Išaušęs naujas rytas žadėjo ilgą ir nuotykių kupiną dieną. Papusryčiavę viešbučio restorane, susipažinę su labai maloniu virtuvės šefu, kuris mumis rūpinosi visų pusryčių metu, patraukėme pratęsti pažintį su Izmiru.
Grįžome tomis pačiomis gatvelėmis prie Konak aikštės, kurias dar vakar vadinome „sąvartynu po kojomis“. Šiandien taip pavadinti jų negalėjome – visos gatvės spindėjo švara. Pirmasis šios dienos tikslas buvo aplankyti istorinį pastatą – liftą Asansor. Turėdami žemėlapį patraukėme jo ieškoti. Sutikę vietinius pasitikslinome, ar einame teisinga kryptimi ir kiek dar reikės eit. Moteris, nužvelgusi mano batus, šyptelėjusi patarė: „Geriau imkite taksi, pėsčiomis nenueisite“. Jos žodžiai man tik sukėlė šypsnį, kadangi su ta pačia avalyne kopiau į Palermo kalną Sicilijos saloje. Įveikę daugybę klaidžių, spalvingų gatvelių, pasiekėme Asansor. XIX a. statinys yra liftas, kurio pagrindinė paskirtis – pagerinti susisiekimą tarp žemesnių ir aukštesnių miesto gatvelių. Šio pastato aukštis yra 51 m. Nieko nelaukę, pakilome liftu į viršų, kur atsivėrė nuostabi Izmiro miesto panorama. Grožėtis vaizdais galima restorane, kuris yra vienas garsiausių Izmire.
Pasigėrėję miestu, patraukėme žemyn pėsčiomis stačiomis gatvelėmis. Man buvo ne tik įdomu vaikščioti jomis, matyti, kaip mašinos pastatytos įkalnėje, bet ir stebėti vietinių gyvenimą, O kur dar gražuolės katės, besikaitinančios prieš saulutę. Kačių mieste tiek daug, kad jas gali sutikti už kiekvieno kampo.
Turkiška pica: Italijoje tokios nėra
Priėję pagrindinę Inonu gatvę toliau tęsėme savo ekskursiją. Kadangi jau buvo pietų metas, nusprendėme pavalgyti. Žinojome, ko norime, tad surasti turkų pide restoranėlį buvo visai nesunku. Pide – tai turkų pica, kuri primena „valties” formos picą, su jūsų pasirinktais ingredientais. Tokios picos dažniausiai yra kepamos tiesiai prieš jūsų akis, tad visuomet būna patiektos labai gardžios, kartu su šviežiomis salotomis ir citrina.
Kitas kelionės tikslas buvo Kadifekales. Iki jos kelias – mums vėl nežinomas. Pasikliaujame savo nuojauta, orientacija ir vietinių nurodymais. Einant link jos nustebino netikėtas reginys. Panašiame į greitkelį kelyje, žiede, pačiame viduryje žolynėlio, gulėjo ir snaudė 8 šunys. Nors aplink zujo automobiliai, mašinų ūžesys gyvūnų neblaškė.
„Matyt, įpratę prie šio „migdančio“ garso“, – pagalvojome ir patraukėme toliau pro nediduką Cici parką. Tačiau akiai neįprasti reginiai tęsėsi. Prieš mūsų akis vyko vietinė prekyba gyvomis vištomis, kurias pardavėjai traukė tiesiai iš sunkvežimio. Pirkėjas, pasirinkęs vištą, ją gauna paruoštą, t.y. negyvą. Tačiau visa „procedūra“ vyksta pirkėjui prieš akis, be jokių paslapčių.
Turistinėje pilyje – išmaldos prašantys vaikai
Kadifekales pilis, kuri pavadinta kalvos vardu (ankščiau kalva buvo vadinta Pagos vardu), ant kurios ji ir stovi. Ši Aleksandro Didžiojo įkurta gyvenvietė vėliau įgavo romėniškų ir bizantiškų bruožų. Nuo pilies viršaus matyti visas Izmiro įlankos grožis. Kadangi keliavome ne sezono metu, spalio pabaigoje, visoje pilies teritorijoje nesutikome kitų turistų. Galbūt dėl to sudominome vaikus, kurie prilipo prie mūsų tiesdami rankas: „Money, money, money“. Kažkaip išsiaiškinome, jie buvo pabėgėliai iš Sirijos. Turistinė pilis jiems – puiki „darbo vieta“. Žinoma, užsidirbti geriausia sezono metu, kai objektą lanko daugybė žmonių.
