu žada būti tikrai turininga, o ką jau kalbėti apie įspūdingą Petrą supančią gamtą.
Patartina iš Petros miesto nesprukti nesulaukus vakaro. Saulei leidžiantis nuo rausvo smėlio vietovė nusidažo raudona spalva, kuri dar labiau išryškina uolose išskaptuoto miesto, įmantrios architektūros grožį.
Nors Petrą neabejotinai galima vadinti turistine Jordanijos sostine, vertėtų aplankyti ir tikrąją šalies sostinę – Amaną. Kone 4 mln. gyventojų talpinantis miestas turistams parodo kelis savo veidus – tiek dvelkiantį senove, architektūrinį, tiek šiuolaikinį – itin modernų. Labiausiai keliautojus žavintis Amano objektas — miesto centre ant kalno „įsitaisiusi“ Citadelė su romėniškų pastatų liekanomis, įspūdingu romėnišku amfiteatru.
Jordanijos sostinės senamiestis žavingas tuo, jog nedidukėmis ir vingiuotomis gatvelėmis, regis, lipa į kalną, kas atveria įspūdingus reginius. Tačiau arabiško miesto sūkury verda ir modernus gyvenimas – rasti modernių restoranų ir originalių kavinių bus tikrai nesunku. Amano senamiestis – puiki proga stabtelėti, išgerti kavos ar papietauti stebint kasdienį vietinių gyvenimą iš šono, bent truputį pajuntant šios kultūros ritmą.
Į lankytinų objektų sąrašą rikiuojant Jordanijos miestus, pravartu pasvarstyti apie Džarašą ir Madabą. Pagal turistų meilę antrasis po didingosios Petros veikiausiai rikiuotųsi Džarašas, siūlantis keliauninkams pažintį su 2 tūkst. metų senumo graikų ir romėnų miesto griuvėsiais, kurie itin gerai išsilaikę. Adriano arkos, Dzeuso ir Artemidės šventyklos, teatrų ir gynybinių sienų liekanos – visa tai tik dalis Džarašo architektūrinio lobyno. O štai Madaba garsėja unikaliomis Bizantijos laikų mozaikomis. Žymiausia iš mozaikų yra Šv. Jurgio bažnyčioje, teigiama, kad joje atvaizduotas vienas seniausių regiono žemėlapių.
Rožinės dykumos ir kanjono gaiva
Pristatant Jordaniją dažniausiai pradedama kalbėti apie turtingą architektūrą ir istorinių paminklų gausybę, tačiau gamtos kontrastai į Jordaniją traukia ne ką mažiau. Dykumų kraštu vadinama šalis atskleidžia ne tik neįtikėtiną smėlynų grožį ir romantiką, Jordanija turi ir vandens. Tačiau pradėkime nuo pradžių.
Dažnas dykumą įsivaizduoja kaip nesibaigiantį ilgą, geltoną ir kiek nuobodoką ruožą. Vis dėlto Jordanija siūlo kitokią pažintį su smėlynais – Ramo Vadės dykumos romantika tiesiog pakeri. Šios dykumos smėlis nėra įprastai geltonos smėlio spalvos, Ramo Vadės išskirtinumas – rausvas, raudonas smėlis, kurį apšviečiantis vakaro saulėlydis turistams dovanoja įspūdingą reginį. Jautiesi lyg būdamas ne šioje žemėje ar besifilmuodamas fantastiniame filme.
Įspūdingus smėlynus galima pakeisti ir ne ką mažiau įkvepiančiais „šlapesniais“ vaizdais. Pasirinkimas platus – Negyvoji arba Raudonoji jūra, o gal – Mudžibo Vadžio kanjonas? Pastarasis keliautojus traukia dėl visiškai kitokios gamtos, nei tenka matyti įprastai važinėjant po Jordaniją – vešli augmenija, gyvūnija ir gėlas vanduo. 4 km besidriekiantis 500 metrų gylio kanjonas linksniuojamas vienu įdomiausių Jordanijos gamtos objektų.
Visai netoli kanjono jau ir poilsiu kvepianti Negyvoji jūra, garsėjanti savo druskingumu. Nors šis vandens telkinys vadinamas jūra, iš tiesų galima būtų vadinti ir ežeru, mat jis neturi jokio sąlyčio su jokiu pasaulio vandenynu. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą informaciją, tačiau sakoma, kad Negyvoji jūra 6–9 kartus sūresnė už kitas jūras, o vaizdai, kuriuos be paliovos stengiasi įamžinti čia atvykę – gražesni dešimtis ar net šimtus kartų.
Išlauktas atokvėpis
Trumpam atokvėpiui po kelionės lankant žymiausius šalies architektūrinius objektus, dažnai pasirenkami ir kurortai, įsikūrę prie Raudonosios jūros. Tam puikiai tinka vienu žymiausiu kurortu laikomas Akaba, kurį skalauja Raudonosios jūros bangos. Miestas išsiskiria puikiais paplūdimiais, aktyviu miesto gyvenimu ir ryškiu arabišku tradicijų prieskoniu.
Akaba laikomas vienu iš svarbiausių turistinių centrų, siūlančių poilsiautojams įvairias vandens pramogas, mat miestelio krantinė driekiasi per 27 kilometrus. Tiesa, kurortas siūlo keliautojams ne tik pramogas, bet ir saujelę architektūrinių, istorinių įdomybių – archeologijos muziejų, Akabos fortą bei Ailos griuvėsius.
Nardymo mėgėjai kur kas dažniau renkasi koralų nusėtą krantą Eliatą, o ramybės ir romantikos mėgėjai – Akabos priemiestį Talą Bėjų.
Subtilus Jordanijos skonis
Dažnas grįžęs iš Jordanijos paminės tai, kad jokioje kitoje šalyje nematė tiek alyvmedžių, taip pat paminės ir tai, kad nėra ragavęs skanesnių alyvuogių. Ir tai – tik pradžia plačios Jordanijos skonių paletės.
Kaip ir daugelyje šalių, čia galėsite išsirinkti iš daugybės mėsos patiekalų, tik čia dažniau troškinių – avienos ar vištienos. Išdrįskite paragauti Jordanijos virtuvės šefų gaminamų tradicinių patiekalų, pagardintų rytietiškais prieskoniais.
Vienas iš žinomiausių tradicinių Jordanijos patiekalų vadinamas Mansaf, tai – jogurto padaže troškintas ėriukas, patiekiamas su ryžiais arba arabiška duona. Patartina paragauti ir aliejuje bei svogūnų padaže troškintos vištienos – Musakhan, arba įvairiose daržovėse įdarytos vištienos su ryžiais Mahshi.
Tiesa, nepamirškite, kad kavos gėrimas – savotiškas Jordanijos ritualas. Geriama lėtai, iš mažyčių puodelių, pasimėgaujant. Beje, Jordanija turi ir savų tradicijų – baigę gerti kavą nepamirškite kilstelėti puodelio ir kiek jį papurtyti. Tai reikš, kad daugiau nenorite, mat kitaip šeimininkas supras, kad kavos norite dar – ir jūsų puodelis tuoj pat bus pripildytas. Vertėtų prisiminti ir tai, kad Jordanijos gyventojai, prieš priimdami kvietimą ar pasiūlymą, linkę kelis kartus jį atmesti – taigi nenustebkite, jei to paties klausimo būsite klausiamas ne vieną kartą.
Daugiau apie keliones sužinosite spustelėję čia.
