Pakeliavau vienas keturias dienas Naujojoje Zelandijoje ir to man užteko. Skrendu iš Oklando į pietinės salos turizmo meką ir pramogų sostinę – Kvinstauno miestą, kuriame sutiksiu Vytautą ir Sigutę ir toliau keliausime kartu.
Kvinstaune gyvena apie 13 tūkstančių gyventojų, tai yra maždaug kaip Kuršėnuose. Įsivaizduokite, jei Kuršėnai turėtų savo oro uostą. Mano iki kaulų smegenų kuršėnietis dėdė pūstųsi daug labiau, nei tai daro dabar.
Tačiau Kvinstaune ne gyventojų skaičius esmė. Šio miestelio regionas siūlo net 220 turizmo veiklų, todėl atvykus į Naująją Zelandiją, be Kvinstauno sunku apsieiti. Tiksliau, apsieiti galima, bet neverta.
Naujojoje Zelandijoje keliauti patogu. Traukinių nedaug, tačiau autobusų tinklas platus. Visgi geriausia priemonė – lėktuvas, nes atstumai nemaži, o vietinių skrydžių kainos ne ką aukštesnės nei autobusų.
Tiesa, autobusų privalumas yra gana neblogos kainos, perkant bilietus labai iš anksto: prieš mėnesį ir daugiau. Tuomet galima rasti net bilietų po vieną dolerį.
Lėktuvų kainos svyruoja ne tokia didele amplitude, tačiau, taupant laiką, lėktuvai yra geresnis variantas. Ypač man, atvykusiam dviem savaitėms ir lankytinų objektų sąrašą suspaudus taip, kad net siūlės braška.
Autobusų privalumas yra gana neblogos kainos, perkant bilietus labai iš anksto: prieš mėnesį ir daugiau. Tuomet galima rasti net bilietų po vieną dolerį.
Oklando vidinių skrydžių terminale pasijutau tarsi laiku grįžęs į pasaulį iki 2001 m. rugsėjo 11 dienos. Oro uosto apsauga buvo tokia minimali, kad atrodė jog Naujosios Zelandijos nepasiekia nūdienos pasaulio aktualijos.
Turėjau butelį vandens, bet apsaugininkas tik numojo į jį ranka: „Eik greičiau, netrukdyk ilsėtis“. Zelandiečiai, matyt, galvoja, kad jie yra per daug atskirti nuo pasaulio, ir teroristai taip toli tiesiog neįžiūri.
Dar geriau buvo lipant į lėktuvą. Mergina tik nuskaitė įlaipinimo taloną ir net nepatikrino mano dokumentų. O jei aš būčiau visai ne aš? Žodžiu, atsipalaidavę jie ten gyvena ir per daug nesuka smegenų dėl nereikšmingų dalykų.
Aktyvių keliautojų rojus
Kvinstaunas yra linksmybių ir pramogų vieta. Žinoma, linksmybes mes iškart suvokiame kaip barus su svaigalais. Yra čia ir tokių nemažai, tačiau čia linksmybės labiausiai suvokiamos kaip aktyvaus sporto pramogos. Tokios kaip vandens motociklai, parasparniai, šokinėjimas su lynu, parašiutai, riedlentės, snieglentės, kopinėjimai po kalnus, kalnų dviračiai ir panašūs reikalai.
Veikti tikrai bus ką, tačiau su viena sąlyga – jei atsivešite daug pinigų. Aktyvių pramogų kainos čia didelės. Pavyzdžiui, viena nekalčiausių pramogų – keltuvais pasikelti į Kvinstauno kalną kainuoja apie 30 eurų. Alternatyva yra pažymėtais takeliais valandos trukmės kopimas pėsčiomis ir tiek pat atgal. Kopk nemokamai į sveikatą – ir sutaupysi, ir pasimankštinsi, ir įspūdžių patirsi.
Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad taip, kopėme mes į tą kalną jau vakarėjant. Išliejau devynis prakaitus, kitą dieną kojos drebėjo kaip ligoto senelio. Supratau, kad esu labai ribotų fizinių galimybių žmogelis. Atsilikau ne tik nuo Vytauto, bet net nuo mamos Sigutės. Gėda buvo. Tačiau viršuje atsivėrė nuostabus vaizdas į Kvinstauną, kalnus ir Wakatipu ežerą.
Patarsiu: jei kopsite į Kvinstauno kalną, pasiskaičiuokite grįžimo laiką ir nekopkite vakare. Sutemus jūs nerasite kelio žemyn, nors ir matysite žemai šviečiantį Kvinstauną. Teks laukti aušros kur stovite, jei nenorėsite nugarmėti žemyn. Ir tikėtis, kad gyvatės naktį irgi nemato.
Beje, nuo Kvinstauno kalno galima ne tik nusileisti parasparniais, kas atrodo visiškai normalu, bet ir dviračiais, kas atrodo visiška beprotybė. Dviratininkai pasileidžia žemyn siaurais serpantinais ir nardo tarp medžių bekelėmis dideliu greičiu.
Man vien bežiūrint į juos nugara pagaugais eina. Atrodo, čia tiesiausias kelias į sprando nusisukimą, bet tokių ekstremalų daugybė. Tad gal čia ne jie nenormalūs, o aš?
Nuotykiai automobilių nuomos punkte
Mažame, tačiau spalvotame nuo atostogautojų Kvinstauno oro uoste mane sutinka garbieji Vytautas ir Sigutė. Tiksliau, aš juos sutinku, nes bežioplinėdami manęs nemato. Iškart ieškome automobilio. Važinėdami po įspūdingiausius Pietinės salos kampelius, taupysime laiką ir nejausime nepatogaus autobusų tvarkaraščio keliamo galvos skausmo.
