Neatrastas Iranas: 2. Persijos kontrastai – betoninės džiunglės, poetų mauzoliejai ir dykumos miestai

Viešai išpažinau savo simpatiją Iranui, tad tęsiu straipsnių ciklą „Neatrastas Iranas“. Ankstesniame įraše pasakojau apie gitaromis skambinančius ir choru joms pritariančius keleivius. Apie keistus mitus, kurie atbaido turistus, griežtus draudimus bei plastinę chirurgiją. Šiandien leidžiamės dar giliau. Persija, kurią pažįstame iš istorinių filmų.
Smogas Teherane
Teheranas / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Kuomet draugai ir pažįstami ima klausinėt – tai ką gi Irane galima pamatyti? Visada norisi atsakyti – juk tai ta pati Persija. Ta, kurią matome filme „300“ ar atsimename iš legendinių, „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų. Kultūra ir didybe čia alsuoja kiekvienas žingsnis – šventyklos, senamiesčiai, turgaus aikštės, lygiai tokie patys, kaip prieš tūkstantmečius.

Turkijoje ar Egipte gyvenimas verda aplink turistą, o čia viskas orientuota į vietinius. Nieko keisto, nes šalį per metus aplanko ne daugiau kaip 25 tūkst. vakariečių. Įsivaizduokite, atvykstate prie IX a. menančios pilies, o į ją nėra pompastiško parodomojo įėjimo, šalia nestovi keliolikos, smalsuoliais prigrūstų autobusų, net pabyrėjęs grindinys paliktas autentiškas, tad turi būti atidus. Jei miestelyje stovi istorinė šventykla, ji tikrai nebus paversta muziejumi, o pilnai atliks savo funkcijas ir kvies tikinčiuosius į pamaldas.

Kad turistai nėra pasipelnymo šaltinis pajusite ir apsilankę turguose. Prie jūsų vargiai ar prišoks vaikėzas, savo gaminius pardavinėjantis su milžinišku antkainiu. Niekas netemps už skverno ir nevers vengti akių kontakto, saugantis, kad tik ko nors neįsiūlytų. Čia gali stebėti tikrą gyvenimą, be jokios vaidybos.

Teheranas – betoninės džiunglės kalnų apsuptyje

Šalis labai didelė ir labai skirtinga. Pradėjau nuo 14 mln. žmonių glaudžiančios sostinės Teherano. Tai didžiulis miestas, kurį drąsiai galima vadinti betoninėmis džiunglėmis. Kas labiausiai įsiminė, tai eismo chaotiškumas. Posūkių šviesos ar eismo juostos neegzistuoja, galbūt šiek tiek atsižvelgiama į šviesoforų nurodymus. Per visą viešnagės laiką supratau tik tiek, kad kažin ar nors vienas jų mokėsi taisykles ir tai, kad orientuojamasi pagal garsą. Taigi triukšmo ten daug – vos tik pajudama iš vietos iškart spaudžiamas signalas, be jokio pykčio, tiesiog, kad praneštų dalyvaujantys veiksme.

Mieste jaučiamas lengvas smogas, tačiau greit galima suprasti to priežastį. Megapolis apsuptas galingų kalnų, kurių aukščiausias, Damavand, stiebiasi į 5,7 km aukštį. Ledu padengtas iškyšulys visa galva lenkia Alpių pasididžiavimą, Monblaną. Jis viso labo siekia „tik“ 4,8 km.

„Persijos kultūros sostinė“ – poetai, vynas ir žydintys parkai

Jei kosmopolitiškasis Teheranas ėmė stiebtis prieš gerus 200 metų, tai pietvakariuose esantis Širazas pirmąkart paminėtas 2 tūkst. m. pr. Kr. „Persijos kultūros sostine“ jis vadinamas ne veltui, dar prieš vykdamas į jį prisiklausiau pasakojimų apie poetus, vyną ir nuolat žydinčias gėles. Nors vynuogynų derliai vis dar gausūs, vyno gamybą sausasis įstatymas sustabdė.

Stebina tai, kad čia gausu didingų mauzoliejų skirtų ne valdžios asmenims, o poetams. Rožėmis apsodintuose parkuose groja muzika, deklamuojama poezija, nuolatos vaikštinėja žmonės. Pats įdomiausias dalykas – vakarais stebėti poreles. Tie, kurie vedę, vaikštinėja drąsiai susikibę už rankų. Tuo tarpu oficialiai neįsipareigoję įsimylėjėliai bendrauja gana platoniškai. Tiesa, nors įstatymai čia gana griežti, slampinėdamas viename Širazo parkų užuodžiau jaunimą rūkant žolę.

Molinių gatvių labirintais išvagotas dykumos miestas Jazdas

Dar kitokį Iraną pažinau Jazde. Jei prieš tai nebūčiau regėjęs Teherano šurmulio ar Širazo parkų, įsivaizduočiau, kad Iranas tai siauros gatvelės, mečečių bokštai, vėjo gaudyklės ir namukai, nužengę iš animacinių filmų apie Aladiną.

Užtenka vos įkvėpti, iškart jauti sausą orą. Nėra ko norėti, dykumos mieste viskas iš molio – tiek namai, tiek labirintus primenančios, miestą išraizgiusios tvoros. Kaskart išsiruošęs pasivaikščiojimui po Jazdą susitaikydavau su mintimi, kad tikrai paklysiu. Gatvelės šakojasi, susipina viena su kita, galiausiai, iš niekur nieko atsiranda akligatvis. Džiugino tai, kad žmonės ypač draugiški, tad niekada neteko desperatiškai blaškytis ir nerimauti.

Būtinai rekomenduoju aplankyti šilko verpyklą. Nepraleisti ir seniausios Irano religijos, zoroastrizmo, šventyklos, kurioje ugnis nenustoja degti jau galybę amžių. Į sąrašą įtraukite ir tylos bokštus. Kadaise čia būdavo paliekami mirusiųjų kūnai, kuriais „pasirūpindavo“ grifai ir laukiniai žvėrys.

Kitoje dalyje papasakosiu apie nerašytą taisyklę atsisakyti užmokesčio už paslaugas. Tokį pasiūlymą galite išgirsti net iš taksi vairuotojo. Taip pat apie svetingumą, tradicinius didžiulių šeimų piknikus parkuose ir dar keletą įdomių faktų.

Kelionių į Iraną specialistai – kelioniuakademija.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis