Aš pati šio kerinčio miesto, praeities Konstantinopolio, magiją pirmiausia pajuntu, mintimis nuskriedama į tas akimirkas, kai žvalgiausi į jį iš paukščio skrydžio. Taip jau nusprendėme vykdami čionai: jeigu tik bus galimybė pasigrožėti miestu iš aukštybių, būtinai ja pasinaudosime. Galimybė buvo, ir ne viena. Tarsi nuspėdamas mūsų nedidelės grupelės norus, gidas pirmiausia ir atvedė prie didingo statinio europietiškoje miesto dalyje.
Vienas iš miesto simbolių
Stambulas, kažkada vadintas antrąja Roma, taip pat stovi ant septynių kalvų. O ant vienos iš šių aukštumų išsistiebęs akmeninis bokštas, Galato bokštu įvardintas. Tai viskas, kas liko iš citadelės, kurią XIV amžiuje buvo išsimūriję genujiečiai, ir kuri senovėje supo mieste buvusią jų koloniją. Nuo tokio aukšto bokšto, dar ir ant kalvos iškilusio, genujiečiai galėdavo stebėti visus atplaukiančius laivus – tiek savus, tiek svetimus, bei sekti mieste vykstančius darbus. Mat tais laikais jie kontroliavo Konstantinopolyje visą prekybą.
Kadangi bokštas įsikūręs ant kalvos, jį pasiekti galima, kopiant aukštyn savom kojom arba važiuojant visuomeniniu transportu. Daugelis turistų renkasi trumputę metro atšaką, kuri buvo nutiesta daugiau kaip prieš šimtą metų ir jungia tik dvi stoteles. Jos ilgis – viso labo 573 metrai. Šia metro linija verta pasivažinėti jau vien iš smalsumo: juk tai viena seniausių ir trumpiausių linijų pasaulyje. Maršrutu rieda pora vagonėlių, ir savo konstrukcija visas šis transportas greičiau primena požeminį funikulierių negu metro. Na, o jau išlipus, iki paties bokšto – vos keletas minučių pėsčiomis.
Po kojomis – senovės Konstantinopolis
Galato bokštui jau per 600 metų. Iškilęs 1348 – aisiais, jis buvo sargybos ir signaliniu bokštu, švyturiu, observatorija, kalėjimu, ginklų arsenalu, kareivinėmis... Žinoma, savo išvaizdą jis keitė nesyk: juk amžių bėgyje ir gaisrai, ir žemės drebėjimai niokojo. Trys pirmieji aukštai išsaugojo genujiečių statybos stilių, viršutiniai – turkų. Nesyk restauruotas. Dabar jo 67 metrų aukštis pasiekiamas liftu arba 143 laipteliais. Tiesa, liftas pakyla ne iki paties viršaus, dar šiek tiek reikia pakopti laiptukais, kad pasiektum viršuje esančią apžvalgos aikštelę. Tai – siauras apskritas balkonas, iš kurio atsiveria puikus vaizdas į Marmuro jūrą, Aukso ragą, Bosforo įlanką ir dalį miesto...
Stipriai įsitveriu į turėklus. Pajuntu vėjo gūsius. Iš kur jie – juk apačioje nė menkiausio dvelktelėjimo nesijautė? Žmonių nemažai, o tarpas tarp bokšto sienos ir aptvaro – siauras. Atsivėręs vaizdas – nuostabus, mano fotografuojantys ir filmuojantys kolegos net krykščia iš pasitenkinimo. Gerai, kad nei vienas nejaučiam aukščio baimės: kitaip kojos arba imtų virpėti, arba keistai sustingtų, primindamos akmenines. Tuo kaip tik pradėjo skųstis su mumis kartu užlipusi amerikietė turistė. Vos metusi žvilgsnį žemyn, mergina apsisuko ir nėrė atgal pro duris į bokšto vidų. Įtariame, kad savo bičiulių ji lauks čia pat esančioje kavinėje.
Pats garsiausias tiltas. Irgi Galato
Iki soties prisigrožėję vaizdais iš aukštybių ir juos įamžinę, leidžiamės liftu žemyn. Po to staigiai žemėjančia gatve traukiame prie kitos senojo miesto įžymybės – per Aukso Rago įlanką besidriekiančio Galato tilto.
Pakeliui gidas spėja papasakoti jo istoriją. Pasak mūsų visažinio gido, projektą šiam tiltui savo gyvenamuoju metu buvo sukūręs pats Leonardo da Vincis, bet tuometinis sultonas Bajazidas II dėl kažkokių priežasčių jo projektą atmetęs. Taigi ir iškilęs statinys kur kas vėliau, XIX amžiuje. Jungia jis senąją, rytietišką miesto dalį, kupiną istorijų apie žymiausių Bizantijos imperatorių gyvenimą ir juos pakeitusius turkų sultonus, su vakarietiškos dvasios kupina europietiška dalimi. Ir neabejotinai laikomas pačiu populiariausiu vien dėl savo architektūrinių ypatumų – juk yra dviejų lygių. Viršuje rieda transportas, apačioje – pėsčiųjų zona su gausybe žuvies restoranėlių.
Iš pradžių papietaukime, o paskui galėsite grožėtis, kiek norėsite, - beapeliaciniu tonu pasakė gidas ir ryžtingai priėjo prie vieno stalelio. Kelios frazės turkiškai atskubėjusiam padavėjui, ir stalas nukraunamas tradiciniais „meze“ – užkandžiais, labai padedančiais alkaniems lankytojams sulaukti iščirškintos žuvies.
O štai ir ji, visu ilgiu užgulusi didelę lėkštę. Nežinome jos pavadinimo, bet tai, pagaliau, ne taip ir svarbu, skonis puikus! Gal ką tik plaukiojo šios įlankos vandenyse: juk čia pat, ant šio tilto – tikras žvejų spiečius. Papietavę skubame prie jų, permetusių meškeres per tilto turėklus ir kantriai laukiančių, kol užkibs.
Meškeriotojų daug – vienas prie kito. Antra tiek – stebinčiųjų, kaip iš vandens traukiama saulėje žvilganti žuvis. Pasak gido, ateiti čionai paspoksoti į žvejus – mėgstamas stambuliečių užsiėmimas. Kiti čionai ateina dirbti: šaltesniuoju metų laiku žvejojantiems siūlo karštą arbatą, per kaitrą – šaltus gėrimus, prekiauja masalu ir žvejybos reikmenimis. Savosios dalies laukia aplink besisukiojančios katės ir nardančios įžūlios žuvėdros. Nusisuksi akimirkai nuo kibirėlyje spurdančio laimikio – ir kąsniu jau gardžiuojasi mažasis vagišius. Bet paprastai sužvejota žuvis keliauja į čia pat, kitoje tilto pusėje esantį žvejų turgų. Stambuliečiai čia žuvį perka šviežut šviežutėlę, spurdančią ir bandančią iššokti iš joms skirtų talpų.
Beje, Galato tiltą išgarsino filmas „Mergina ant tilto“, kuriame vaidino Vanessa Paradi.