Nuomos punkte susidūrėme su netikėta kliūtimi. Čia dirbanti mergaitė net uždususi aiškina, kad Naujosios Zelandijos įstatymai neleidžia vairuoti automobilio, jei vairuotojo pažymėjimas nėra oficialiai išverstas į anglų kalbą.
Išsiversti jį galima kažkokioje įstaigoje, bet kadangi šventės, tai niekas nedirba. Tai ką siūlote, klausiame, o mergaitė tik gūžčioja pečiais: „Nieko“. Negalime patikėti tuo, ką girdime. Tokie įstatymai, kaip papūga kartoja ji.
Vytas dar perklausė, kad gal mes sumaišėme valstybes, gal čia ne Naujoji Zelandija, o Papua Naujoji Gvinėja, gal ne čia atvykome? Tokie įstatymai, kartoja nepajudinama mergaitė.
Mūsų mylima Sigutė turi amerikietišką vairuotojo pažymėjimą, tenka naudoti jį. Tačiau Sigutė net neketina vairuoti automobilio kairiąja kelio puse. Nemoku, sako, ir bijau. O mes su Vytu vairuoti neturime teisės. Tačiau mes neturime ir kitos išeities.
Pasiimame automobilį ir ketiname tiesiog nelegaliai jį vairuoti. Rizika kvailoka, nes net draudimas negaliotų įvykus nelaimei, tačiau neturime kito varianto.
Kalnai – kaip Šveicarijoje, fiordai kaip Norvegijoje, rūkas ir oro bjaurumas – kaip Lietuvoje. Negi reikėjo išleisti gyvenimo santaupas, kad visą tai pamatytum pasaulio krašte?
Tiesa, negaliu dėti galvos dėl šios teorijos teisingumo. Man ji atrodo kaip nesusipratimas. Kaip galima paaiškinti atskridusiam pailsėti vokiečių pensininkui, kad jis negali išsinuomoti automobilio, nes jo pažymėjimas ne angliškas? Juolab kad kitame nuomos punkte mums leido registruoti Vytą, kaip vairuotoją, nepaisant to, kad jo pažymėjimas neišverstas.
Todėl, jei bandysite išsinuomoti automobilį ir jums aiškins, kad negalite, pabandykite kitas nuomos kompanijas. Ir grįžę praneškite man, kaip sekėsi.
Sunervinti šio nesusipratimo automobilį vairuojame labai atsargiai, bet šalį tarkuojame iš peties. Pirmas įspūdis: kalnai – kaip Šveicarijoje, fiordai kaip Norvegijoje, rūkas ir oro bjaurumas – kaip Lietuvoje. Negi reikėjo išleisti gyvenimo santaupas, kad visą tai pamatytum pasaulio krašte?
Reikia pridurti, kad automobilių nuoma Naujojoje Zelandijoje nepigi. Su pilnu draudimu mums mažytė mašinytė kainavo apie 75 eurus už parą. Kainos nemažos, nes paklausa visada didelė. Mums nepasisekė, kad tuo metu Naujojoje Zelandijoje buvo Velykų atostogos.
Atrodė, kad visa Šiaurinė sala tuo metu plūstelėjo į Pietinę salą atostogauti. Žmonių bumas ne tik pakėlė automobilių nuomos kainas, bet ir apsunkino nakvynės paieškas. Ypač pigesnės.
Beje, dauguma Naujosios Zelandijos viešbučių, jaunimo nakvynės namų ar vasarnamių nepasiūlys jums pusryčių, tačiau turės savo virtuves. Tai yra labai sveikintinas dalykas, nes valgyti restoranuose brangu, o perkant maistą parduotuvėse ir ruošiantis jį patiems galima ne tik sutaupyti, bet pasigaminti sveikai ir skaniai.
Mama Sigutė ruošdavo tokius skanius lašišos ir avienos kepsnius, kad joks restoranas jai neprilygo. Dėl to, skirtingai nei kitose kelionėse, šioje visiškai nesipykau su savo skrandžiu.
Pasaulio krašte radome... Lietuvą
Pietinėje saloje gerokai vėsiau nei Šiaurinėje. Išvažiavęs iš Lietuvos kovo pabaigoje tikėjausi čia rasti vasarą, bet radau tik šiek tiek šilčiau. Ypač atvėsta vakarais. Tada ne tik striukės prireikia, bet ir kepurės.
Judant link vieno įspūdingiausių šalies epizodų – Milford Sound krioklio, pakeliui apsistojome kalnuotame Te Anau miestelyje ant Te Anau ežero kranto. Ir ką gi mes ten pamatėme? Ogi mūsų Lietuvėlę.
Rūkas dvi dienas taip dengė žemę, kad nesimatė ne tik kitapus ežero stūksančių nuostabių kalnų, bet ir už pusšimčio metrų nuo mūsų medinio namelio tyvuliuojančio paties ežero. Braidėme po rasotą žolę, gėrėme ryto vėsą ir jautėmės tarsi atostogautume ne pasaulio krašte, o kur nors Siesikuose pas tetą Janutę. Trūko tik šviežiai pamelžto karvutės pieno ir dėdės Edzės, vedančio arklį į ganyklą.
Bet ne viskas taip prėska. Naujosios Zelandijos gamtos grožis mums dar atsiskleis, reikės tik šiek kiek pozityvumo ir kantrybės. Apie tai – kitame straipsnyje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Keliaukime į Naująją Zelandiją. Oklandas – švelnių policininkų ir burių miestas
