Pavyzdžiui, prieš 2014 metų Ukrainos karą, tokios vietos, kaip Doneckas ar Luhanskas, atrodė eiliniai Ukrainos miestai, į kuriuos galbūt nuvyktum, kai aplankytum kitas, įdomesnes tos šalies vietoves – bet ir tai nebūtinai.
Tačiau kai tie miestai iš Ukrainos sudėties buvo de facto išplėšti ir užvaldyti apsišaukėlių separatistų, jie man pasidarė labai įdomūs, ypač žinant, kad užsieniečiui nuvykti į juos dabar yra neįmanoma. Kodėl taip atsitiko? Nes uždraustas vaisius labiau masina.
Tikiu, kad arba ateis diena, kai separatistai nuspręs parodyti, kaip jie gražiai tvarkosi, ir atvers sienas turistams, arba abi teritorijos grįš de facto į Ukrainos sudėtį ir vykti nebereikės, nes paslaptis jau bus dingusi.
Kodėl taip sakau? Nes kažkas panašaus vyko su Padniestrės Moldavų Respublika. Iš pradžių ji irgi buvo uždara, atvykėlius bauginanti teritorija, o dabar vis dažniau pasigirsta, jog turistai joje yra laukiami. Taigi, grįžkime į pasakojimą apie Padniestrę, kurią turėjau garbės aplankyti prieš pandemijai sukaustant mūsų pasaulį.
Kas ji tokia ir iš kur atsidaro, jau esu rašęs ne kartą, todėl tik priminsiu, kad tai yra separatistinė teritorija Moldovos sudėtyje. Rusijos remiama ji yra de facto nepriklausoma valstybė. De jure jos niekas nepripažįsta, kas, aišku, yra gera žinia Moldovai, tačiau gera ne iki galo, nes Moldova Padniestrei turi ribotą įtaką ir jos susigrąžinti į savo sudėtį negali jau daugybę metų.
Tačiau naudodamasi tuo, jog Padniestrė neturi valstybingumo, ekonominę ar kitokią įtaką Moldova jai daryti gali. Vienas iš pavyzdžių – futbolas. Gal jums tai atrodo nereikšminga, tačiau taip nėra.
