Variantas, kur važiuojame, susidėliojo savaime – rinkomės tokią vietą, kuri būtų netoli Kauno ir dar nematyta. Taip akiratyje atsirado seniai tarp pažįstamų girdimas pavadinimas – Dubravos pelkė. O jei tiksliau – Dubravos rezervatinė apyrubė ir ten esantis apžvalgos takas. Dalis jo eina mišku, kita – pelke. Tai buvo dar viena priežastis, dėl ko keliavome būtent į šią vietą.
Surasti Dubravos pažintinį taką nebuvo sunku: iš Kauno pasukome link Vaišvydavos, o tuomet jau pasikliovėme navigacija. Tiesa, reikia pasakyti, kad ji mus atvedė ne į tako pradžią, bet pabaigą, kur yra įrengta poilsiavietė su laužaviete ir patogia pavėsine. Tą dieną tikriausiai šašlykų sezono atidarymą čia šventė draugiškai nusiteikęs vyrukų būrelis.
Kadangi pažintį su šia saugoma teritorija pradėjome nuo pabaigos, pirmiausia radome „desertą“ – per pelkę įrengtą taką. Medinis takas – itin patogus ir saugus, nors nuo vandens (kurio, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, tuo metu nebuvo daug) neskyrė jokie atitvarai. Vis dėlto žingsniuojant su vaiku patartina jį pasaugoti – maža ką sugalvos mažasis tyrinėtojas. Žiū, ir jau viena koja vandenyje...
Informacinė lenta mums, visiškai nieko apie šią vietą nežinantiems lankytojams, paaiškino, kad Dubravos rezervatinė apyrubė įsteigta 1994 m. Jos plotas – 120 ha.
Ši saugoma teritorija įsteigta siekiant išsaugoti retas miško augavietes, našius spygliuočių medynus ir kitas vertingas augalų bendrijas. Gamtiniu požiūriu ypač vertinga rezervatinėje apyrubėje esanti natūrali aukštapelkė.
Saugotina zona ji paskelbta 1968 m., t.y., dabar čia auga beveik 50 metų žmogaus neliečiamas miškas! Iš tiesų tokio miško seniai nebuvau mačiusi. Einant miško takeliu (jis, mūsų nuostabai, buvo platus ir patogus eiti – nereikėjo brautis per krūmynus ar ristis per išvirtusių medžių šakas) vaizdai keitėsi: greta keliasdešimt metų skaičiuojančių pušų, eglių ir pavienių beržų, kurių aukštį išmatuoti akimis galėjai tik gerai užvertęs galvą, matėsi ir jaunų eglaičių ruožai.
Taip pat netrūko ir išvirtusių medžių – apsamanojusių ir ramiai trūnijančių iki pabaigos, kol iš supuvusios medienos nelieka praktiškai nieko.
Kadangi miške lankėmės pavasarį, patekome į tikrą atgimimą – nedrąsiai pumpurus skleidžiantys krūmokšniai neslėpė aplink pušis žydinčių „mamyčių dienos“ simbolių – žibučių ir kitų pavasarinių miško gėlių. Radome ir bobausių – nuodingų grybų, turinčių giromitrino, kuris sukelia virškinimo ir nervų sistemos sutrikimus.
Vos įėję į mišką buvome pasveikinti genio stuksenimo, vėliau galėjome mėgautis kitų paukščių choru. O viduryje miško puolėme ieškoti kišenėse pinigų, nes pasigirdo gegutės kūkavimas. Kaip žinia, tokiu atveju geriau su savimi turėti nors euro centą – priešingu atveju metai nebus dosnūs pinigų. Bent jau tiems, kurie tiki prietarais ir kita liaudies išmintimi.
„Trūko tik žvėrių“, – keliaujant namo reziumavo jauniausias mūsų pasivaikščiojimo dalyvis, įvertinęs viso pasivaikščiojimo metu pamatytus ar išgirstus dalykus.
Rinkomės trumpesnį apžvalginį ratą, tad po nepilnos valandos neskubaus ėjimo pasiekėme Dubravos rezervatinės apyrubės apžvalgos tako pradžią. Tą pačią, į kurią turėjome atvažiuoti, jei navigacija nebūtų nuvedusi mūsų tiesiai į pažintinio tako pabaigą.
Automobilį pasiekėme maždaug 1 km žingsniuodami žvyrkeliu ir kalbėdamiesi, jog ėjimas miško taku ir plačiu keliu miške – du nepalyginami dalykai. Žingsniuojant pirmuoju norisi tyrinėti aplinką, o patekus į „tikrą kelią“ – tik greičiau įveikti atstumą ir pasiekti finišą.
Ar rekomenduočiau užsukti į šią vietą draugams? Tikrai taip. Ieškojau miško – jį ir radau. O kaip „dovaną“ gavau ir pelkę. Nors lankėmės šventinį savaitgalį, kai lepino ir oras, žmonių čia nebuvo daug. Sunku pasakyti, kokia situacija vasarą. Tačiau esu tikra, jog net ir didesnis jų srautas nesutrukdys mėgautis pasivaikščiojimu.
