Apie juos apskritai žinome nedaug. Tačiau tikrai žinome tai, kad su mūsiškuoju pasauliu jie nenori turėti nieko bendra. Tai – vadinamosios „nekontaktuotos gentys“ (angl. uncontacted tribes), t. y. žmonės, vengiantys kontakto su pašaliečiais, svetimais, įsibrovėliais. Kitaip tariant – su mumis.
Manoma, kad pasaulyje gyvena daugiau kaip 100 nekontaktuotų genčių, didžioji dalis – Amazonės atogrąžų miškuose, taip pat Paragvajaus teritorijoje, Indijos vandenyno Andamano salose bei Vakarų Papua saloje Ramiajame vandenyne. Jų gyvenimo būdai įvairūs: vieni yra klajokliai-medžiotojai, kiti statosi ilgalaikius namus ir užsiima sėjimu bei derliaus nuėmimu.
Lietinguoju metų laiku, kai upės vandens lygis gerokai pakyla, kanojomis nesinaudojantieji persikelia gilyn į mišką, o nustojus lyti grįžta ant upės kranto, kur pasistato namelius. Visus vienija tai, kad išgyvenimui jie kliaujasi tik gamta – ji yra namai, maisto ir vaistų šaltinis. Todėl jų santykis su žeme yra itin artimas ir glaudus, nes be jos jie tiesiogine to žodžio prasme tiesiog neišgyventų.
„Mes nenorime jūsų ligų ir jūsų smurto“
Ar tai reiškia, kad šie žmonės visiškai su niekuo nebendrauja? Už jų teises kovojanti nepriklausoma tarptautinė organizacija „Survival“ (angl. Išgyvenimas) paaiškina, kad ne: „Visi žmonės turi kaimynų, ir net jei šie gyvena atokiai, jie vieni apie kitus žino.“ O ar nekontaktuotos gentys kada nors yra su mumis susipažinę?
„Survival“ mano, jog greičiausiai taip: „Gali būti, kad praeityje jie yra susidūrę su kolonijinėmis visuomenėmis ir tuomet atsitraukė bėgdami nuo smurto, kurį jos nešė. Taip pat gali būti, kad kai kurios gentys atsiskyrė nuo didesnių genčių ir išsikraustė, vengdamos būti surastos.“
Manoma, kad kai kurie atsiskyrimą pasirinko per 1879-1912 m. Amazonės upės baseine vykusį kolonijinį kaučiuko bumą, kai tūkstančiai vietos gyventojų indėnų buvo verčiami vergauti kolonizatoriams, kertant miškus. Daug jų pasitraukė gilyn ir nuo to laiko vengia bet kokio kontakto su įsibrovėliais.
Laisviems džiunglių žmonėms kontaktas su mūsų „civilizacija“ reiškia ne „vystymąsi“ ir „progresą“, o smurtą ir ligas. Ištisas jų populiacijas pražudė atvykėlių smurtas bei jų atneštos ligos, tokios kaip gripas ar tymai, kurioms jie neturi imuniteto. Smurtas ne tik istorinis – jis labai realus ir šiandien. Pirmojo kontakto su medkirčiais metu Murunaua genties vyras „Jorge“ prarado akį, kai šie jį pašovė.
Laisviems džiunglių žmonėms kontaktas su mūsų „civilizacija“ reiškia ne „vystymąsi“ ir „progresą“, o smurtą ir ligas.
„Kai medkirčiai su mumis susisiekė, išėjome iš džiunglių. Tada atėjo ir ligos, – pasakoja jis viename „Survival“ video. – Prieš tai nežinojome, kas yra peršalimas. Išmirė pusė mūsų žmonių. Mirė mano teta. Mirė mano sūnėnas. Mirė pusė mano genties.“
„Survival“ video: Tragiškas pirmasis kontaktas.
Kontaktas su mumis jiems yra labai pavojingas ir dažnai – pražudantis. „Survival“ duomenimis, kai kurios gentys per pirmuosius metus po kontakto neteko 90 proc. savo žmonių, kitos buvo visiškai sunaikintos. Tačiau net ir ligos bei smurtas nėra vienintelės problemos, su kuriomis mūsų pasaulyje susiduria genčių žmonės. Šalių valdžios bando juos perkelti į gyvenvietes ir jėga integruoti į visuomenes, primesti jiems „teisingą“ gyvenimą.