Kelionė iš pilies nebuvo lengva. Painios gatvelės ne kartą mus nuvedė į aklavietę. Kadangi klaidžiojome, teko užeiti ir į vietinių kiemus. Jausmas buvo išties keistas, kai eidavai tokiomis gatvėmis, kuriose visų akys krypdavo į mus, vienintelius turistus, einančius privačiais kiemais. Galiausiai atsidūrėme prie Agoros prekyvietės, kuri taip pat yra vienas iš turistinių Izmiro objektų. Senovės agora buvo pastatyta Aleksandro Didžiojo, tačiau po žemės drebėjimo ją teko atstatyti. Turistai mato jau ne autentišką, bet restauruotą agorą. Mes į pačią Agorą nėjome, o tik pažvelgėme į ją akies krašteliu.
Neplanuota išvyka laivu ir neplanuotos išlaidos
Kadangi buvome visai netoli, nusprendėme aplankyti ir istorinį turgų Izmire – Kemeralti Carsisi. Jame galima rasti įvairiausių daiktų, įskaitant antikvarines vertybes, papuošalus, drabužius.
Abu su draugu negalime nustygti vietoje. Tad po poilsio viešbutyje nusprendėme ieškoti pramogų. Šį kartą patraukėme į Konak Vapur Iskelesi prieplauką. Joje greitai įsigijome laivo bilietus mums nežinoma kryptimi, į Karsiyaka. Pasiplaukiojimas keltu neprailgo. Stebėjome miesto vaizdus, skrendančias žuvėdras ir vietinius turkus, plaukančius kartu su mumis. Kelionė truko apie 30 min. Kadangi iš anksto neplanavome čia atplaukti, su Karsiyaka susipažinome tokiu būdu – ėjome ten, kur kojos vedė.
Vaikščiojome pakrante, stebėdami atplaukiančius ir išplaukiančius laivus. Taip priėjome didžiulį paminklą, skirtą Atatürkui. Pasirodo, jis – vienas iš Karsiyaka, antrojo pagal dydį Izmiro rajono, pasididžiavimų. Prieš prieplauką esančioje pėsčiųjų alėjoje buvo pilna žmonių – įsijungėme į jų gretas ir minia mus nunešė į prekybos rajoną. Savo akimis įsitikinome, kad Karsiyaka yra geriausia apsipirkimo vieta Izmire. Joje galima išvysti daugybę parduotuvių, restoranų, kavinukių ar kitų pasisėdėjimo vietų. Pasidavę pramogavimo nuotaikai vakarą nusprendėme taip ir praleisti: parduotuvėse ir romantiškai vakarieniaudami turkų restorane.
Kitos dienos rytą pradėjome neskubėdami. Pusryčiai, daiktų pakavimas, bilietų atgal į namus užsisakymas ir paskutinės valandos Izmire. Kadangi autobusas turėjo išvykti tik vakare, turėjome nemažai laiko. Neskubėdami vaikštinėjome, mums jau gerai pažintomis gatvelėmis. O desertui pasilikome pažintį su Bostanli rajonu. Bostanli prieplauka tik maždaug 3 km nutolusi nuo vakar aplankytos Karsiyakos prieplaukos. Mes nusprendėme pakrante eiti link jos ir iš jos plaukti atgal į miesto centrą. Kol pasiekėme ją, palei pakrantę radome įspūdingų paminklų, skirtų minėtam Ataturkui ir kitiems reikšmingiems Turkijos asmenims ar įvykiams. Karsiyakoje vėl neatsispyrėme turkiškai virtuvei ir sustojome papietauti. Grįžę atgal į miesto centrą, nusprendėme paskutines valandas leisti turistaudami: aplankėme istorinę Izmiro Basmane traukinių stotį. Joje patirti įspūdžiai mus lydėjo kelionės namo metu. Pažadėjome sau: į Izmirą dar sugrįšime!