„Survival“ duomenimis, kai kurios gentys per pirmuosius metus po kontakto neteko 90 proc. savo žmonių, kitos buvo visiškai sunaikintos.
Politikai ir jų klerkai dažnai yra įsitikinę, kad šiuos žmones reikia „modernizuoti“. Tačiau tai, kad gentys nėra industrializuotos, visai nereiškia, kad jos ir taip nėra šiuolaikinio pasaulio dalis; tai neatima jų teisės pasirinkti, kaip ir kur jiems gyventi. Be to, už „modernizavimo“ ir „civilizavimo“ priedangų dažniausiai slepiasi klastingi motyvai: iš tiesų rūpinamasi ne genties žmonių gerove, o siekiama perimti jų žemes.
Laisvo apsisprendimo klausimas
Nebepažįstantiems kitokio būdo gyventi šiame pasaulyje, mums gali atrodyti, kad mūsiškis yra pats geriausias. Tad kodėl šie žmonės jo nenori? Jei tik jie žinotų, ką praranda, juk patys prašytųsi pas mus priimami? Ne, arba nebūtinai.
Ne visiems reikia cementinių sienų, prekybos centrų, šviesoforų, darbo sutarčių, išmaniųjų telefonų ir tapatybę įrodančių dokumentų, kad jie jaustųsi esantys žmonės ir džiaugtųsi gyvenimu. Be to, istorija rodo, kad „moderniųjų“ visuomenių siūloma ateitis šiems žmonėms realybėje yra ant pačio žemiausio visuomenės laiptelio; gentinių žmonių situacija po kontakto su mumis visada tampa blogesnė nei buvo ir dažnu atveju baigiasi ankstyva mirtimi.
„Survival“ video: Yra daugybė įvairiausių būdų matyti šį pasaulį ir jame gyventi.
Dažnai manoma, kad nekontaktuotosios gentys yra „atsilikusios“, „necivilizuotos“. Toks mąstymas yra ne tik moraliai pakrikęs, bet ir paprasčiausiai neteisingas: jie tiesiog gyvena kitaip, nei mes, ir turi visas teises taip gyventi. Jie nėra „praeities liekanos“ – jie yra mūsų vienlaikiai ir amžininkai, gyvybiškai svarbi žmonijos įvairovės dalis. Kai jų teisės gerbiamos, jie gyvena labai gerai.
O tie, kas juos vadina „barbarais“, dažniausiai tokį netikusį „argumentą“ naudoja tam, kad galėtų netrukdomi vogti šių žmonių žemes ir jose esančius išteklius – medieną, mineralus, auksą bei kitus metalus. Finansinės naudos siekiantys galingi asmenys valdžioje ir korporacijose kaltina miškų gentis, neva jos esą smurtaujančios, žudo kūdikius ir pan. Prie tokio tyčia sukurto neigiamo ir melagingo įvaizdžio labai prisideda ir žiniasklaida, manipuliuojanti terminu „egzotika“.
Dažnai manoma, kad nekontaktuotosios gentys yra „atsilikusios“, „necivilizuotos“. Toks mąstymas yra ne tik moraliai pakrikęs, bet ir paprasčiausiai neteisingas.
„Genčių žmonės nėra atsilikę: tai nepriklausomos, gyvybingos visuomenės, kurios, kaip ir mes visi, nuolatos prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio, – rašo ilgametis „Survival“ direktorius Stephenas Corrie. – Pagrindinis skirtumas tarp jų ir mūsų tas, kad mes gviešiamės jų žemių ir išteklių ir tikime apgavikišku, net rasistiniu teiginiu, esą tai darome vardan jų gerovės. Tai yra grobimas, o ne vystymasis.“
„Survival“ video: Jokių skolų, jokių bombų, jokios taršos: bet „primityviais“ mes vadinam juos?
Na, o ar jiems nereikia pažangiosios Vakarų medicinos paslaugų? Visai ne. Gamtoje jie turi visus jiems reikalingus vaistus. Džiunglėse gyvenantys žmonės turi nepralenkiamų žinių apie savo aplinką ir joje randamus gydomuosius augalus bei vaistažoles, kurias jie naudoja gydymui(si).
Na, bet juk jie negyvens atsiskyrę amžinai? „Survival“ į tai atsako: „Jei alternatyva yra jų sunaikinimas, tuomet kodėl gi ne?“ Šios organizacijos nekontaktuotų žmonių apsaugai skirtos kampanijos vadovė Sarah Shenker sako: „Iš oro darytose nuotraukose jie atrodo pilni sveikatos, jie žydi. Pasižiūrėjus į „Google Earth“ žemėlapius akivaizdu, kad jų gyvenamos ir tinkamai saugomos teritorijos yra žalios ir veši, o štai aplink jas – iškirsti miškai. Kai šie žmonės paliekami ramybėje, jie ne tik klesti patys, bet ir apsaugo savo žemių bioįvairovę.“
Tad genčių žmonės yra patys geriausi gamtos saugotojai. Jų gyvenamos teritorijos yra tvirčiausias barjeras prieš miškų kirtimą. Tačiau tam, kad jie galėtų apsaugoti gamtos bioįvairovę, būtina pirmiausia apsaugoti juos ir jų žemes.
Tačiau atsiranda daug tokių, kurie nori priverstinai su jais kontaktuoti. Pavyzdžiui, „primityviomis“ šias gentis laikantys krikščionių misionieriai nori jas „atvesti“ į „tikrąjį kelią“. Toks arogantiškas požiūris yra tiesioginis kolonializmo pratęsimas, kuris buvo ir tebėra pragaištingas milijonams prigimtinių žmonių ir abiejuose Amerikos žemynuose, ir Afrikoje, ir Azijoje. Atsiranda ir akademikų, raginančių priverstinai juos atvesdinti į mūsų pasaulį, nes neva miškuose jie neturį ilgalaikės išgyvenimo perspektyvos.
Tačiau dažniausiai kontaktas įvyksta, kai atėjūnai nori perimti ne genčių sielas, o žemes. Šiuose bioįvairovės rojaus soduose augantys medžiai neštų labai daug pelno, jei taptų mediena; dujos bei nafta po žeme, ant kurios tie medžiai auga – taip pat. Naftos kompanijos, medienos ir monokultūrų (tokių kaip aliejinės palmės ar sojos) pramonės, turtingi įtakingi individai, legalūs ir nelegalūs medkirčiai bei aukso kasėjai – jiems visiems šios gentys yra ne žmonės, o tiesiog kliūtys pelnui gauti.
Valdžios institucijos dažnai taip pat yra įsibrovėlių pusėje, ir net tais nedažnais atvejais, kai jos imasi teisinių veiksmų teritorijoms apsaugoti, šie paprastai lieka tik popieriuje, o realybėje nėra įgyvendinami.
Jiems visiems šios gentys yra ne žmonės, o tiesiog kliūtys pelnui gauti.
Pavyzdžių – apstu. Aoreo genčių žemėje dabartinėje Paragvajaus teritorijoje esantis miškas kertamas galvijams auginti. Šalies valdžia ne tik neapsaugo genčių teisių, bet ir pasirašinėja miškų kirtimo sutartis su didžiulėmis kompanijomis. Kol penkios teritorijos Peru laukia teisinės apsaugos, valdžia jose skatina naftos ir dujų paieškas. Brazilijoje demarkacijos linijos, žyminčios saugomas genčių žemes, praktiškai neegzistuoja, o šalies prezidentas Jairas Bolsonaro didžiuodamasis atiduoda genčių žemes jas naikinančioms korporacijoms.
Tais retais atvejais, kai šie žmonės pamatomi arba sutinkami, jie labai aiškiai parodo savo norą būti palikti ramybėje. Kartais, gindami savo teritoriją, į atėjūnus jie reaguoja agresyviai, arba miškuose palieka ženklus, įspėjančius laikytis nuo jų atokiau. Šį jų norą turime gerbti. Sprendimas, ar inicijuoti kontaktą, ar ne, visuomet priklauso tik jiems, o ne mums. Mes tik galime – privalome – apsaugoti jų žemes (nuo mūsų pačių) ir leisti jiems gyventi taip, kaip jie nori. „Pats svarbiausias dalykas yra apsisprendimo teisė: kad šie žmonės galėtų gyventi taip, kaip nori jie patys, – sako S.Shenker. – Kas mes tokie, kad nuspręstume už juos?“
„Survival“ video: Iš oro filmuota nekontaktuota gentis Amazonėje.
Kaip jie gyvena?
Janomami genčių teritorija Brazilijoje apima 9,6 mln. hektarų ir yra dukart didesnė, nei Šveicarija. Su pašaliečiais Janomami žmonės susidūrė 1940 m., kai Brazilijos valdžia į jų teritoriją pasiuntė pareigūnus sienai su Venesuela žymėti. Neilgai trukus ten įsikūrė ir valdžios institucijos bei religinės misionierių grupės. Tuomet tarp Janomami ėmė plisti atėjūnų atneštas gripas ir tymai, nuo kurių daugybė genčių žmonių mirė.
Vėliau, apie 1970m., Brazilijos karinė valdžia pradėjo tiesti asfaltuotą kelią per Janomami teritorijas. Buldozeriai sunaikino bendruomenių namus, jų vairuotojai pasėjo ligų. Tą kelią dar ir šiandien naudoja šiuolaikiniai kolonizatoriai bei galvijų augintojai, su jais atkeliauja ne tik ligos, bet ir alkoholis, kuris gentims yra pražūtingas. 1980 m. į Janomami žemes niekieno nekviesti įsiveržė tūkstančiai aukso ieškotojų, o jiems pasipriešinti bandžiusius genčių žmones jie apšaudė ginklais, sugriovė jų namus.
Tuomet per septynerius metus buvo nužudyta ar nuo atėjūnų atneštų ligų mirė maždaug penktadalis Janomami bendruomenės. Aukso paieškos teritorijoje tęsiasi, o Janomami yra nuodijami ir vejami iš savo žemių – kad netrukdytų. Be to, Brazilijos kariuomenė Janomami žemių viduryje pasistatė barakus. Žmonės praneša apie kareivių naudojamą prievartą prieš genčių moteris ir jų seksualinį išnaudojimą.
Janomami gyvena dideliuose apvaliuose bendruomeniniuose namuose, vadinamuose „jano“ arba „šabono“. Kai kuriuose gali tilpti iki 400 žmonių. Kiekviena šeima turi savo laužą, kuriame dienos metu ruošiamas maistas. Naktį šalia laužo kabinami hamakai miegui. Centrinė zona naudojama ritualams, žaidimams ir šventėms.
Janomami tvirtai tiki žmonių lygybe ir ją kasdien įgyvendina realybėje: kiekviena bendruomenė yra nepriklausoma nuo kitų, jose nėra jokių vadų ar vadovų. Sprendimus bendruomenės priima konsensuso (bendro sutarimo) principu po ilgų diskusijų, kur pasisakyti kviečiami visi. Medžiotojas niekada nevalgo savo sumedžioto gyvūno – padalija jį šeimai ir draugams. Jam pačiam mėsos parūpina kiti medžiotojai. Janomami augina maždaug 60 įvairiausių pasėlių ir renka 15 skirtingų rūšių medų.
Jų botanikos žinios aprėpia apie 500 augalų rūšių, kurias jie naudoja atitinkamai būstui, maistui, vaistams ir daiktams pasigaminti. Esminė Janomami gyvenimo dalis yra dvasinis pasaulis: kiekviena būtybė, kiekvienas akmuo, medis ar kalnas turi dvasią. Kai kurios jų geros, kitos atneša nelaimes.
Davis Kopenawa, Janomami prigimtinių žmonių asociacijos vadovas, sako, kad jo gentainiai savo teritorijose yra matę nekontaktuotų Janomami giminaičių, kurie nori ir toliau sau ramiai gyventi be jokių kontaktų su išoriniu pasauliu. „Kontakto nenorinčių indėnų yra daug. Aš jų nepažįstu, bet žinau, kad jie kenčia lygiai taip pat, kaip ir mes, – sako D.Kopenawa. – Noriu padėti savo nekontaktuotiems giminaičiams, nes jų kraujas toks pat kaip mūsų. Labai svarbu, kad visi indėnai, įskaitant ir nekontaktuotuosius, liktų savo žemėje – toje, kurioje gimė.“
